Komisaras Henrikas Sadauskas buvo patenkintas Vidmanto Kirslio nuveiktu darbu. Ypač jam patiko, kad Vaiva Savėnaitė atpažino Laimoną Valaitį. Klausimų iš tiesų daug, bet jau šis tas aiškėja. Sofija ir Laimonas buvo meilužiai ir tikriausiai kartu rengė pinkles. Buvęs dėstytojo Valaičio mokinys Arvydas Ražauskas gali būti ir Rolandas. Bent taip jis prisistatė panelei Vaivai. Valaitienės mirtis irgi gali būti neatsitiktinė.
- Teko paraginti Kelių policiją. Pavyko išplėšti išvadą autoavarijos, kurioje žuvo ponia Sofija.
- Nagi, - susidomėjo Vidmantas Kirslys. - Ar tai ką nors keičia?
- Jeigu manysime, kad Valaitienė buvo nužudyta, tada viskas keičiasi ir dar labiau susipainioja.
- Kaip tai įvyko?
- Folksvageno stabdžiai buvo sugadinti. Ponia Valaitienė nuo namų nuvažiavo gal tik kilometrą. Tvirtovės ir Savanorių prospekto sankryžoje, degant raudonam šviesoforui, ji palėkė tiesiai po priekiniais vilkiko ratais.
- Ar stabdžiai negalėjo sugesti per avariją? - suabejojo inspektorius.
- Pareigūnai nerado jokių stabdymo žymių. Paprastai netgi užsižiopsojęs vairuotojas paskutinę akimirką numina stabdžius. Ta sankryža gana erdvi, o Valaitienės vairavimo stažas - aštuoneri metai. Nepasakysi, kad naujokė.
- Gal žinoma, kur ji laikydavo automobilį?
- Tikriausiai individualaus namo kiemo garaže. Garažas rakinamas.
- Norint išardyti stabdžius, reikia turėti garažo raktą.
- Ar tai tau atrodo neįmanoma, Vidmantai? - paklausė komisaras.
- Lengviausiai raktą galėjo gauti Sofijos meilužis.
- Kodėl jis turėjo ardyti stabdžius? Kerštas už brolį? - pasvarstė Henrikas Sadauskas. - Ir apskritai, kas siejo šituos tris žmones: Sofiją, Laimoną ir Rolandą?
- Augustino Valaičio žmogžudystė. Meilužiai pasamdė Rolandą, arba, teisingiau, Arvydą Ražauską. Vaikinas, kaip paaiškėjo, buvo pašalintas iš konservatorijos, šlaistėsi be užsiėmimo, trynėsi tarp miesto bohemos.
- Galima įsivaizduoti, kad žmona nori atsikratyti vyru. Bet kad brolis nekęstų brolio? Juolab kad jis, Laimonas, suvilioja svainę. O kam tada reikalinga Vaiva Savėnaitė? Kam ta jos samdymo ir Augustino Valaičio gundymo istorija?
Pareigūnai valandėlę patylėjo. Turbūt svarstydami susiklosčiusią situaciją, tačiau nenorėdami tuščiai spėlioti.
- Kai pasveiks Laimonas Valaitis, mes jį kaip reikiant pakratysime. Vaiva Savėnaitė, atrodo, pasakė viską, ką žinojo. Dabar atėjo jo eilė.
- Kažin ar jis norės būti labai atviras, - sumurmėjo komisaras Henrikas Sadauskas ir pavartęs ant stalo gulėjusią bylą pasakė: - Ar tau neatrodo, kad pamiršome Valaičių dukterį Urtę?
- Kai išnarpliosime tėvų žuvimo aplinkybes, gal paaiškės ir dukters mirties paslaptis, - inspektorius panoro būti optimistas.
- Parodyk panelei Savėnaitei Urtės žudiko fotorobotą, - komisaras išsegė iš aplanko popieriaus lapą ir padavė Vidmantui Kirsliui.
Po valandos fotorobotas gulėjo priešais Vaivą. Inspektorius atidžiai stebėjo merginos veidą.
- Kas tai? - paklausė panelė Savėnaitė.
- Ar jis tau į nieką nepanašus?
Šviesiaplaukė ir vienaip, ir kitaip pavartė popieriaus lapą, paskui staiga pirštais pridengė ilgus fotoroboto plaukus.
