- Kai trumpam sugrįžau į Lietuvą ir apsilankiau pas Alytuje gyvenančią mamytę, pirmiausia atsiriekiau juodos duonos, storai užsitepiau tirštos kaimiškos grietinės ir pasigardžiuodama valgiau, - pirmuosius įspūdžius gimtinėje kvatodama prisiminė ponia Monika (39 m.). - Mat Amerikoje duona - kitokio skonio, o grietinė - kažkokia skysta, irgi neskani...
Monika, jos bendraamžis vyras Ramūnas ir du vaikučiai - penkiolikos Tadas bei vienuolikmetė Aušrytė - jau dveji metai gyvena, dirba ir mokosi Amerikoje, Čikagoje. Šeima laimėjo 2001 metų "žaliosios kortelės" loterijoje ir kitąmet, 2002-ųjų rugpjūtį, išvyko...
Kaip dabar prisimena Monika, jos vyras ne kartą pildė minėtos loterijos anketą, tačiau vis nesėkmingai.
- Sykį aš Ramūnui ir sakau - duok ir man anketos pavyzdį, mano raštas gražesnis, - į linksmus prisiminimus vėl paniro Monika. - Prieš įmesdama laišką į pašto dėžutę pliaukštelėjau Ramūnėliui atgalia ranka per užpakalį - va, girdi, pamatysi, kaip išlošiu!
Kitą pavasarį Monika gavo laišką. Tai buvo patvirtinimas, kad ji - viena iš laimingųjų. Ar labai apsidžiaugė?
- Net nežinau, - nusišypsojo Monika. - Va vyras tai tikrai buvo patenkintas... Vaikų, atvirai sakant, net neklausėme...
Monika prisipažino iki paskutinės akimirkos abejojusi, kad šeima išvyks į Ameriką. Manė, gal "nepraeis" anketos, kurias, kur kas išsamesnes, reikėjo pildyti iš naujo, , gal kuo nors neįtiks per pokalbį JAV ambasadoje Varšuvoje, todėl vis delsė pradėti intensyviai mokytis anglų kalbos (gerai šnekėjo tik prancūziškai). Na o kai visi atsakymai, Monikos nuostabai, buvo teigiami, šiek tiek sutrikusi moteris, aišku, griebėsi visko: susirado anglų kalbos mokytoją, pradėjo lankyti vairavimo kursus. Tačiau mėnesiuko, be abejo, buvo per maža...
Tad nors ir labai nedrąsu buvo, šeima ryžtingai ėmėsi gyvenimo permainų: pardavė automobilį ir Kaune turėtą trijų kambarių butą (liko tik kolektyvinis sodas), atsisveikino su darbo kolektyvais, giminėmis, draugais bei pažįstamais ir - pirmyn į viliojančią nežinomybę...
Viskas kitaip nei Lietuvoje
Kauniečių šeima turėjo Čikagoje gyvenančią giminaitę, tad nusprendė apsistoti būtent šiame mieste (Čikagoje didesnė darbų pasiūla, tiesa, dėl to brangesnė ir būstų nuoma). Geraširdė moteris lietuviams surado trijų kambarių butą (apartamentus), pasitiko Čikagos oro uoste, palydėjo iki vietos. Nepaisant šių itin svarbių patogumų, atvykėlių iš Lietuvos šeima kitame žemyne patyrė savotišką šoką. Reikėjo skubiai pasirūpinti reikalingiausiais buities daiktais (butas buvo praktiškai tuščias, tiesa, geroji giminaitė padovanojo indų bei stalo įrankių, atidavė lovos užtiesalą, kelias pagalves), nusipirkti automobilius, be kurių Amerikoje - kaip be rankų, sutvarkyti dokumentus vaikams lankyti mokyklą, vyrui kuo skubiau susirasti darbą ir t. t. Mokant angliškai tik reikalingiausius žodžius ar posakius, be abejo, kilo gyva galybė įvairiausių sunkumų. Tiesa, Monika dabar nesitveria juoku: šiuose reikaluose kur kas labiau patyręs vyras pirkdamas automobilį nusiderėjo 500, o angliškai nė kiek nemokanti, technikoje nesusigaudanti Monika - per tūkstantį dolerių!
