Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Jau kelios dienos Vilniaus Antakalnio rajono pakraštyje dreba žemė. Šio Lietuvai nebūdingo reiškinio neregistruoja jokie seisminiai prietaisai, nors čia vykstantis kataklizmas tikrai pasaulinio masto: kažkur žemės gelmėse pasislinko vidinės žemynų plokštumos ir atominei elektrinei gresia neišvengiama katastrofa. Nejaučia šalia vykstančio drebėjimo ir pro Lietuvos kino studiją automobiliais pravažiuojantys vilniečiai, nes kraupūs įvykiai - tik studijos paviljonuose, kur pirmą kartą šalies kino istorijoje filmuojamas katastrofų filmas.
Bendrą Lietuvos kino studijos bei Kanados ir Didžiosios Britanijos projektą - televizijos filmą pirminiu pavadinimu "Žemės drebėjimas" - kuria režisierius Tiboras Takalsas ir operatorius Baris Gravelis. 90 minučių trukmės juostoje veiksmas vyks mūsų dienomis ir net šiek tiek ateityje kažkur Rusijoje. Šioje šalyje amerikiečių verslininko nusipirktą gamyklą ir jai aptarnauti arenduotą atominę elektrinę prižiūrinčią amerikietę inžinierę Reičel aplanko jos šeima - ne per geriausiai su žmona sutariantis vyras, beje, tikrasis šios gamyklos savininkas, ir du vaikai. Prasidėjus netikėtam žemės drebėjimui Reičel, kuri pati įrenginėjo atominės elektrinės apsaugos sistemą, drauge su vyru įgriuvų nuo pasaulio atskiriama pačiame branduoliniame objekte, o jų vaikai, pirmuosius požeminius smūgius patyrę būdami mokykloje, užverčiami miesto metro tunelyje. "Zuoko tramvajus" mūsuose dar nepastatytas, todėl filmo kūrėjams bendruosius planus teko filmuoti Minske. Kombinuojant montažą bus sumontuoti Baltarusijos sostinėje, režisieriui ypač patikę Elektrėnuose surasto tunelio ir Vilniaus geležinkelio stoties požemiuose nufilmuoti kadrai. Pati traukinio katastrofa bus filmuojama studijuos paviljone, kuriame montuojamas šešiolika kartų sumažintas tunelio skliautų maketas, ruošiamas dažyti dvylika kartų mažesnis metro traukinio modelis.
Modelių kūrimui vadovauja specialiai iš Londono iškviestas meistras, tačiau daugumą konkrečių darbų atlieka auksarankiai lietuvaičiai. Gaminami skrupulingai apskaičiuoti "judantys" maketai, kuriuos nufilmavus iš arti ekranuose žiūrovai matys šiurpulį keliančius vaizdus: kaip elektros stulpas įvirsta pro mokyklos klasės langą, kaip asfalte atsiveria milžiniškos įgriuvos, pasiglemžiančios viską, kas tik yra ant žemės. Žodžiu, pakeliui iš mokyklos tunelyje įstrigusiems amerikiečių vaikučiams teks išgyventi ne ką mažiau nei atominę elektrinę gelbstintiems jų tėveliams.
Filmavimo grupė dalį kadrų filmavo juos mielai įsileidusioje Elektrėnų elektrinėje, tačiau labai jau nenoriai buvo priimti Ignalinos atominėje. Matyt, ignaliniškiai energetikai yra ganėtinai prietaringi ir bijo, kad "kinininkai" "neprikarksėtų" kokios nelaimės. Žinant, kad pagal ankstesnius mokslininkų apskaičiavimus Ignalinos atominė pastatyta būtent ant giluminių žemynų plastų sandūros, tai yra aktyvioje seisminėje zonoje, filme vaizduojama katastrofa anaiptol neturėtų kelti šypsenos. Atominės elektrinės centrinis valdymo pultas su daugybe rusų gamybos ampermetrų ir voltmetrų atkurtas kino studijos paviljone, o labai tikroviškai atrodanti permatoma "izoliacinė" pertvara skiria jame dirbančius "mokslininkus" bei "inžinierius" nuo šalimais įrengto natūralaus dydžio branduolinio reaktoriaus maketo. Kitame paviljone sumontuotas vieno iš elektrinės koridoriaus maketas su daugybe filmavimo metu trūkinėjančių vamzdžių ir keliomis užsikertančiomis neįtikėtino masyvumo durimis, filmo herojams gerokai apsunkinančiomis gelbėjimo misiją. Paviljone nuolat tvyro degėsių kvapas, nes iš dūmų mašinos į veiksmo vietą elektrinės koridoriuje filmavimo metu nuolat dozuotai pučiami aitrūs dūmai, dar labiau sustiprinantys katastrofos nuojautą. Su galybe sunkumų susidūrę amerikiečių supermenai, nors pradžioje ir nesutarę tarp savęs, vis dėlto išgelbsti elektrinę ir pasaulį nuo sunaikinimo bei holivudiškume "happy ende" vėl susibūrusi šeima apkabina savo vaikučius.
