Sigitas STASAITIS
Kas Lietuvoje populiariausias? Vieniems - V. Adamkus, antriems - A. M. Brazauskas, tretiems - R. Paksas ar net V. Šustauskas. O štai Žagarėje dėl to ginčų nekiltų - bet kuris vietinis atvykėliui pasakys, kad populiariausias jų mieste - Musė, tiksliau, Edmundas Vaičiulis, pravarde Musė.
E. Vaičiulis turistams tapo žinomas savo namo dėka, tad nuo jo ir pradėkime. Prieš keliolika metų Edmundas Žagarėje, už tilto per Švėtę, P. Cvirkos gatvėje, nusipirko namuką. Tiesą sakant, seną, niekuo neišsiskiriančią lūšną. Tačiau Edmundas nebūtų Musė, jei neišmąstytų ko nors originalaus.
Visą namo fasadą jis apkalė senais puodais, jų dangčiais, šaukštais ir kitokiais stalo reikmenimis. Dabar jų tiek daug, kad baigia užkloti ir stogą.
Žagarės davatkos pasipiktino - negalima! Tiesa, kodėl negalima, paaiškinti negalėjo, tačiau negalima, ir tiek. Na, taip juk niekas nedaro, ir taškas. Bobos ne tik piktinosi, ėjo skųstis į policiją ir seniūnui. Kadangi kalti puodus prie sienos - ne nusikaltimas, o Žagarės nuovados policininkai - ne kvailiai, į Musės išsidirbinėjimus nesikišo. Kitas reikalas - ankstesnis Žagarės seniūnas. Jis žmogus senyvas, pagal pažiūras artimas davatkoms. Griežtai pareikalavo puodus nukabinti ir paskyrė E. Vaičiuliui baudą. Sugalvojo labai gudrų pretekstą - "be projekto pakeitė namo fasadą".
Musė seniūną padavė į teismą. Bylinėjimasis vyko Joniškyje.
- Aš fasado nekeičiau, - paklaustas teisėjo, kodėl prikalė puodus, atšovė Edmundas. - Aš taip namą... apšiltinau.
Teisėjas pasirodė esąs dar nesenas, pažiūromis tolimas davatkoms ir seniūnui. Kumštyje slėpdamas šypseną, jis priėmė nutarimą baudą panaikinti - įstatymas nenumato, kuo šiltinti sienas.
Edmundo žmona ir Žagarės valdžia jau seniai numojo ranka į keistąjį vyro pomėgį prie sienos kalti puodus. Žagarėje jau gajūs gandai, jog jei prie E. Vaičiulio namo bus prikaltas ir trejus metus iškabos tavo atneštas puodas, išsipildys kalant pusbalsiu pasakytas noras. Būna ir kitokių dovanų - kartą po to, kai namą piešė studentės, Edmundas rado prikaltą lentelę su prisipažinimu: "Muse, aš tave myliu".
Prie E. Vaičiulio namo kas savaitgalį pamatysi ekskursantų autobusus. Tautiečiai ir ypač užsieniečiai stebisi, Musės namo fone fotografuojasi ir visi giria sumanymą.
Tačiau E. Vaičiulis Žagarės įžymybe tapo ne tik dėl namo. Daugiau - dėl ekscentriškų nuotykių.
Paskutinis jų - Joniškio centre pastatytas stulpas su nuorodomis, kur nusipirkti pilstuko. Musė sako, kad vietinis girtuoklis už porą litų išdavė adresus ir net apibūdino pardavėjus. Edmundas visa tai ir surašė ant stulpo rodyklių. Joniškiečiai raitėsi už pilvų skaitydami apibūdinimus:
"Viktorija. Gudri, naujas sugyventinis. Prekyba kaukoliniu bei kontrabandinėmis cigaretėmis. Duoda skolon, turi ryšių muitinėje"; "Auksaburnis Algis. Myli brunetes. Prekyba kaukoliniu, kontrabandinėmis cigaretėmis bei tualetiniu popierium. Gali išmušti dantis. Jo kuloko bijo policija"; "Ada. Dideli gražūs papai. Pilstukas geros kokybės, perka ir vestuvėms. Kunigas irgi nebrokija".
Tačiau labiausiai nepasisekė vienam klebonui, kurio pavardę dėl etikos sumetimų nutylime:
"Kunigas - angelo veidu, ilgom rankom. Absoliutus alkoholikas, jaučiantis gyvulišką aistrą vyrams iki 170 cm. Centro partijos narys".
175 centimetrų ūgio Musė ir pats nėra abstinentas, tačiau akciją surengė nebeapsikentęs šalyje nepažabojamos girtuoklystės. Ant stulpo buvo užrašęs ir politikų "griekus", tačiau pamąstęs uždažė - jiems surengs atskirą akciją. Viena jau buvo - prieš rinkimus nešiojo karstą su užrašu "Seimas".
Joniškio policininkai į stulpą su užrašais reagavo abejingai, tik liepė su visu stulpu pasitraukti į pakraštį, kad netrukdytų eismui. O kažkokia pilstuko pardavėja rėkė primušianti ir paduosianti į teismą už šmeižtą.