Stengdamasi nuomojamam butui suteikti bent kiek jaukumo, lietuviškumo, Monika iškart nuėjo į netoliese esančią pievą ir prisiskynė smilgų. Pirmasis pirkinys ir buvo vazelė toms smilgoms sumerkti... Paskui pirko televizorių, baldus... Per savaitę Ramūnas susirado darbą pagal specialybę (staliaus), kur sėkmingai darbuojasi iki šiol. Kiek uždirba? Šeimai išlaikyti, girdi, užtenka, tačiau pasigirti, kad gauna labai gerai, dar esą negalima. Beje, darbovietė nearti: į vieną galą - visa valanda greitkeliu (vietiniams tai nėra didelis atstumas)...
Na o aukštąjį išsilavinimą turinti Monika taip ir neįstengė savęs nugalėti, imtis paprasčiausių darbų - nutarė visų pirma gerai išmokti anglų kalbą. Teko suktis kaip bitutei - reikėjo ne tik lankyti kasdienius kursus, atlikti gautas namų užduotis, bet ir prižiūrėti iš mokyklos grįžusius vaikus, parūpinti maisto produktų, gaminti valgyti, tvarkytis...
Mokykloje - tvarka ir drausmė
Vaikai ėmė lankyti skirtingas mokyklėles: sūnus - paauglių, dukra - pradinukų. Į mokyklą ir atgal kasdien veža "geltonasis" autobusas. Mokykloje vaikai sėdi užrakinti, langai - su grotomis... Čia mokosi įvairiausių tautybių emigrantų mažieji - meksikiečiai, indai, čekai, ukrainiečiai, ispanai... Lietuviukų yra ir daugiau.
Be abejo, tiek Aušrytei, tiek Tadui pirmosios dienos mokykloje buvo nelengvos, mat Lietuvoje vaikai anglų kalbos nebuvo mokęsi... Su jais mokytojos daug dirbo individualiai, tad pirmieji sunkumai greitai išgaravo... Gabūs ir žingeidūs mažieji emigrantai naujoje aplinkoje adaptavosi per kelis mėnesius. Dabar jie jau puikiai bendrauja anglų kalba, mokykloje jaučiasi labai gerai, turi daug draugų.
Monika sakė, kad vietos mokyklose - ypatinga tvarka ir drausmė. Kartą dukrelė sunegalavo, tad Monika mokytoją telefonu įspėjo, kad vaiko mokykloje nebus. Kadangi Aušrytė sirgo ir kitą dieną, mama jos į mokyklą vėl neišleido. Bemat prisistatė policija - kur vaikas, kodėl ne mokykloje? Pasirodo, mokytojus reikia perspėti kasdien, kad nereikėtų jiems patiems vaikų ieškoti...
Kitokie, anot Monikos, ir mokytojų santykiai su mokiniais: be galo draugiški, jaučiama abipusė pagarba, nuoširdumas. Su vaiko tėvais mokytojas bendrauja akis į akį - kad kiti neišgirstų, ar vaikas nenusimokęs, ar negerai pasielgęs! Priešingu atveju - tai aiškinantis viešai - vaikui esą būtų didžiulė moralinė trauma!
Mokyklose vaikų mokymasis vertinamas raidelėmis. Geriausias įvertinimas - A. Jei vaikui pradeda nesisekti, mokytojai puola padėti, tariasi, kaip tai padaryti geriau. Tiesa, ten (kuo džiaugėsi Tadas ir ne itin patenkinta buvo jo mamytė), mokytis yra nepalyginamai lengviau. Monika sakė apskaičiavusi, kad josios būsimasis devintokas nuo bendraamžių Lietuvoje žiniomis jau atsilieka maždaug dvejais metais... Tiesa, Monika žada su vaikais daug dirbti papildomai.
Amerikoje, anot Monikos, neįprasta mokytojui teikti dovanas, niekada niekas neprašė jokių pinigų į klasės ar mokyklos fondą. Vaikai pilnai aprūpinti vadovėliais bei kitomis mokymosi priemonėmis - į mokyklą eina nešini keliais sąsiuvinukais... Jei vaikas patirtų nors ir menkiausią draugų pažeminimą ar pasiskųstų mokytojams dėl tėvų smurtavimo, kiltų didelis skandalas! Ir Tadas, ir Aušrytė tvirtino negirdėję, kad jų mokyklose vyresnieji reketuotų, muštų ar kitaip skriaustų mažesniuosius ar kad vaikai drįstų atsikalbinėti mokytojams. Teisybė, kitur sakė apie tokius atvejus skaitę spaudoje, matę per televiziją.
