Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kai žūsta gulbė, žūsta, krinta žemėn gulbinas, Sparnus suglaudęs krinta žemėn neplasnodamas...
Šiais poetiškais žodžiais apdainuojami ne tik skaudūs karališkųjų paukščių likimai - kartais juos galima puikiai pritaikyti ir žmonėms. Stiprus tarpusavio ryšys, ilgas bendras gyvenimas, nuoširdi meilė sutuoktiniui tampa didžiule našta jį praradusiajam. Tad nors ir nedažnai, kartais buvę artimiausi žmonės nesąmoningai į paskutiniąją kelionę iškeliauja vienas paskui kitą. Galbūt vienam tai atrodo atsitiktinumas, kitam - sutapimas, tačiau tretieji įsitikinę, jog visa tai gaubia mistika, kuri ne visiems suprantama ir suvokiama...
Nebeliko sutuoktinių, nebeliko ir kaimo...
Visai neseniai trys Julijos (64 m.) ir Juozo (65 m.) Kraužlių, gyvenusių Burbiškių kaime (Lazdijų r.), dukros apraudojo abu savo tėvus. Sutuoktiniai mirė vienas paskui kitą, greičiausiai net tą pačią dieną... Gretimo Galinių kaimo gyventojas Petras Mockevičius, netikėtai užklydęs į Kraužlių sodybą ir kieme pamatęs gulinčią šeimininkę, nustėro iš siaubo. Ant šono parvirtusi moteris buvo aiškiai be gyvybės ženklų. Vyriškis puolė į trobą ieškoti Juozo, sodybos šeimininko, tačiau durys buvo užsklęstos iš vidaus. Apėjęs aplink ir supratęs, jog taip paprastai vidun nepateks, suskubo pas artimiausius kaimynus kviesti policijos. Tiktai atvykus pareigūnams, kurie leido išlaužti duris, bei atlikus visus formalumus, kambaryje buvo aptiktas ir paties Juozo Kraužlio kūnas. Negyvas vyriškis rastas pusiau sėdintis, galvą atrėmęs į sieną. Šalia buvo padėta telefono abonentų knygelė - galbūt pamatęs kieme sukniubusią žmoną, J. Kraužlys bandė skambinti kuriai nors iš dukterų ar kviesti greitąją pagalbą. Galbūt buvo kitaip, bet savo mirties paslaptis sutuoktiniai visam laikui nusinešė į kapus...
Viena iš trijų dukterų, Karužų kaime, už keliolikos kilometrų nuo gimdytojų sodybos, gyvenanti Laima Dumbliauskienė, tramdydama ašaras pasakojo, jog tėvelis buvo silpnos sveikatos. Maždaug prieš tris dešimtmečius važiuodamas motociklu jis patyrė itin žiaurią avariją. Dėl stipriai sužalotos galvos teko ilgai gydytis. Mamą ir dukras dar ilgai kankino abejonės, ar tėvas išgyvens. Žaizdos užgijo, tačiau po kurio laiko jam išsivystė epilepsija. Iš pradžių priepuoliai buvo labai stiprūs, vėliau, nuolat važinėjant pas gydytojus (arba juos kviečiant į namus), vartojant daugybę vaistų, savijauta gerėjo, priepuoliai silpnėjo. Tačiau iki tol buvęs stiprus vyras (J. Kraužlys garsėjo kaip statybos darbus gerai išmanantis darbininkas) jau buvo priverstas susitaikyti su tuo, jog greičiausiai visam gyvenimui prarado sveikatą. Tuo metu mamai vis dažniau suskausdavo kojas, ypač sąnarius, darėsi sunku vaikščioti. Ji dukroms sakydavo, jog būtų drūta, jei ne kojos... Galbūt moteris rimtai negalavo, tačiau garsiai apie tai nekalbėdavo ir niekam nesiskųsdavo. Sutuoktiniai gerai sutardavo. "Mano Juozukas" - taip Julija visuomet vadindavo savo vyrą...
- Skaudžiausia, jog iš karto netekome abiejų tėvų, - guodėsi Laima. - Kadangi tėvas ilgą laiką sirgo, manydavome, kad pirmiausia teks atsisveikinti su juo. Juolab jog pastaruoju metu jis buvo dar labiau pasiligojęs. O mama sakydavo, jog mirs pirmoji... Kas žino, gal taip ir atsitiko. Tačiau šarvoti teko juos abu, o paskui ir laidoti vieną šalia kito...
