Giedra AKAVICKIENĖ
Turėdami Migracijos departamento leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pabėgėliai iš Čečėnijos 35 metų Svetlana ir 37 metų Artūras čia dirba ir augina penkis vaikus. Čečėnų šeimos atvykimo į Lietuvą istorija primena aštraus siužeto filmą.
Žavioji 5 vaikų motina
Šeimoje auga 2 dukros - 14 metų Aišat ir 8 metų Amina, 3 sūnūs - 13 metų Nohčijas, 7 metų Asadula, 6 metų Muchadžiras. Visi vaikai puikiai kalba lietuviškai, tam nereikėjo nė mėnesio. Daugelis stebisi, kaip jie taip greitai išmoko. Beje, mažieji čečėnai moka ir žemaitiškai.
Mažieji lankė pradinę mokyklą "Žemaitukas", didieji - "Kranto" vidurinę mokyklą. Pastarosios mokyklos mokytoja Aldona pasirūpino, kad musulmonų tikėjimą išpažįstantys naujieji mokiniai, kuriems draudžiama valgyti kiaulieną, valgykloje neturėtų problemų.
Gyvendama Telšiuose, Svetlana nesutiko nusiteikusiųjų priešiškai. Kur moteris eidavo, visur jai atsidarydavo durys, visi noriai jai padėdavo. Sėkmės priežastis, ko gero, Svetlanos sugebėjimas prisitaikyti naujoje aplinkoje ir nuoširdus bendravimas. Pokalbio metu nesunku buvo suprasti, kad žavi 5 vaikų mama labai greitai su visais randa bendrą kalbą.
Svetlana dirbo "Telšių duonos" konditerijos skyriuje, o jos vyras Artūras - "Žemaitijos pieno" sūrių ceche. Daugiavaikė mama dažnai būdavo priversta slaugyti sergančius vaikus, mesti darbą ir bėgti į ligoninę. Vyras ne kartą buvo išėjęs iš darbo, tačiau jį vėl priimdavo.
Sulaikė su svetimu pasu
Įsitvirtinti Lietuvoje, išspręsti įvairias problemas pabėgėlių šeimai padėjo Socialinių paslaugų centro darbuotoja Daiva Ragauskienė. "Ji žinojo, kuo gyvena mūsų šeima, kuo mes maitinamės. Kai su vaikais sėdėdavau alkana, Daiva parūpindavo maisto produktų", - apie sunkius laikus kalbėjo Svetlana.
Vargai gausią šeimą buvo užgriuvę, kai vyras, nebepajėgdamas jos išlaikyti, nelegaliai išvyko uždarbiauti į Belgiją. Išvykstant su svetimu lietuvišku pasu, problemų neiškilo. Aplinkinių teigimu, šviesus vyras panašus į lietuvį, be to, gerai kalba lietuviškai. Tačiau kelionė atgal į Lietuvą gerokai užtruko. Pasienyje patikrinus asmens pasą, paaiškėjo, kad šio dokumento ieško policija. Svetimą dokumentą parodęs Artūras buvo areštuotas, Vokietijos kalėjime praleido mėnesį laiko.
Kol vyras grįžo pas Lietuvoje jo laukiančią šeimą, praėjo 8 mėnesiai. Beveik metus moteriai teko vienai išlaikyti, galima sakyti, gatvėje likusį vyrą ir vaikus. Dirbdama ir dieną, ir naktį, Svetlana stengėsi ir uždirbti pinigų, ir būti gera mama. Tapusi vienintele šeimos maitintoja moteris slaugė sergančius vaikus, siuntė pinigus sutuoktiniui ir už jo išlaisvinimą kovojančiam advokatui.
Sunkiu metu Svetlaną palaikė visi ją pažinojusieji. Bendradarbės atnešdavo vaikams obuolių, grybų. Tačiau, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Prislėgę rūpesčiai gerokai pakeitė moters išvaizdą. Išlydėdama vyrą į Belgiją, moteris svėrė 99 kilogramus, o jį pasitiko sverdama tik 62 kilogramus. Pasibaigus rūpesčiams, Svetlana stengiasi išlikti tokia pat ir nebepriaugti prarasto svorio. "Dabar viskas mano gyvenime ramu, galiu vėl pradėti pilnėti", - baiminasi ji.
Moterys liko vienos su vaikais
"Artūro šeimoje nebeliko vyrų - visi buvo išžudyti. Mano ir jo seserys neturi vyrų, liko vienos su vaikais. Jeigu būtume neišvažiavę, šiandien mano mylimojo nebebūtų tarp gyvųjų", - tvirtino Svetlana. Pasak jos, vyro šeimoje buvo 3 seserys ir 4 broliai. Iš brolių gyvas liko tik Artūras, kiti dingę be žinios arba žuvę.
"1999-aisiais prieš karą su vyru ir vaikais spėjome palikti butą Grozne. Prasidėjus bombardavimui, viską metėmė, pasiėmėme, kas papuolė po ranka, ir užtrenkę duris pabėgome. Svarbiausia buvo išsaugoti vyro ir keturių vaikų gyvybes. Mažiausiai dukrytei tebuvo metukai, o sūneliui - vos vienas mėnuo", - sakė moteris.
Rizikavo šokdami iš traukinio
Apsistojusi Baltarusijoje, Bresto mieste, šeima išgyveno 2 metus, susilaukė penkto mažylio. Kai jam suėjo 9 mėnesiai, pasitarę su draugais, nutarė keliauti į Lietuvą. Nusipirkusi traukinio bilietus į Kaliningradą, gausi šeimyna apsimetė, jog ten ir vyksta. Nors Vilniuje jiems buvo draudžiama išlipti, pabėgėliai pasiekė savo tikslą.
