Irena ZUBRICKIENĖ
- Net nenoriu galvoti apie praeitį, kokia tada buvau kvailė, o kartais net bandau įtikinti save, jog tai buvau ne aš, - prisipažino "Akistatos" pašnekove sutikusi būti suvalkietė Danutė (34 m.), kuri bene prieš dešimt metų ne tik kantriai ir ištikimai laukė kolonijoje sėdinčio savo vyro, nuteisto už išžaginimą, bet ir atkakliai mynė advokatų kontorų slenksčius, ieškojo žiniasklaidos atstovų ir net Seimo narių, kad būtų išgirsta: moteriai rūpėjo kuo greičiau ištraukti iš įkalinimo vietos, anot jos, nekaltai nuteistą sutuoktinį... Šiandien pora nebegyvena kartu, o Danutė atvirai gailisi, kad to nepadarė anksčiau.
Gelbėjo buvusį kalinį
Dvejais metais už Danutę jaunesnis Andrius jos dėmesį kadaise patraukė, pačios teigimu, "iš jaunatviško idealizmo". Jaunuoliai seniai pažinojo vienas kitą, nes augo gretimuose namuose, tad kai Andrius pateko už grotų ir netrukus sugrįžo į laisvę jau turėdamas kalinio "etiketę", Danutė tapo didžiausia vaikino guodėja. Mergina žinojo, kad vaikystėje ir paauglystėje Andriui labai trūko tėvų meilės, todėl teisino jį, papuolusį už grotų, ir tikėjosi tarsi kompensuoti šiltų jausmų trūkumą.
- Tekėjau už jo, nes norėjau, kad jis turėtų į ką atsiremti,- pašaipiai pratarė gelbėtojos vaidmenį Andriaus gyvenime pasirinkusi Danutė. - Norėjau, kad buvęs kalinys pradėtų gyvenimą iš naujo. Man tada atrodė, kad tik aš esu jo šansas.
Sutuoktinių gyvenimo idilė tetruko vos porą mėnesių. Andrius, apkaltintas vienos moters, kurią tuokart po bendrų išgertuvių lydėjo į jos namus, išžaginimu, buvo suimtas. Danutė vėlai grįždavusio vyro neįtarinėdavo dėl neištikimybės - tikėdavo, kad "auksinių rankų" meistras užtrukdavo dirbdamas. Andriui buvo paskirta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tokia griežta ji buvo dėl to, kad vyras antrą kartą padarė analogišką nusikaltimą (pirmą kartą atsėdėjo nepilnamečių kolonijoje). Turėdamas retą progą pasimatyti su Danute, kuri nuo jo, suimto ir įkalinto, nenusisuko, Andrius ją visą laiką tikino, kad jokio nusikaltimo prieš įstatymą nepadarė (prievartos nenaudojo) - esą nusikalto tik prieš žmoną, kurią buvo iškeitęs į kitą moterį. Vyras teisinosi lemtingąjį vakarą buvęs išgėręs ir todėl neatsispyręs pagundai.
- Tada aš, amžina vyro guodėja ir gelbėtoja, dėl įvykio labiau kaltinau save, o ne Andrių, - vėl ironiškai kalbėjo Danutė. - Juk tuo metu laukiausi kūdikio ir nedovanodavau vyrui intymių akimirkų tiek, kiek jis norėdavo.
Net ir praradusi lauktą kūdikį (persileidimas įvyko Andriui atsidūrus už grotų) Danutė neliejo Andriui pagiežos - toliau rūpinosi tik juo.
Auka buvo beprasmė
Andrius "zonoje" prabuvo, kaip sako nuteistieji, nuo skambučio iki skambučio. Jo byla buvo peržiūrėta, tačiau nuosprendis paliktas tas pats. Nepadėjo nei žymių advokatų aktyvus darbas, nei vienos tuometinės Seimo narės noras padėti. Visą tą laiką Danutė nuolat lankė savo vyrą ir vis labiau tikėjo jo diegiama tiesa. Savo gyvenimo nesėkmes suvalkietė priėmė kaip Dievo skirtus išbandymus, per kuriuos esą kaupiasi patirtis ir išmintis.