Tiek Laimą, tiek jos seseris - jaunėlę Editą, įsikūrusią netoli Lazdijų, bei šiuo metu Anglijoje dirbančią Vidą (ji planavo gimtinę bei artimuosius aplankyti rugpjūtį, tačiau skaudus likimas privertė planus pakoreguoti ir parvykti namo su tėvais ne pasimatyti, o atsisveikinti visam laikui) - labai įskaudino pasigirdę nemalonūs gandai, kuriuos viešai pateikė kai kurie laikraščiai, jog jų tėvai mirė nuo pilstuko, nes neseniai buvo pardavę kiaulę ir ta proga prisivaišinę. L. Dumbliauskienė tikino, jog tėvai iš tiesų laikė gyvulių, sodino daržus, tačiau jokios kiaulės nebuvo pardavę ir jokių išgertuvių neorganizavo. Beje, pirminiais duomenimis, J. Kraužlio gyvybę nutraukė plyšusi širdis, o jo žmona iškeliavo Anapilin taip pat dėl širdies ligos... J. ir J. Kraužlių sodyba buvo vienintelė visame Burbiškių kaime. Dabar nebeliko šeimininkų, tad greičiausiai iš seniūnijos sąrašų netrukus bus išbrauktas ir šio kaimo vardas...
Aplenkė savo vyrą...
Nors kauniečio verslininko Antano Venckaičio tėvai, 1913-aisiais gimęs Viktoras ir tiktai keleriais mėnesiais vyresnė Antanina, mirė prieš ketverius metus, gegužę, tačiau jam ir dabar nėra lengva prisiminti tas akimirkas. A. ir J. Venckaičiai susituokė trisdešimtmečiai. Jie abu buvo jauniausieji vaikai savo šeimose, kuriems nebeliko nei žemės, nei turtų. Tačiau tai nesutrukdė sukurti gražų, abipuse pagarba ir savitarpio supratimu grįstą gyvenimą. Jiedu užaugino du vaikus - sūnų Antaną bei dukrą Mariją. Antanina dirbo siuvėja trikotažo fabrike, Viktoras darbavosi Aklųjų kombinate. Jų dėka abu vaikai baigė aukštuosius mokslus, užaugo dorais ir gerbiamais žmonėmis.
- Tėvai labai sutarė, visur ir visada eidavo kartu, - prisimena sūnus Antanas. - Jeigu kuris nors vienas iš jų nebuvo kur nors kviečiamas, neidavo ir kitas... Jiedu nei pykdavosi, nei bardavosi, nors šeimoje viskam daugiau vadovavo mama. Tėtis jos nuolankiai klausydavo, nuolat rūpinosi, kad visiems nieko netrūktų...
A. Venckaitis pasakojo, jog sulaukęs garbingo amžiaus tėtis vis labiau silpo. Jo sveikata vis blogėjo, galiausiai liga visam laikui jį paguldė į patalą. Tuo tarpu mama vis dar judėjo, krutėjo, nuoširdžiai rūpinosi ligoniu vyru, nors jos kraujospūdis buvo gerokai pakilęs ir darėsi vis sunkiau vaikščioti. Tėvas vis prašydavo, kad vaikai labiau žiūrėtų mamos, o ne jo... Galiausiai jis buvo paguldytas į ligoninę. Kuomet gydytojai pasakė, jog tėvui liko gyventi maždaug savaitė, vaikai su šeimomis tyliai pradėjo ruoštis laidotuvėms. Šią žinią teko pranešti ir mamai - daugiau slėpti bejėgiškos tėvo būklės nebuvo galima. Pastaroji prašė vieno - kad jos gyvenimo draugas būtų pašarvotas namuose. Mama sakė tuomet galėsianti savo vyrą glostyti visą naktį, pabūti su juo niekam netrukdant... Vaikai nenorėjo prieštarauti ir buvo beveik susitaikę su šia mintimi. Tuo sunkiu laikotarpiu staiga ir mamai prireikė gydytojo. Taip ji atsidūrė toje pačioje ligoninėje, net beveik kaimyninėje palatoje, kur gulėjo jos vyras. Nors vaikai mamai atsargiai pasiūlė aplankyti tėvą, tačiau ši atsisakė - paaiškino nenorinti jo išgąsdinti, sudrumsti ramybę. Tuo metu tėvas jau beveik merdėjo. Kitą dieną mamos sveikata pastebimai pagerėjo - ji pavalgė, pralinksmėjo, buvo gerai nusiteikusi. Išeidamas iš palatos sūnus Antanas jai palinkėjo gerai pailsėti - esą kitądien turėjo būti atlikti tyrimai, nustatyta negalavimų priežastis. Bet vos spėjusį grįžti namo A. Venckaitį pasivijo skaudi žinia - mamos nebėra... Pasirodo, jai plyšo aorta. Šis procesas buvo prasidėjęs jau senokai...