"Iššokome iš traukinio miške vasario mėnesį, nežinodami, kur esame. Atsidūrėme Elektrėnuose, susiradome policiją. Mus nuvežė į miestą, labai gerai rūpinosi, tris kartus per dieną maitino valgykloje. Po to mus nuvežė į Pabradę", - papasakojo moteris.
Jauniausiam Svetlanos vaikeliui tebuvo 9 mėnesiai amžiaus. Abu mažieji berniukai sirgo astma, o tą naktį, kai teko iššokti iš traukinio, jiems užėjo astmos priepuoliai. Elektrėnuose mažyliams pagalbą suteikė iškviesta greitoji. Medikų pagalbos prireikė ir Svetlanos bendrakeleivei čečėnei. Abi šeimos kartu iššoko iš traukinio. Ko gero, kūdikio besilaukianti moteris labiausiai rizikavo, tačiau, laimė, atsipirko tik kojos lūžiu.
9 mėnesių Muchadžiras atsidūrė Reanimacijos skyriuje, be mamos jis ten išgulėjo dvi savaites. Kai Svetlana atvažiavo pasiimti pasitaisiusio berniuko, ją pasitiko visa ligoninė. Visi, kas ką galėjo, buvo surinkę į krepšius ir dovanojo gausiai čečėnų šeimai. Mažylio nuotraukos puikavosi laikraščiuose, čečėnų berniuku susižavėję žmonės išrinko jam lietuvišką vardą. Sulaukusi netikėto lietuvių dėmesio, Svetlana stebėjosi jų gerumu.
Telšiuose - naujas gyvenimas
"Nesupratau lietuviškai, man viskas buvo nauja, nepažinojau net lietuviškų pinigų. Mėnesį išgyvenome Pabradės pabėgėlių centre niekur neišeidami. Sulaukę leidimo pasilikti gyventi Lietuvoje, buvome išvežti į Ruklos pabėgėlių centrą. Po 5 mėnesių gavome vizą ir parašėme pareiškimą, kad norime gauti butą. Mus išsiuntė į Telšius, kur prasidėjo naujas gyvenimas Lietuvoje", - prisiminimais pasidalino Svetlana.
Žemaitijos sostinėje 7 narių šeima gavo trijų kambarių butą. Svetlana prisipažino, jog iš pradžių juos varstė įtarūs žemaičių žvilgsniai. Gyventojus galima suprasti - kaip vėliau sužinojo Svetlana, juos išgąsdino prieš tai tame pačiame bute gyvenusi kita gausi užsieniečių šeima. "Kai atvykome, kaimynai vengė mūsų, nesisveikino. Tačiau netrukus gana artimai susidraugavome su lietuviais. Priešais gyvenanti Stasė man buvo kaip mama, o jos mama - man kaip močiutė. Kaimynė turėjo raktą nuo mūsų buto durų, kai būdavau darbe, prižiūrėdavo vaikus", - sakė daugiavaikė mama. Anot Svetlanos, Stasė rūpinosi ja kaip savo dukra, dalinosi tuo, ką turėjo, padovanojo siuvimo mašiną. Kada čečėnų šeima susiruošė išvykti gyventi į Klaipėdą, nenorėdama jų išleisti, moteris net pravirko.
Gydytoja padėdavo rasti išeitį
Kalbėdama apie Telšiuose praleistus 5 metus, Svetlana geru žodžiu minėjo vaikų pulmonologę gydytoją Aliną Storpirštienę. "Visą gyvenimą būsiu jai dėkinga. Nežinau, ką aš be jos būčiau dariusi. Astma sergantiems vaikams kiekvieną mėnesį tekdavo praleisti ligoninėje, palata buvo tapusi antraisiais namais. Susirgus vaikams, skambindavau bet kokiu laiku. Kai liga paūmėdavo, ne visada po ranka turėdavau vaistų - šeimoje daug alkanų burnų, neužtekdavo pinigų. Gydytoja visada padėdavo rasti išeitį", - sakė čečėnė.
Planai susiję su Lietuva
Svetlana džiaugėsi, kad su Čečėnijoje likusiais artimaisiais gali bendrauti telefonu. Pasak jos, jau metai, kai Čečėnijoje atsirado mobiliojo ryšio telefonai. Kas liko iš jos trijų kambarių buto Grozne, moteris nesiryžta pamatyti savo akimis. Kalbama, kad daugiabutis namas, kuriame ji gyveno su vyru ir vaikais, subombarduotas, reikalinga rekonstrukcija arba geriausia iš viso jį nugriauti.
Per septynerius klajonių metus nenutraukusi su gimtine ryšių, Svetlana svajoja Lietuvos uostamiestyje atidaryti užeigą, kur būtų galima paragauti čečėnų nacionalinės virtuvės patiekalų. Tokius planus veikli moteris puoselėjo ir Telšiuose, buvo susiradusi nuomojamas patalpas, tačiau verslo pradžiai nepavyko gauti paskolos. Artūras dirba Klaipėdoje statybose, planuoja su savo tautiečiais pradėti nuosavą verslą. Palinkėkime darbščiai ir gausiai šeimai sėkmės...
Autorės nuotraukos
Svetlana džiaugiasi, kad jai pasisekė pritapti Lietuvoje.
Areštavus vyrą, Svetlana nuo rūpesčių neteko 37 kilogramų.
Gydytoja A.Storpirštienė rūpinosi nuolat sergančiais Svetlanos vaikais.
Socialinių paslaugų centro darbuotoja D.Ragauskienė (kairėje) dažnai lankydavosi pabėgėlių šeimoje.
