Tuo tarpu vilnietė Liliana Ayalp tvirtina, jog šeimos problemos kilo dėl jos ir vyro kultūrų skirtumo.
- Pažiūrėjus iš šalies, jis lyg ir teisus. Aš tikrai anksčiau buvau narkomanė. Tačiau mylėjau jį ir svaigintis mečiau. O Nuris, kaip ir dauguma Rytų vyrų, buvo perdėtai pavydus, todėl ir prisigalvojo nebūtų mano nuodėmių.
Kai Liliana su turku nuvyko į Antaliją, gyvenimas jai iš tikrųjų pasirodė it rojus. Bet ekskursijos, pasiplaukiojimai jachtomis, romantiškos popietės baruose baigėsi... po pirmojo mėnesio. Vos tik lietuvė tapo Nurio žmona, šis ją ilgiems mėnesiams uždarė bute.
- Manęs neišleisdavo į gatvę, neturėjau nė vienos artimos draugės, o Nurio giminės ir tėvai apskritai atsisakė su manimi susipažinti. Jie tvirtino, kad dvigubai jaunesnė svetimšalė negali būti gera žmona, - prisiminus povedybinį laikotarpį vilnietei darosi šiurpu. - Todėl ir gyvenau tarsi kokiame narvelyje. Valgyti duoda, drabužių nuperka, bet vienintelė galimybė matyti pasaulį - pasivaikščiojimai... Nurio namo balkone.
Vilnietei, kuri neįsivaizdavo, koks gali būti karštakraujo pietiečio, ir dar musulmono, pavydas, Antalija virtusi kalėjimu. Į klausimą, gal apribodamas laisvę Nuris ją mėgino apsaugoti nuo polinkio į narkotikus, Liliana tiesiai neatsakė.
- Narkotikus aš seniai pamiršau. Jų man nereikia. Tačiau vyras įsivaizdavo, kad privalau gyventi viena, be jokių draugų. Arba bendrauti tik su tais žmonėmis, kurie jam patinka ir kuriuos jis nurodys.
Grįžusiai į Vilnių Lilianai tapo dar sunkiau. Kadangi Turkijoje ji beveik neturėjo pažįstamų, tai vyras jos neįtarinėjo. Tuo tarpu Lietuvoje Nuris kontroliuodavo, su kuo, kada, apie ką ir kodėl jo žmona kalbėjosi, kur išėjo, kam skambino.
- Vieną kartą apimtas pavydo jis mane labai sumušė ir pusnuogę išmetė į gatvę iš jo nuomojamo buto Vilniuje. Neleido net pasiimti drabužių ir asmeninių daiktų, mat teigė, kad būtent jis juos man ir nupirko. Neturėdama kur gyventi su kūdikiu glaudžiausi ir Motinos ir vaiko pensione, ir katalikiškoje prieglaudoje. Visada bijojau, kad jis neatimtų dukrelės ir neišvežtų jos visiems laikams į Turkiją. Nurio, taip pat ir daugelio turkų požiūriu, vyro pareiga ir garbė užauginti savus vaikus. Jis taip pat rūpinosi ir savo vaikais iš ankstesnių santuokų.
Liliana, kuri teismui negalėjo nurodyti pastovios gyvenamosios vietos ir pastovaus pajamų šaltinio, neteko dukters. Ji ją ketina žūtbūt susigrąžinti.
- Aš įsidarbinau sandėlininke, susiradau butą Antakalnyje. Be to, artimiausiu metu ketinu Gabrielę pakrikštyti, - tvirtino vilnietė. - Tikiuosi, kad tai man padės atgauti dukrą. Juk musulmonui vyrui nieko nėra baisiau už kataliką kūdikį.