Laisvalaikio ne tiek daug...
Va dėl ko turi rūpesčių Tado ir Aušrytės mamytė - kur vaikams leisti laisvalaikį! Pasirodo, ten, kur šeima įsikūrusi, nėra erdvaus kiemo ir panašaus amžiaus draugų. Kadangi mama labai užsiėmusi, kol kas neturi galimybės vaikus vežioti į miesto klubus ar būrelius, tad broliukas ir sesytė daugiausia laiką leidžia užsidarę bute: žiūri televizorių, žaidžia stalo žaidimus... Kaip tik bendravimo su kitais vaikais, Monikos žodžiais, abiem labai trūksta. Greičiausiai dėl to daugybę draugų ir giminaičių palikę Lietuvoje, pernai vasarą Tadas ir Aušrytė vieni sugrįžo paatostogauti į Lietuvą! Tėvai vaikus Čikagos oro uoste įsodino į lėktuvą, o toliau iki Vilniaus jais jau rūpinosi speciali palydovė. Dviejų mėnesių atostogos pas močiutes Kaune ir Alytuje, pas pusbrolius ir pusseseres bei su Drąseikiuose esančio kolektyvinio sodo kaimynų vaikais mažiesiems "amerikoniukams" praėjo kaip viena diena. Tad šiųmetės kelionės į Lietuvą vaikai laukė nekantraudami.
Kaip minėta, šeima daug laisvalaikio neturi. Vyras dirba dviejuose darbuose (po 1 000 JAV dolerių reikia kiekvieną mėnesį mokėti už buto nuomą, nemažai atsieina kuras, maistas, Monikos mokslai ir t. t.). Be to, šiemet Monika sėkmingai išlaikė baigiamąjį egzaminą ir įstojo į koledžą, tad nelabai yra laiko susikviesti į vakarėlį draugus (jų čia iš Lietuvos gana daug) ar patiems kur pasisvečiuoti. Poilsio dieną šeima dažniausiai važiuoja į gamtą - į "piknikams" skirtas specialias vietas... Prieš kurį laiką visi lankėsi prie Niagaros krioklio (kelionė nuosavu mikroautobusiuku truko 12 valandų), buvo ir Kanadoje. Nors Čikagoje, anot Monikos, nepamatysi numestos šiukšlės, prirašinėtos lifto kabinos ar nenušienautos vejos, Kanadoje, girdi, dar tvarkingiau, švariau, gražiau...
Medicinos paslaugos - sunkiai įkandamos
Nei Monika, nei Ramūnas Amerikoje socialiai neapdrausti. Vadinasi, ligos atveju už medikų paslaugas tektų mokėti. O tai, anot Monikos, būtų milžiniški pinigai.
Kaip pavyzdį moteris paminėjo, jog iš Lietuvos į JAV atvykusi dirbti stomatologė dantį ištraukė už 80 dolerių, už paprastą plombą prisiėjo pakloti irgi tiek pat. Jei tektų taisyti danties šaknis, esą kaštuotų 600 dolerių ir daugiau! O į metalo keramikos dantų protezavimo kainas, jei nenori pašiurpti, geriau išvis nesigilinti... Vaiko dantukų apžiūra (ne taisymas!) irgi buvo įvertinta solidžiai - 15 dolerių...
Monika yra girdėjusi, kad itin brangios ir gydytojų terapeutų ar specialistų paslaugos. Tiesa, kol kas sutuoktiniams jų dar neprireikė. Be abejo, prireikus ekstra pagalbos (viena pažįstama susilaužė ranką - buvo atlikta sudėtinga operacija; kitai prasidėjo ūmus akmenligės priepuolis - irgi sėkmingai išoperavo), ji būtų suteikta nemokamai. Apie kyšius medikams ten esą nėra ir kalbos - gydytojas pasijustų įskaudintas, įžeistas, pacientas liktų nesuprastas.