Ekscentriškais poelgiais E. Vaičiulis garsėjo nuo paauglystės. Važiuodamas su kompanija į Palangą, jis sodyboje prie Plungės vištą pavogė pietums. Kurorte Musei pagailo paukštį pjauti, pagaliau ir kepti nebuvo kur, tad nusinešė į pliažą. Ten Edmundas vištą vedžiojo prisirišęs prie virvutės. Kai eidavo maudytis, kad višta nepabėgtų, ją užkasdavo smėlyje iki galvos.
Šiauliuose baigęs technikumą ir įgijęs mechaniko specialybę, E. Vaičiulis gavo paskyrimą į gamyklą. Ten jam iškart nepatiko, tačiau administracija paaiškino, jog jis privalėsiąs atidirbti 3 metus (geri laikai buvo - ne žmogus darbo ieškojo, o atvirkščiai).
Tačiau pamatęs, kad Musė į darbą atėjęs basas ar vyžotas, kampe iš krepšio traukia pliauską ir skaptuoja skulptūrą, viršininkas tokiam jaunajam specialistui pasiūlė rašyti pareiškimą ir dingti.
- Demoralizuoji kolektyvą, - nusispjovęs paaiškino.
Sovietmečiu sužinoję, kad Jakutijoje keliskart didesnės algos, E. Vaičiulis su draugu nutarė užsidirbti. Kad neprapultų ryžtas, abu pasiėmė pinigų bilietams tik į vieną pusę - po 200 rublių. Jakutske vaikinai sulaukė pasiūlymų dirbti elektriku bei taksistu už "lietuvišką" algą. Ryžtas išgaravo, tačiau pasukus namo kišenėse švilpė vėjai. Kone 7 000 kilometrų keliavo prekiniais traukiniais ir pakeleivingomis mašinomis.
Sklinda legendos ir apie Musės rūsį-kalėjimą. Remontuodamas namą, Edmundas pasamdė porą alkoholikų. Kad darbas geriau sektųsi, jiems įpylė po taurelę. Po to padėjo butelį kitame kambario kampe ir prigrasinęs jo neliesti išvyko. Kaipgi nelies girtuoklis butelio. Žengė vyrai artyn per kilimą - pasirodo, juo buvo uždengta gili duobė. Šlumšt abu į ją ir sėdi iki vakaro. Šypsodamasis E. Vaičiulis korespondentui teigė tokio įvykio neprisimenąs, tačiau patvirtino, kad duobę name iš tikro turėjęs ir ją laikęs kaip areštinę.
- Įkliūva koks vagišius, aš jį baudžiu. Klausiu, kur nori - į policiją, ar į duobę? - pasakojo Musė. - Paprastai rinkdavosi duobę, kurioje kantriai sėdėdavo sutartą laiką. O kaip kitaip ilgapirščius nubausi ir paauklėsi?
Visus atvažiuojančiuosius iš Joniškio netoli Žagarės riboženklio pasitinka medinė skulptūra. Nereikia nė klausti - visi ir taip žino, kad tai taip pat Musės išmonė.
- Pakelės medis nudžiūvo, - neneigia E. Vaičiulis. - Negi geriau visai nupjauti? Išdrožiau, išskaptavau kaip mokėjau.
Negana viso to, Edmundas rado lobį. Tiksliau, kelis. Anksčiau Žagarė buvo žydų pamėgtas miestelis. Prieš kelerius metus kasinėdamas savo kiemą, Musė rado sidabrinių žvakidžių bei puodynę su monetomis. Ne, aukso pinigų puode nebuvo, tik keliolika varinių, daugiausia kelių kapeikų vertės. "Jauniausias" variokas - 1803 metų, kitos monetos - senesnės, todėl Edmundas spėja, jog mažesnis nei rublio vertės lobis buvo užkastas artėjant Napoleono kariams 1810 metais. Kauno gubernijos Žagarės miesto žydai, matyt, prancūzų bijojo, nes karui ne juokais ruošėsi. Lobio radėjus stebina tik tai, jog puodynė buvo užkasta giliau, nei paprastai laidojamas karstas.
Musė ne tik ekscentriškas. Jis ir realistas. Vadovauja nedideliam verslui. Be to, mieste įrengė sporto salę, į kurią vaikinai susirenka pakilnoti svarmenis. Pats Edmundas irgi sportuoja, žaidžia futbolą.
- Jei bent kas dešimtas savo sienas kuo nors apkaltų, - svarsto ir svajoja Edmundas, - tada Žagarė tikrai taptų turizmo centru.
Autoriaus nuotr.
"Kas yra Lietuva? Atsikelkit saulei tekant, išeikit basomis ant sniego, nusiperskit garsiai, jei suklupsit - nepersižegnokit", - tokius žodžius E. Vaičiulis užrašė ant savo įžymiojo stulpo, dabar puošiančio jo kiemą.
(Bite.jpg);
Pamatę miesto prieigose išdrožtą pabaisą, žagariškiai žino - tai Musės darbas, kieno gi daugiau.
(Bite-2)
Originalusis E. Vaičiulio namas - turistų pamėgta Žagarės įžymybė.
(Bite-3, 4, 5, 6)
Įžymusis Musės stulpas vienus juokina, kitus gąsdina bei pykdo.
(Bite-7).
