Irena ZUBRICKIENĖ
Vilkaviškio rajone esančiame Žaliosios miške glūdintys Antrojo pasaulinio karo laikų artilerijos sviediniai, patekę į nerūpestingų racionalizatorių bei nuotykių ieškotojų rankas, prišaukė tragediją: ardomas sviedinys sprogo ir nusinešė Klausučių kaimo gyventojo Valdo Urbanavičiaus (23 m.) gyvybę. Sprogmenį ardęs klausutiškis Andrius Aleksa (18 m.) dėl patirtų sunkių traumų gydomas Kauno medicinos universiteto klinikose, o netinkamu laiku pavojingoje vietoje atsidūręs šių vaikinų draugas Algirdas Bendaravičius (17 m.) atsipirko išgąsčiu ir, atrodo, nesunkia kojos trauma.
Krapštėsi garaže
Anot du vaikus užauginusios Liudmilos Aleksienės (54 m.), jos sūnus Andrius nebuvo linkęs į mokslus, todėl gana anksti juos pabaigė. Tačiau ką nors sukonstruoti, pataisyti Andriui buvo vienas juokas. Vaikinas nebuvo koks gatvės vaikas - mėgdavo laiką leisti vienas namuose arba su technika taip pat besidominčiais draugais kieme esančiame garaže. Šiame garaže Andrius krapštėsi ir lemtingąją popietę. Visokių buities rūpesčių spaudžiamai Liudmilai Aleksienei nė į galvą nešovė mintis, kad pilnametis sūnus gali daryti ką nors draudžiamo ar pavojingo. Paprastai jis valandų valandas tupėdavo prie už 40-50 litų įsigyto seno automobilio - remontuodamas kažką sukinėdavo, keisdavo, konstruodavo. Nepavykus senučiuko automobilio prikelti naujam gyvenimui, jį dalimis išgabendavo į metalo laužo supirktuvę.
Dažnai kartu su Andriumi jo garaže laiką leisdavo ir keli draugai - Algirdas, Valdas, toks Remigijus, gyvenantys netoliese. Ką jie veikdavo, L. Aleksienė netikrindavo, nes nieko bloga neįtardavo (nors nejučia prasitarė mačiusi garaže gulinčius sprogmenis ir prašiusi sūnaus juos išnešti). Jos teigimu, lemtingąją popietę netikėtai pasigirdus sprogimui garaže, ji nuskubėjusi rado jau beveik be gyvybės ženklų sukniubusį ir krauju paplūdusį Valdą Urbanavičių, o už jo, garažo gilumoje, pusiau sėdom kraujo klane gulėjo ir josios Andrius - vietoj nutrauktos kojos dalies styrojo tik kruvinas kaulas. Prie garažo durų koją apsikabinęs šlubčiojo Algirdas Bendaravičius, sprogimo bangos nusviestas ant kieme esančių rąstų krūvos. Vaikinas aiškino, kad nesitikėtas sprogimas įvyko jam ir Valdui atėjus prie garažo ir vos spėjus praverti duris. Vadinasi, sprogimą sukėlė garažo savininkės sūnus Andrius, kuris jame darbavosi. Išeitų, kad pirmas garažo tarpduryje atsidūręs Valdas savo kūnu uždengė už jo pėdinusį Algirdą ir taip išgelbėjo jam gyvybę.
Tragiškos pasekmės
- Valdas buvo kaip miręs, todėl į sprogimą sureagavę ir nuo užšalusio tvenkinio atlėkę keli draugai padėjo nunešti jį į kambarį, kažkas nubėgo skambinti pagalbos, - dėliojo sakinius po kraupaus sukrėtimo niekaip neatsigaunanti Liudmila Aleksienė. - Smūgis buvo galingas - nulėkė keli pilni maišai, buvę ant lango, tačiau gaisras neįsiplieskė. Kai pakrutinau savo Andrių, kuriam sprogmuo išdraskė žandą, sudraskė koją ir ranką, jis dar buvo sąmoningas, paklausė, kur jis yra, ir man pratarė: "Mama, atleisk". Tokių žodžių iš sūnaus anksčiau nebuvau girdėjusi, todėl labai susijaudinau.