- Nori pasakyti, kad tai Rolandas?
- Tikrai? - apsidžiaugė Kirslys. - Vaiva, aš tave pabučiuosiu!
- Atstok! - mergina prisidengė ranka, tarsi inspektorius iš tiesų ketintų ją bučiuoti. - Iš kur tas fotorobotas?
- Jis buvo sukurtas pagal vieno Nidos kavinės padavėjo pasakojimą. Beveik neabejojama, kad šitas ilgaplaukis nužudė Valaičių dukterį Urtę. O plaukus labai lengva nusikirpti. Kaip kad tu padarei: viens du, ir nėra.
- Siaubas! - regis, iš tikrųjų pašiurpo šviesiaplaukė. - Šeimos žudikas. Kam jam to reikėjo? Neįtikėtina, kad jį būtų pasamdžiusi Valaitienė.
- Urtės Valaitytės byloje parašyta, kad jis aukštas, tamsaus gymio, inteligentiškas, panašus į muzikantą, gal net prancūzą.
- Tai jis, Rolandas! Jokių abejonių. Man irgi taip atrodė, kol nepradėjo tempti į lovą. Šlykštūnas!
- Palauk, Vaiva, regis, tu to nepasakojai? - inspektorius apsimetė, kad smarkiai susidomėjo.
- Ar turėjau pasakyti šlykščiausias smulkmenas? - ėmė karščiuotis mergina. Ką tai keičia?
- Jis mergino ir Urtę Valaitytę. Prisistatė esąs kompiuterininkas Eugenijus iš Vilniaus. Kol galiausiai nusiviliojo į kopas ir pasmaugė. Buvo įtarta, kad jis nužudė merginą norėdamas apiplėšti: dingo šveicariškas laikrodis, žiedelis su brilianto akimi, auskarai, grandinėlė, apyrankė, mobilusis telefonas.
Vis tiek jis žudikas maniakas! Išžudyti visą šeimą!? Niekas jo nesamdė. Jis žudė savo malonumui, - Vaiva Savėnaitė patylėjo lyg ką svarstydama. - Dabar supratau, - po valandėlės tęsė ji, - kam buvau reikalinga šioje istorijoje. Ponia Valaitienė, norėdama išsiskirti su vyru, pasamdė mane ir Rolandą. Apie Augustino nužudymą negalėjo būti nė kalbos. Jis pats, Rolandas, visa tai sugalvojo. Iš pradžių nužudė dukterį, paskui tėvą, paskui motiną, o vėliau pasikėsino ir į jos meilužį.
Inspektorius Kirslys kraipė galvą, nenorėdamas tuo patikėti. Kodėl žudikas maniakas turėtų rinktis vienos šeimos narius? Ir dar savo dėstytojo, gerai pažįstamo žmogaus, artimuosius?
Viena buvo aišku, kad reikia kuo greičiau sugauti žudiką, kol jis nespėjo padaryti daugiau kraupių nusikaltimų. O jeigu jis Kaune ir neįtaria, kad kriminalistai lipa jam ant kulnų? Ir inspektorius Vidmantas Kirslys ryžosi nutrūktgalviškam žygiui.
- Partnere, tu nusipelnei iškylos į miestą, - pasakė Vidmantas.
- Nesijaučiu saugi, kol žudikas laisvas, - prisipažino mergina.
- Aš tave palydėsiu! Aš tau asistuosiu, - vėjavaikiškai pasiūlė inspektorius. - Manau, kad neprieštarausi? Kodėl visą vakarą turime sėdėti namuose?
Vaiva pervertė akis, viliokiškai prisimerkė ir įlindo į vonią pasigražinti. O tuo metu Kirslys patikrino pistoletą, įsimetė į švarko kišenę atsarginę šovinių apkabą. Šaudyti negalima, bet ką gali žinoti, kaip susiklostys įvykiai.
- Kodėl tu su švarku? - lyg tyčia ėmė priekabiauti šviesiaplaukė. - Juk šitaip karšta.
- Noriu atrodyti solidžiai ir elegantiškai, - teikėsi paaiškinti inspektorius.