Šiemet mėnesiui atvykusi į Lietuvą ponia Monika pasinaudojo proga pasitikrinti sveikatą ir džiaugėsi, kad privačioje poliklinikoje buvo greitai ir nebrangiai atlikti visi tyrimai, suteiktos visapusiškos konsultacijos. Pas savo stomatologę Monika susitvarkė ir dantis...
Tiesa, vienas nuotykis privačioje poliklinikoje Kaune Moniką labai nustebino. Koridoriuje, čia pat sėdint pacientams, įstaigos darbuotoja praeinančio vyriškio (matyt, ūkvedžio) pasiteiravo, ar užrašyti į knygą, kad neveikia ventiliatorius. Vyriškis garsiai atšovė: "Tai nesugebėjai iš ryto užrašyt?.. Rašyk..." Po tokių nemandagių žodžių Amerikos gydymo įstaigoje tokio darbuotojo paslaugų, Monikos įsitikinimu, bemat būtų atsisakyta.
II dalis
Nostalgija Lietuvai - iki šių dienų
Nors Monika šiuo metu jau baigia apsiprasti su gyvenimu svečioje šalyje, iki šiol prisimena, kaip sunkiai teko tramdyti maždaug po dviejų mėnesių apėmusią nostalgiją Lietuvai. "Na gerai, aplankiau Ameriką, pagyvenau - dabar jau laikas namo, nėra čia ko sėdėti", - tokios mintys, anot Monikos, neapleisdavo dieną naktį.
Kitoks tarpusavio bendravimo būdas (vietos gyventojai, nors ir nuolat besišypsantys, tačiau labai užsiėmę, uždari, nesižarstantys pagalba), kita kultūra, kiti reginiai (nejaukūs, "šalti" didžiuliai statiniai didmiesčio centre ar trapučiai karkasiniai, kaip Tadas juokiasi, "kartoniniai" namukai priemiesčiuose; nė su žiburiu nepamatysi laukuose besiganančios karvutės; dieną naktį nenutylantis greitkelių gausmas - o, kaip visa tai esą svetima Lietuvai!)...
Monika neslepia - daug buvo ir baimės, ir streso, ir ašarų... Jei butas Kaune būtų likęs neparduotas, Monika beveik neabejoja, kad su vaikais būtų greitai grįžusi. Tačiau jos atveju nebuvo kur trauktis... Taigi, kaip sakoma, moteris sukandusi dantis kentė ir laukė, kada padėtis pradės keistis į gerąją pusę... Anot anksčiau atvykusiųjų, žodžiais nenusakomas gimtinės ilgesys kamuoja apie pusmetį, tačiau Monikai tokie jausmai prablėso (ne išblėso!) per gerokai ilgesnį laiką. Beje, ji ir dabar nesiryžta tvirtinti, kad Amerikoje pasiliks visiems laikams. Mažiausiai penkerius metus (tiek reikia, kad įgytų teisę prašyti JAV pilietybės), be abejo, pragyventi reikės, o toliau, girdi, kaip Dievas duos...
- Kai grįšime, jau žinau, kokioje vietoje statysime sode pavėsinę, kur "tupdysime" dekoratyvinius medelius, - su užsidegimu svarsto Monika, staiga užsimiršusi, kad tai - tik tolima ir dar labai miglota perspektyva.
Beje, Ramūnas, kaip jaučia Monika, irgi labai ilgisi Lietuvos. Antai kai Monika krovėsi lagaminus į Lietuvą, vyras keliskart pakartojo prašymą nufotografuoti kolektyviniame sode dar visai mažą paliktą agrastų krūmą, dekoratyvinius augalėlius... O išleisdamas šeimą į tolimą kelionę, girdi, jaudinosi ne mažiau už keliauninkus... Ramūnas kol kas neplanuoja apsilankyti Lietuvoje - reikia daug dirbti, išlaikyti šeimą, be to, nepigi ir kelionė...
Amerikoje - ir brangu, ir pigu
Pasak ponios Monikos, Amerika - kontrastų šalis. Ten yra prekių, kurių kainos keliskart lenkia lietuviškas, tačiau yra ir tokių, kurios beveik nesiskiria ar yra net mažesnės nei Lietuvoje.