Valdas Urbanavičius vežamas į ligoninę mirė. Algirdui Bendaravičiui medikai suteikė pirmąją pagalbą - sutvarstė žaizdą, davė raminamųjų - ir išleido į namus. Vilkaviškio profesinės mokyklos moksleivis skaudžiai išgyvena dėl garaže įvykusios tragedijos, draugo netekties, namiškiams nenoriai pasakojo apie savo išdaigas. Sprogmenį ardžiusiam Andriui Aleksai Vilkaviškio ligoninėje, iškvietus konsultantus iš Kauno, buvo amputuota pusė smarkiai išdraskytos dešiniosios kojos ir pusė kairiosios rankos, sutvarstytas sunkiai sužalotas veidas. Medikai būgštauja, ar vaikinas nepraradęs regėjimo. Todėl kitą dieną ligonis buvo išgabentas į Kauną.
- Daktarai negalėjo man pažadėti, kad Andrius išgyvens, - sielojosi Liudmila Aleksienė. - Man nesvarbu, kad be kojos, kad be rankos - kad tik gyventų. Kad tik matytų.
Sprogmenys įdomūs nuotykių ieškotojams
Dabar, kai jaunuolių išdaigos, siekiant stulbinančio įspūdžio, baigėsi tragiškai, Klausučių kaime vis garsiau kalbama, kad šios nelaimės reikėjo tikėtis. Pasirodo, vaikinai dažnai nueidavo į už kelių kilometrų esantį Žaliosios mišką ir išsikasę parsinešdavo artilerijos sviedinių. Išardę, perpjovę juos iškrapštydavo trotilą ir gamindavosi petardas. Ne vieną tokį gaminį tuoj pat patikrindavo įmetę į laužą. Klausučiuose buvo girdėti sprogimukų, tačiau niekam iš suaugusiųjų neatėjo į galvą, kad tai pokštaujančių ir, svarbiausia, savo gyvybe rizikuojančių jaunuolių darbas. Kai kurie sprogmenys, sako, atgulė tvenkinio dugne - gal kaip į šiukšlyną, o gal kaip žuvis žudantys užtaisai. Dabar kalbama, kad kariuomenėje jėgeriu tarnavęs, tad apie sprogmenis supratimą turėjęs Valdas Urbanavičius daug kam buvo prasitaręs, jog Naujiesiems metams ruošia galingą užtaisą, kuris "grybu pakilsiąs į padangę ir būsiąs girdėti net Vilkaviškyje" (bene už dešimties kilometrų!). Manoma, kad šios svajonės (ar užduoties) vedami draugai ir buvo susitarę susirinkti L. Aleksienės garaže.
Po sprogimo garaže į įvykio vietą iš Marijampolės atvykę "Geležinio vilko" išminuotojai aptiko ir pasiėmė vieną tuščią (be sprogstamosios medžiagos) ir vieną pilną sprogmenį. Trečiasis sprogmuo - žudikas - rastas perpjautas elektriniu pjūkleliu.
Žaliosios miške - nauji mirtini pavojai?
Žuvusiojo ir sužalotųjų draugai išminuotojams ir Vilkaviškio kriminalistams parodė vietą miške, iš kur parsinešdavo sprogmenų. Kitą dieną po tragedijos specialistai gilino jau gerokai jaunuolių išraustą duobę ir ieškojo nuo Antrojo pasaulinio karo žemėje glūdinčių artilerijos sviedinių, prieštankinių granatų, minosvaidžio minų - per kelias valandas jų buvo prikasę bene trisdešimt. Manoma, kad šiame miške karo metais greičiausiai buvo sprogmenų sandėliai, kuriuos susprogdinus minos, granatos ir sviediniai nugrimzdo giliau po žeme. Ir policininkai, ir išminuotojai neslėpė visada žinoję, kad Žaliosios miškas kvėpuoja mirtimi, tačiau surasti ir išrankioti visus užsilikusius sprogmenis esą neįmanoma - trūksta specialios įrangos (minų ieškiklių), pajėgų, galiausiai - viso miško ploto neišnaršysi.
- Patarti galime tik viena, - sakė žemėmis aplipusius runkelius primenančias "iškasenas" (sprogmenis) atkapstę ir į krūvą tvarkingai guldę (netgi mėtę) išminuotojai. - Rastus sprogmenis, nors, beje, ne visi jie pilni, šiukštu ardyti, kaitinti ugnimi, mėtyti į laužą, pjaustyti pjūkleliais, kalti plaktukais. Ramiai glūdintys ar net žmogaus užminti, paspirti jie nepavojingi. Nepaklusniųjų laukia klausutiškių likimas. Beje, ne vieną sprogmenį tie vaikinai buvo susprogdinę čia pat, miške - tai išduoda po sprogimų likusios duobės.