Kai Andrius sugrįžo į laisvę, namuose jau krykštavo dvejų metukų sūnelis, pradėtas per ilgalaikius pasimatymus "zonoje". Anot Danutės, Andrius ir vėl tik apie porą mėnesių buvo idealus vyras ir dėmesingas tėtis. Netrukus namuose prasidėjo, Danutės teigimu, tikras pragaras. Iš pradžių atsargiai papriekaištaudavęs žmonai, kad ji ne viską padarė, jog būtų sutrumpinta teismo paskirtoji bausmė, vėliau Andrius pradėjo atvirai kaltinti Danutę už "zonoje" jo praleistus ilgus metus. Vyras pyktį išliedavo ne tik žodžiais. Po to kartais atsiprašinėdavo ir teisindavosi esą kalėjime prarastais nervais, o kartais trenkdavo durimis ir išeidavo. Nakčiai, kelioms paroms, savaitei... Danutė sužinojo, kad Andrius mėgaujasi moterų draugijomis, kuriose liejasi alkoholis ir intymios aistros. Tai daryti vyrui leido gana sėkmingas automobilių verslas, kurio jis ėmėsi. Danutę pasiekė ir žinia, kad vis dažniau vyras pašaipiai atsiliepia apie "vištą"-žmoną, juokiasi iš jos pasiaukojimo. Bet labiausiai moterį įskaudino Andriaus įtarimai, kad sūnus yra... kito vyro, neva tuo pat metu turėto ir laisvėje...
- Sugriuvo mano svajonių pilys ir sau duoti pažadai su Andrium gyventi visą gyvenimą, - atsiduso Danutė. - Štai jau treti metai, kai mes išsiskyrę. Nepajėgiau tverti barnių, vyro smūgių, įžeidinėjimų, galų gale - lytinės prievartos. Taip, taip - jis lovoje vartodavo smurtą ir jėgą, kuri man buvo kančia. Dabar aš kartais pasvarstau, kad turbūt ir žaginimais jis buvo apkaltintas dėl tokio savo pomėgio.
Danutė prisipažino besigailinti, kad bene pačius gražiausius savo jaunystės metus paaukojo bandydama išgelbėti žmogų, kuriam pagalba buvo nereikalinga. Dabar tik su sūneliu gyvenanti suvalkietė linkusi patarti visoms moterims, kurių vyrai papuola į policininkų rankas už išžaginimą, iškart nutraukti ryšius su savo sutuoktiniais, netikėti jų atgaila ir neatleisti.
Kaltę išpirko kilpoje?
Tokiai kategoriškai Danutės nuostatai niekaip nenori pritarti dvi kitos "Akistatos" pašnekovės, irgi patyrusios Danutės - žagintojo žmonos - dalią. Nors abi gyvena per keliasdešimt kilometrų viena nuo kitos ir yra nepažįstamos, tačiau savo vyrų atminimą saugoja vienodai pagarbiai. Abi - beveik dešimtmečiu jaunesnės už Danutę ir šeimyninės laimės ragavusios irgi labai trumpai. Abi auginančios vaikus - savo meilės su sutuoktiniu įrodymą. Abi - iki šiol kaltinančios ir itin žiauriai vertinančios merginas, kurios buvo jų vyrų glėbyje lemtingomis naktimis. Tos moterys - tai Sigita (25 m.) ir Rūta (24 m.). Abi vienija dar viena kraupi gyvenimo detalė - šiandien jos yra jaunos našlės, kurių sutuoktiniai iš gyvenimo pasitraukė patys, nebegalėdami gyventi po jų ir jų šeimų biografijas apjuodinusio fakto.