Atrodė, jog labiau tikėtina buvo tėvo netektis, tačiau atsitiko priešingai. A. Venckaitis prisiminė: kuomet dar abu tėvai buvo sveiki ir žvalūs, vaikai, lyg ir norėdami nepiktai paerzinti mamą, kalbėdavo, jog jeigu ji pirma numirs, tėtis parsives kitą, tačiau toji nepasiduodavo ir atšaudavo tėvo kitoms nepaliksianti - išsivesianti su savimi. Galima sakyti, jog taip ir atsitiko, nes po kelių parų Anapilin iškeliavo ir tėvas...
Kartu - net 66 metus
Garsaus žurnalisto, šiuo metu televizijos kanalo "Pūkas" direktoriaus Vido Mačiulio tėvus taip pat ištiko panaši lemtis. Tiesa, mama iškeliavo paskui tėvą po šešių savaičių...
Trisdešimtmetis Cezaris Mačiulis su devyneriais metais jaunesne Monika sumainė aukso žiedus Vilkijos bažnyčioje 1936 metais. Jiedu kartu pragyveno net 66 metus. V. Mačiulis pasakojo, jog tėvelis buvo garsus muzikantas (labai gražiai grojo armonika), meniškos sielos žmogus, o mama - gera šokėjėlė. Pastaroji gyveno Ručkūnų kaime, tuometiniame Vilkijos rajone, tėvelis - Miškinių kaime, netoli Raudondvario. Jis neskubėjo vesti, nes norėjo išsirinkti gražią ir darbščią žmoną. Matyt, neapsiriko, nes abu nugyveno labai ilgą ir gražų gyvenimą, susilaukė ir užaugino tris vaikus - du sūnus ir dukterį. Deja, jiems teko skaudi lemtis - palaidoti 61 metų medikę dukrą Modestą ir 55 metų inžinieriaus specialybę pasirinkusį sūnų Ksaverą.
Vido Mačiulio teigimu, tėvelis buvo labai principingas, griežtas, kaip ir mama, turėjo savo nuomonę, tačiau jie abu sugebėjo išlaikyti puikius santykius. Tai daugiau mamos nuopelnas, nes ji mokėjo nuraminti pasikarščiavusį tėvą. Nors buvo baigusi tiktai 4 skyrius, savo vaikams iki 11 klasės buvo geriausia konsultantė, sugebėjusi paaiškinti daugelį nesuprantamų dalykų... Patys būdami mažaraščiai, tėvai savo vaikus išleido į mokslus. Abu pasižymėjo darbštumu - iki šiol Vido atmintyje neišblėsę vaizdai, kuomet mama, nešina sunkiais kibirais 9 kilometrus nuėjusi pėsčiomis iki Kauno ir pardavusi savo išseparuotą grietinę, grįždama namo visuomet vaikams parnešdavo saldžių bandelių, kurias jie valgydavo pasigardžiuodami...
- Jeigu tėvelis būtų turėjęs galimybę baigti mokslus, būtų tapęs žymiu architektu, - įsitikinęs V. Mačiulis. - Jis pats susiprojektavo ir pasistatė namą, kuris stovi ir šiandien. Tiesa, šį didžiulį darbą padėjome nudirbti ir mes, vaikai. 1957 - 1958 metais visi gyventojai buvo varomi iš vienkiemių į gyvenvietes, tačiau mano tėvelis ten keltis nenorėjo. Beje, jis visąlaik karštai tikėjo, kad bus išlaisvinta Lietuva, nuolat klausydavosi "Amerikos balso". Ir šios akimirkos iš tiesų sulaukė ir dar spėjo ja pasidžiaugti. Taigi tėvelis neprieštaravo raginimams ir pradėjo savo kieme ant kaladžių statyti paties suprojektuotą namą. Jis tikino, jog paskui "stalinecu" šį pastatą bus galima nutempti ten, kur reikės. Kaip paaiškės vėliau, tos kaladės buvo tiktai akių dūmimas valdžiai. Kai namas buvo baigtas, keldavomės ir dirbdavome naktimis - rankomis, mažyčiais kastuvėliais kasėm pamatų duobes, o paskui vos ne šaukštais pylėme į jas cementą. Vieną rytą visos tvoros buvo nuardytos, išstumtos kaladės ir namas klestelėjo ant žemės... Tėvelis net negalvojo palikti savo tėviškės... Su tuo teko susitaikyti ir apylinkės valdžiai...