Juodu užsuko į Savėnaitės namus, nes panelei Vaivai nusibodo vilkėti tą pačią suknelę. Vidmantas Kirslys liko kieme, žvalgėsi aplinkui kažką mąstydamas, o kad mergina vis nesirodė, pradėjo nekantriai spoksoti į antrojo aukšto langus.
Galėjai pamanyti, kad Vaiva Savėnaitė išsiruošė į tikrą pasimatymą, kuris jai gali būti lemtingas: aukštakulniai bateliai, dailiai pasiūta trumpa raudona suknelė su siauromis petnešėlėmis, įmantriai sušukuoti plaukai, dvigubos blakstienos, smarkiai paryškintos plačios lūpos, gaivus kvepalų aromatas.
- Velniškai seksualiai atrodai, - pagyrė Vidmantas. - Ką gundysi?
- Tave! - žybtelėjo baltais dantimis šviesiaplaukė. - Argi nesi to vertas?
Norom nenorom teko pasitempti ir inspektoriui, kad nedisonuotų su išsipusčiusia panele Savėnaite.
- Gal patraukim į bohemos kavinę? - pasiūlė Vidmantas, kai jie išėjo į Vilniaus gatvę. - Girdėjau, kad tokia yra Senamiestyje.
- Kam tau ta bohema? - patempė lūpą šviesiaplaukė. - Norėjau į padorų restoraną.
- Man įdomu, - spyrėsi Kirslys. - Nežinia, kada vėl pasitaikys proga ten nueiti. O gal tau gėda pažįstamų?
- Nieko man negėda! - šnirpštelėjo per nosį mergina.
Aiškiai matei, kad šįvakar bohemiška aplinka jos netraukia. Tačiau inspektorius apsimetė, kad nepastebi savo partnerės suirzimo.
Juodu nužingsniavo iki "Skliauto" kavinės Rotušės aikštėje, užsisakė alaus ir atsisėdo prie staliuko po dideliu raudonu skėčiu, reklamuojančiu cigaretes. Aplinkui stūksojo aukšti Senamiesčio mūrai, iš aikštės traukė lengvas vėjūkštis, nešantis malonią vėsumą.
- Patricija Kaas, - panoro pademonstruoti savo muzikinį išprusimą Vidmantas Kirslys. - Ar tau patinka jos dainavimas?
- Aš jos beveik negirdžiu, - atsakė mergina, prisidegdama cigaretę. - Per daug ausys įpratusios.
Ji parodė inspektoriui žymų skulptorių, žaidžiantį šachmatais su architektu, garsų bohemos poetą, storą, apžėlusį žila barzda, išgėrusį pagyvenusį dailininką, strapaliojantį aplink staliukus, viduriniosios kartos aktorę, apsėstą jaunų vyrų. Išgėrusi alaus, Savėnaitė, regis, užsimiršo, mįslingai šypsojosi pūsdama dūmus ir kaskart mėgindama pagauti Vidmanto akis. O Kirslys, atvirkščiai, nenustigo vietoje, įtariai žvalgėsi aplinkui.
- Ko toks susirūpinęs? Kas neduoda ramybės? - pasidomėjo mergina.
Inspektorius, regis, suprato išsidavęs, tad tuojau pat pašaipiai šyptelėjo:
- Niekaip negaliu patikėti, kad niekas neketina tavęs atimti. Juk tu, be abejo, turi čia pažįstamų, o aš - visiškai svetimas.
- Čia vyrauja tolerancija, inspektoriau, - žaismingai atkirto Vaiva.
"Juk galėtų apsireikšti Rolandas, - pagalvojo Vidmantas Kirslys. - Argi jis čia nesilanko? Nebent po žmogžudysčių būtų pasidaręs atsargesnis."
XXIV
Prokuroras Pranas Masiulis, tiriantis Valaičių šeimos išžudymo bylą, nutarė paspausti Henriką Sadauską. Jeigu Arvydas Ražauskas įtariamas nužudęs tris žmones, o į ketvirtą pasikėsinęs, kodėl jis nesuimtas, kodėl jis vis dar laisvėje?
Keista, kad į tokį prokuroro klausimą komisaras reagavo ramiai.
- Paskelbkite įtariamojo paiešką, - pasiūlė Pranas Masiulis.
- Tada jis tikrai pasislėps, - atkirto Henrikas Sadauskas.
- Ar manote, kad jis dabar nesislapsto?