Štai kad ir benzinas. Galonas (3,8 litro) aukštos kokybės benzino šiuo metu kainuoja apie 2 JAV dolerius, o anksčiau buvo dar pigiau. "Hormoninių" vištų šlaunelių kaina beveik tokia kaip Lietuvoje (pavertus litais), na o vadinamosios "ekologinės vištos", kaip ir jų dedami kiaušiniai, be abejo, keliskart brangesni. Kiauliena, jautiena, pieno produktai - brangesni. Be abejo, nereikia pamiršti, kokie Amerikoje atlyginimai.
Čikagos parduotuvėse galima rasti daug lietuviškų prekių, pavyzdžiui, "Švyturio" alaus, Kėdainių ledų, vienos firmos duonos, "Žemaitijos pieno" produktų, saldumynų. Va lietuviškų rūkytų lašinukų tai niekur nerasi - cepelinų padažą prisieina spirginti iš savotišką prieskonį turinčios vietinės kiaulienos...
Itin pigūs iš Amerikos pokalbiai telefonu - minutė tekainuoja šešis lietuviškus centus! Nebrangios ir vietoje išgaunamos gamtinės dujos, automobiliai (pavyzdžiui, aštuonerių metų senumo lengvąjį automobilį galima įsigyti už 2 000 JAV dolerių, mikroautobusą - už pustrečio, tris tūkstančius; tiesa, geriau esą nesusidėti su prekeiviais iš Lietuvos - dažnas nepraleis progos apsukti, prigauti. Ypač tik atvykusiuosius).
Storuliams - dietiniai produktai
Anot Monikos, Amerikoje yra gana daug apkūnių žmonių, tačiau dauguma tokių - ne iš turtingųjų luomo. Mat pastarieji stengiasi maitintis sveikai: vartoja daug daržovių, vaisių, žuvies (tik niekada nesusigundo iškepta ir atšalusia žuvimi - vietiniams tai tik karštas patiekalas). Tiesa, kai kurie, skaičiuodami kalorijas, esą net prajuokina: iškepę faršą nupila keptuvėje likusius riebalus, tačiau puode, kur mėsa troškinama, ištirpina didžiulį gabalą riebaus sūrio...
Parduotuvių lentynose pilna, kaip skelbiama, liesinamųjų produktų. Kad tai ne dėmesio neverti neefektyvūs reklamos triukai, įsitikino Monikos vyras: nelabai suprasdamas anglų kalbą jis kurį laiką vartojo kažkokį jam patikusį iš miltelių gaminamą gėrimą ir gan greitai ėmė liesėti. Monika pradėjo baimintis, ar neužpuolė kokia liga, mat fiziniai krūviai nė kiek nepadidėjo. Galiausiai vaikas perskaitė ir išvertė produkto instrukciją, kurioje parašyta, jog tai - efektyvus dietinis (riebalus deginantis) produktas... Įdomu tai, kad nustojęs šiuos miltelius vartoti Ramūnas svorio nepriaugo...
Tarp tautiečių išeivių yra ir triušmadarių, ir sukčių
Monika prisipažino kartais jaučianti gėdą dėl kai kurių Čikagos regione apsistojusių lietuvių išeivių veiksmų ir elgesio. Per tuos dvejus metus ji esą jei ir matė išgėrusių, tai tik lietuvių - ne kitų emigrantų ar vietinių gyventojų; muštynes restorane esą irgi buvo sukėlę kažkuo tarpusavyje nepasidaliję tautiečiai... O kai kurie lietuvaičiai esą įžūliai sukčiauja - įsigudrino grąžinti kadaise įsigytus ir panaudotus daiktus. Pavyzdžiui, viena moteris Naujųjų metų sutiktuvėms nusipirko gražią brangią suknelę. Atsargiai, nesugadindama nusegė etiketę, pasipuošusi pasilinksmino, po to visus "cegeliukus" prisegė atgal ir - į parduotuvę. Atseit nepatiko spalva. Jai grąžino pinigus. Kita moteris tokiu pat būdu pasinaudojo bateliais, kuriais mažą, dar nevaikštantį sūnelį apavė per krikštynas. Dar viena gudrutė sėkmingai "pasiskolino" puošnius rūbus dukters Pirmosios komunijos šventei...