- Nieko nebenoriu prisiminti, nes man tai labai skaudu, - sakė Sigita. - Praėjęs kelerių metų laikas žaizdos dar neužgydė. Vyro nesmerkiu už jo pasirinkimą - jis, užbaigdamas gyvenimą kilpoje, pilnai išpirko savo kaltę. Aišku, man gaila, kad viskas taip baigėsi. Auga du našlaičiai, tėvą pažįstantys tik iš nuotraukos. Štai čia yra mano gyvenimo tikroji tragedija.
Užsiminti apie merginą, kuri anuokart kreipėsi į policiją dėl išžaginimo, Sigita nenorėjo. Esą ką gali kalbėti apie tuščią vietą? Jauna našlė linkusi nekeisti savo ankstesnės nuomonės: jeigu mergina buvo išžaginta, tai esą tik vienu ar dviem atvejais iš tūkstančio pati nebuvo dėl to kalta. Anot Sigitos, vyrui iš tiesų atleistina daugiau nei moteriai - ir už klystkelius, ir už nuodėmes. Nedideliame miestelyje gyvenanti Sigita teigė pati patyrusi, kaip išvengti nenorimo vyro glėbio. Ji, simpatiška našlė, po sutuoktinio laidotuvių sulaukė ne vieno vyro dėmesio - visi laikę ją lengvabūde gražuole, kuri neva net ir po mirties turėtų atkeršyti savo vyrui už išdavystę. Anot Sigitos, ji atlaikė ne tik paklydėlių vyrų antplūdį, bet ir jų žmonų apkalbas bei agresyvias atakas. Galiausiai jaunutė moteris persikraustė kitur ir puoselėja viltį gyventi be skaudžių praeities prisiminimų.
- Kilpoje turėjo būti ne mano vyras, apkaltintas dėl išžaginimo, o ta mergina - miesto prostitutė! - kategoriškai teigė ir Rūta, ne tik ištikta Sigitos likimo, bei ir, kaip tapo aišku, gyvenanti Sigitos nuotaikomis. - Tai apie ją reikėtų rašyti straipsnius ir net rodyti per televiziją, kad kiti vyrai (ką ten vyrai - net ir paaugliai!) nepakliūtų į jos voratinklį. Eina su visais, mylisi su kuo papuola, o paskui pareiškimus policijai rašo, nes tikisi užsidirbti iš tų apkaltintųjų tėvų...
Rūta irgi įsitikinusi, kad jos sutuoktinis, nors esą buvo tik apkalbėtas, bet gėdą nusiplovė pačiu skaudžiausiu būdu - atimdamas sau gyvybę. Jaunas vyras, su žmona tegyvenęs vos pusmetį, paliko ne tik ją, bet ir atėmė galimybę sūneliui pažinti tėvą. Vaikelis gimė po tėčio laidotuvių praėjus keliems mėnesiams. Rūta dabar labai sunkiai verčiasi, nuolat kreipiasi paramos į savivaldybės darbuotojus, atkakliai ieškosi darbo. Moteris teigė gyvenanti genama vienintelio tikslo - užauginti sūnų ir paaiškinti jam, kad jis - ne žagintojo, o keistai susiklosčiusių aplinkybių aukos sūnus.
Savo vaikų tėvo atstumti negali
- Teismas įrodė, kad mano vyras buvo kaltas, o jis ir pats prisipažino, todėl aš neturiu teisės abejoti, tačiau esu pasiryžusi viską jam atleisti ir sulaukti pargrįžtančio į laisvę, - sakė taip pat viename Suvalkijos kaime gyvenanti Genutė (36 m.). - Mes turime penkis vaikus, ir aš tik dėl jų privalau išsaugoti jiems tėvą. Savęs per daug nežiūriu - kai vyras pareis iš "zonos", būsiu jau arti 50-ies - pats laikas sugebėti vertinti tai, ką likimas davė, o ne idealizuoti gyvenimą ir visą laiką tebelaukti riterio. Be to, net ir norėdama niekur nuo vyro nepasislėpčiau - grįžęs susirastų ir greičiausiai labai skaudžiai nubaustų. Jis toks. O aš jau esu užgrūdinta tokio mūsų gyvenimo. Jeigu moteris tekėdama žinotų, kad jos vyras bus žagintojas, argi susietų su tokiu savo likimą? O kai viskas įvyksta gyvenant kartu, ką nors keisti jau būna nelengva. Kas gali garantuoti, kad su kitu rasiu geriau?..