Filmo tikroviškumą turėtų sustiprinti kompiuteriniai efektai, kuriems kurti pasamdyta viena Ispanijos firma. Tokį užsakymą jau pajėgus atlikti ir atitinkamas Lietuvos kino studijos padalinys, tačiau pirmam kartui pasirinkti labiau patyrę. Tačiau tiek filmo vyriausiajam režisieriui, tiek operatoriui visiškai įtinka lietuviai padėjėjai, užimantys ir visus asistentų postus. Filmo dailininkas - iš Didžiosios Britanijos, o kostiumus ir grimą aktoriams parenka Lietuvos kino studijos specialistai. Nuo 1993 metų, kai Lietuvos kino studijoje buvo nufilmuotas pirmasis užjūrio kūrėjų filmas, lietuvaičiai sugriovė daugelį vakariečių susikurtų stereotipų ir įrodė, jog jų darbas visiškai atitinka amerikietiškus standartus, todėl į Lietuvą atvykstantys filmo kūrėjai vis daugiau darbų patiki vietiniams.
Nors pagrindinius vaidmenis filme atlieka anglų ir kanadiečių aktoriai, jame vaidina ir nemažas būrelis lietuvaičių. Filme labai daug dialogų, todėl mūsiškiams pagrindiniai vaidmenys neskirti tik dėl prasto anglų kalbos mokėjimo. Lietuvos aktoriams nepatikėti net rusų elektrinės personalo vaidmenys, nors atrodytų, jog rusiškai jie kalba tikrai geriau nei anglai ar kanadiečiai. Filmo kūrėjai aiškina, kad amerikiečių auditorija, o būtent jai visų pirma skiriamas būsimasis filmas, labai nemėgsta nei užkadrinio vertimo, nei titrų. Todėl nors ir gerokai prasilenkiant su tikrove, rusų inžinieriai net, Atrodytų, neišvengiamos žūties akivaizdoje tarpusavyje bendraus taisyklinga anglų kalba. Mažiau "plepių" personažų vaidmenis televizijos filme "Žemės drebėjimas" atliks Dalia Michelevičiūtė, Saulius Siparis, Lina Budzeikaitė ir kiti. Kadangi filmo scenarijuje šį kartą nenumatyti "aštriadančių lietuvių, ginkluotų beisbolo lazdomis" ir slankiojančių po atominės elektrinės teritoriją, personažai, lietuvaičiams teko nors šiokį tokį kūrybinį ir materialinį pasitenkinimą teikiančios CNN žurnalistų bei kitos neišskirtinės rolės. Filmo gamybos vadovė Lineta Mišeikytė, ant kurios pečių gula visi kūrybinės grupės ir aptarnaujančiojo personalo rūpesčiai, paklausta apie filmo kūrėjų skaičių netikėtai įvardijo jį suvartojamo maisto porcijomis - 100. Televizijos filmas kuriamas neįtikėtinai intensyviai ir po keturių paruošiamojo darbo savaičių filmavimai vyksta kasdien po 12-15 valandų. Tiesa, nuolat daromos pertraukėlės "lančui", kurių metu visi skuba į kavinę. Užsienio aktoriams pertraukėlės - šventas laikas, kuomet jie stiprinasi karštais valgiais ir maistingais užkandžiais. Iš to tikrai derėtų pasimokyti mūsiškiams, dažnai bulvinius traškučius užgeriantiems koka kola ir po to besiskundžiantiems skrandžio skausmais. Filmas televizijos ekranuose turėtų būti demonstruojamas jau vasaros pabaigoje, todėl nėra laiko nei aktorių negalavimams, nei kaprizams.
Lietuvos kino studijos direktorius Robertas Urbonas, prodiusuojantis šią kino Juostą, užtikrino, kad "Žemės drebėjimą" pamatys ir Lietuvos žiūrovai, nors dar neaišku, kuri televizija įsigis šią teisę. Pasak R. Urbono, "Žemės drebėjimas" Lietuvos kino studijoje pirmasis, tačiau anaiptol ne paskutinis katastrofų filmas. Su tais pačiais partneriais jau tariamasi dėl vaidybinės juostos apie karą, o jei katastrofų filmas turės pasisekimą, kas gali paneigti, jog nebus nufilmuotos dar kelios jo tęstinės serijos.