Ištveria toli gražu ne visi
Čikagoje praleidusi dvejus metus Monika išgirdo įvairiausių istorijų apie tai, kaip pasiseka į Ameriką laimės ieškoti atvykusiems tautiečiams. Nors daugelis, tegul ir per didelius vargus, įsikuria, tvirtai įleidžia šaknis galingiausioje pasaulio valstybėje, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie palūžta, neištvėrę nelengvo gyvenimo spjauna į visas svajones ir grįžta atgalios. Monikos teigimu, itin sunkūs išbandymai Amerikoje laukia vyriškosios giminės atstovų, mat jiems čia yra kur kas mažesnė darbų pasiūla (tai ne moterims - siūloma ir vaikus prižiūrėti, ir senukus slaugyti), o norint neblogai uždirbti, reikia "arti".
- Taip dirbdami, vyrai ir Lietuvoje gautų panašų atlygį, - svarstė Monika, prisiminusi, kaip dažnas lietuvis Lietuvos darbovietėje "tempia gumą" laukdamas darbo pabaigos ir verkšlena, kad čia mažai mokama; užatlantėje, girdi, jei nori uždirbti - "durniaus nepavoliosi".
Tačiau sunkus, alinantis darbas, pasirodo, priimtinas ne visiems emigrantams. Štai tada ir prasideda papildomos problemos: pervargę, psichologiškai baigiantys palūžti sutuoktiniai ima kivirčytis, pyktis, kartais net išyra šeimos! Monika pažįsta ne vieną porą, kai vyras arba žmona, "atsikandę" nelengvo amerikietiško gyvenimo ir patarimais bei pamokymais vienas kitam įgrisę iki gyvo kaulo, spjovė į ilgametę santuoką ir išsiskirstė kas sau.
Tačiau pasitaiko ir originalesnių sprendimų! Štai vienas kaunietis, menininkas ir pradedantis politikas, neseniai Lietuvos spaudoje tarsi ir guodėsi, kaip pasiilgęs žmonos bei vaikučių, kurie esą jau antri metai gyvena Amerikoje ir jį neva bebaigiantys pamiršti. O štai Čikagoje gyvenanti šio ponulio žmona vietos spaudoje vyrą demaskavo: pasirodo, šeimai laimėjus "žaliąją kortelę" vyras pasistengė kuo greičiau visus šeimos narius "nuboginti" į Ameriką, o pats ilgai nedelsęs - atgal! Kaip netrukus paaiškėjo, pas meilužę! Žmona prasitarė, jog jei būtų žinojusi, kad vyras ją ir vaikus Amerikoje paliks vienui vienus, nieku gyvu nebūtų kėlusi kojos iš Lietuvos... Dar kitu atveju žmonos į Ameriką pinigų uždirbti išleistas vyras netrukus čia susirado draugę ir greitai pamiršo ne tik žmoną, bet ir mažus vaikelius...
Antrą kartą į tą pačią upę nebristų...
Nors Monikai visi vargai jau praeityje (jau galima galvoti apie neblogai apmokamą darbo vietą kontoroje, pasvarstyti ir apie tai, ar nevertėtų atsisakyti brangiai atsieinančios buto nuomos ir pasiėmus paskolą įsigyti namuką, taigi perspektyva palanki visais atžvilgiais), moteris lieka prie ankstesnės nuomonės: jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, į Ameriką nevažiuotų... Kam, girdi, tie sveikatą alinantys stresai, išgyvenimai, netikėtumai? Juolab kad Lietuvoje verstasi gana neblogai, šeimos mėnesio pajamos siekdavusios 4 ar daugiau tūkstančių litų... Bedarbiai, dar nesukūrę šeimos tautiečiai, Monikos žodžiais, gal ir gali džiūgauti laimėję "žaliosios kortelės" loteriją, tačiau neblogą atlyginimą gaunančioms, vaikų turinčioms šeimoms toks išbandymas - labai sunkus. Va ukrainiečių tai esą nė vieno Amerikoje neteko sutikti dejuojančio - palyginus su materialine padėtimi Ukrainoje, čia, jų pačių žodžiais, tikras rojus...
Anot ponios Monikos, jai ne kartą teko išgirsti tarp tautiečių emigrantų itin populiarų posakį: "Amerikoje doleriai ant medžių neauga..." Monika mano kitaip. Auga! Tačiau visų pirma, girdi, tą medį reikia pasodinti ir užauginti... O tai pavyksta toli gražu ne kiekvienam į šią šalį atvykusiajam...