Nuolatinio darbo neturinti Genutė, likusi be vyro pagalbos buityje dešimčiai metų, gyvena skurdžiai ir sunkiai. Tačiau moteris suranda ir laiko, ir lėšų, kad galėtų aplankyti kalintį vyrą ir pamaloninti jį lauktuvėmis iš namų. Negana to, moteris ieškojo kelių, kaip dar prieš teismą susitikti su vyro išniekinta mergina ir bent paprašyti jos atleidimo. To padaryti nepavyko - neleido išžagintos merginos tėvai.
Genutė liūdnai pasakojo, kad vyro "dėmė" apkartino ne tik jos, bet ir vaikų gyvenimą. Didesnieji priversti smalsiesiems aiškinti, kur jų tėvas ir už ką. Dažniausiai jie meluoja, tačiau vis atsiranda žinovų, paskelbiančių tikrąją tiesą. Genutė sakė kentėsianti tol, kol pajėgsianti, nes esą visą gyvenimą su vyru taip ir gyveno - vis tarsi tarnaudama jam, pataikaudama ir vis atleisdama. Moteris nieko nebekaltina - nei už grotų atsidūrusio savo vyro, nei nelaiku jo kelyje pasipainiojusios nelaimėlės merginos.
- Toks mūsų likimas, - nuolankiai pratarė Genutė, įvertindama savo šeimos laimes ir nelaimes.
Nuolat palaikyti ryšius su už išžaginimą keliolikos metų bausme nuteistu sutuoktiniu pasiryžusi ir Vida (26 m.). Dviejų mažamečių vaikų motina irgi linkusi išsaugoti jiems šviesų tėvo įvaizdį, susikurtą iki šeimą paženklinusios tragedijos. Moteriai jau pavyko susitaikyti su gėdinga savo padėtimi (žagintojo žmona), tačiau jai nesiseka atkapstyti priežasčių, pastūmėjusių gerą šeimos vyrą ir tėvą sunkaus nusikaltimo link. Atrodo, nuteistasis ir pats negali suvokti bei paaiškinti savo elgesio. Vyras džiaugiasi, kad nuo jo nenusisuko žmona, o ši linkusi viską patikėti likimui.
- Savo pastarųjų metų gyvenimą apsvarstau kone kasdien, - atviravo Vida. - Vis dažniau pradedu manyti, kad esu ir kažkuo kalta dėl visko, kas įvyko. Juk būdama šalia privalėjau pastebėti, kad vyrui kažko trūksta, kad jis kažkuo nepatenkintas. Bet nepastebėjau. Turbūt buvau geresnė mama nei žmona. Tik po tragedijos tai supratau, užtat teismo skirtą bausmę dabar ir dalinuosi su vyru. Tik jis kenčia izoliuotas, o aš priversta murkdytis apkalbose ir negeruose žmonių žvilgsniuose čia, laisvėje.
Vidai kol kas sunku nuspėti, ar jos, visaip remiančios kalinį vyrą, neištiks Danutės, kuri esą praregėjo tik vyrui sugrįžus į laisvę, likimas. Anot Vidos, jeigu žmogus ir be "juodo patyrimo" būtų sumanus ir išmintingas, šiandien kalėjimų ir raudančių kalinių artimųjų nebūtų.