Abu V. Mačiulio tėvai buvo labai religingi - į bažnyčią skubėdavo kiekvieną sekmadienį. Net gulėdamas sunkios ligos patale tėvelis iš rankų nepaleisdavo rožinio. Paklausus, už ką meldžiasi, atsakydavo, jog pirmiausia - už mamą... Vieninteliam gyvam likusiam sūnui tėvas pašnabždėjo, jog mirdamas norįs kartu pasiimti ir žmoną... Esą taip ilgai kartu pragyvenę, taip karštai vienas kitą mylėję... O galiausiai - tėvelis esą norįs, kad sūnui nebūtų vargo... Tuo metu jam jau buvo likę gyventi labai nedaug. Lyg tyčia, ėmė stipriai blogėti ir mamos sveikata. Liga pakenkė jos atminčiai... Ji geso greitai ir pastebimai. Palaidojus tėvą, po šešių savaičių V. Mačiuliui teko ruoštis mamos laidotuvėms...
Stiprus ryšys nulemia likimą
Kartais du sutuoktiniai, gražiai nugyvenę bendrą gyvenimą, iš jo pasitraukia vienas paskui kitą, tarsi išsiveda tą, kurį taip mylėjo, lyg norėdami neprarasti su juo dvasinio ryšio... Psichologas Gediminas Navaitis sako, jog nors žinome, kad žmogus turi psichiką (kam šis žodis nepatinka - sielą) ir kūną, apie sveikatą ir gyvenimo trukmę mes kažkodėl įpratę galvoti (gal tai sovietinių metų įtaka?) kaip apie vien tiktai kūno gyvenimą, kuriame siela užsibūna labai trumpai. Nors visi žmonės žino apie psichosomatines ligas, stiprūs išgyvenimai arba saviįtaiga ar dar kokie nors psichiniai reiškiniai akivaizdžiai turi įtakos žmogaus fizinei būklei. Galų gale, psichologo teigimu, reikėtų paminėti tokį pavyzdį, kuomet hipnozės, įtaigos metu galima įteigti žmogui, jog jis palietė įkaitintą žariją (kad jis atitrauks ranką - suprantama), bet gali būti tokia gili hipnozė, kuri po šios įtaigos paliks nudegimo žymę. Vadinasi, žmogus vien psichinėmis pastangomis sugeba susikurti poveikį, kuris tapatus nudegimui. Todėl remiantis šiuo bendru pastebėjimu, galima pažvelgti ir į konkrečią situaciją. Streso, kuris yra matuojamas streso matavimo skalėmis, viršijimas akivaizdžiai veikia žmogaus fizinę būklę ir ypač kraujagyslių, širdies sistemą. Sutuoktinio mirtis yra prilyginama 100 streso balų. Palyginimui galima pasakyti, jog darbo praradimas prilygsta 30-40 streso balų. Todėl galime kalbėti ne tik apie tai, kad žmogus dėl stiprių jausmų išeina kartu su savo sutuoktiniu, bet ir apie tai, kad stipriai susiję žmonės, praradę vienas kitą, patiria didelį stresą. Psichologas mano, jog gyvenimiškoji išmintis, tradicijos aiškiai nurodo, kiek tas laikotarpis tęsiasi. Ne atsitiktinai tradicijos reikalauja, kad sutuoktinio turi būti gedima vienerius metus. Kiekvienam aišku, kad po laidotuvių praėjus trims dienoms, eiti linksmintis būtų visiškai nepriimtina. Tačiau paklauskime, kodėl? Žmogus patiria sunkų išgyvenimą ir jeigu kuo greičiau jį įveikia, atrodo, reikėtų tiktai sveikinti. Bet mūsų gyvenimiškasis supratimas sako, kad toks veikimas šokiruotų ne tik aplinkinius, bet ir pačiam žmogui būtų nenaudingas. Todėl, kad tuo metu išgyvenama tai, kas įvyko, kartais netgi bandoma tai paneigti, kaltinti ką nors, kas neturėjo jokios įtakos, o po to susitaikoma ir priimamas naujas gyvenimo būdas be artimo žmogaus. Tam reikia laiko... Todėl tradicijos atitinka tai, ką rekomenduotų Psichologas-psichoterapeutas. G. Navaitis pastebi dar vieną dalyką: žmogus savitai gali lyg ir "užprogramuoti" savo gyvenimo trukmę, nes tyrimai rodo, jog padidėja tikimybė, kad žmogus mirs, kai sulaukia to paties amžiaus, kaip priešingos lyties tėvai. Pavyzdžiui, kai vyras sulaukia to amžiaus, kada mirė jo motina, duktė sulaukia to amžiaus, kada mirė jos tėvas. Tais metais bent jau fizinių sutrikimų, taip pat ir mirties tikimybė, padidėja. Ir atrodo, jog net "negražu" ilgiau gyventi už tėvus. Kažkas panašaus gali vykti, kuomet kalbame apie sutuoktinius, ypač pragyvenusius kartu labai ilgą laiką, susijusius stipriais jausmais...