- Mes stebėjome jo gyvenamąją vietą Aleksote, - pasakė komisaras. - Jis ten nesirodo.
- Vadinasi, slapstosi?
- Gal jis dar ne viską padarė?
- Komisare, man visiškai nepatinka jūsų juokai, - susiraukė Pranas Masiulis. - Tas žmogus gali dar ką nors nužudyti.
- Mūsų pareiga neleisti jam to padaryti, - ramiai konstatavo Henrikas Sadauskas.
Prokurorui tokie komisaro išvedžiojimai aiškiai nepatiko, tad jis nutarė paspartinti bylos nagrinėjimą: pats nuvažiavo į klinikas ir apklausė ten gydomą Laimoną Valaitį. Tačiau nieko nepešė: konservatorijos dėstytojas apsimetė nieko nežinantis apie pasikėsintoją, dievažijosi nieko negalintis pasakyti apie brolio Augustino nužudymą, jam nekėlė blogų minčių brolienės Sofijos mirtis avarijoje. Tada pyktelėjęs Pranas Masiulis tėškė rankovėje slėptą kozirį:
- Yra moteris, kuris tvirtina, kad jūs nuskandinote Kauno mariose savo brolio Augustino Valaičio lavoną!
- Nesąmonė! Absurdas! Jūs mane šantažuojate! - ėmė gargaliuoti Laimonas.
- Norite akistatos? - prirėmė jaunąjį Valaitį prokuroras.
- Aš sunkus ligonis! Man aukšta temperatūra! - pradėjo švokšti dėstytojas. - Jūs apgaule norite išgauti iš manęs parodymus. Aš nieko nežinau ir nesuprantu!
Ponas Laimonas suvaidino beprarandantį sąmonę. Pranas Masiulis norom nenorom turėjo atsitraukti, tačiau jo įtarimai, kad Laimonas Valaitis žino, kaip buvo išžudyta jo brolio šeima, smarkiai sustiprėjo. Prokuroras netgi pasiūlė Henrikui Sadauskui areštuoti Valaitį ir gydyti jį kalėjimo ligoninėje. Komisaras, pasikonsultavęs su klinikų gydytojais, nežinia kodėl delsė ką nors daryti. Galbūt nujautė, kas turėtų anksčiau ar vėliau atsitikti.
Tą pačią dieną po pietų Henrikui Sadauskui paskambino policininkas, budėjęs Medicinos universiteto klinikose. Kažkoks jaunuolis norėjo aplankyti Laimoną Valaitį. Policininkui jis pasirodė įtartinas, tad pareigūnas nusprendė patikrinti, ar lankytojas neturi ginklo. Tamsiaveidis jaunuolis nesileido tikrinamas, o kai policininkas norėjo jį sulaikyti, puolė bėgti laiptais žemyn. Budėtojas nesiryžo jo vytis, nes pamanė, kad į palatą tuo metu gali įsiveržti kiti nusikaltėliai.
Komisaras pasikvietė Vidmantą Kirslį.
- Kaip galvoji, kas tai galėjo būti? - paklausė Henrikas Sadauskas. - Arvydas Ražauskas?
- Tikriausiai, - linktelėjo galvą Kirslys. - Kai policininkas sugrįš po budėjimo, reikės jį paklausinėti - turbūt bus įsidėmėjęs įsibrovėlio išvaizdą.
- Kaip manai, koks buvo jo lankymosi tikslas?
- Be abejo, pabaigti niekingą darbą, kurio jam nepasisekė anksčiau padaryti.
Kažkodėl komisaras neskubėjo pritarti Vidmantui Kirsliui.
- Prokuroras Pranas Masiulis įtariamajam Valaičiui pasakė, kad atsirado liudytoja, galinti patvirtinti, kad Augustino Valaičio lavonas buvo nuskandintas Kauno mariose. Galbūt mūsų ligonis pasikvietė bendrininką, kad šis jam padėtų pabėgti iš ligoninės.
- Ar jums atrodo, kad tas bendrininkas gali būti jo studentas Ražauskas? - kilstelėjo antakius inspektorius.
- Kai viskas taip supainiota ir sumazgyta, visko galima tikėtis, - pasakė komisaras. - Juk mes dar neįrodėme, kad Arvydas Ražauskas tikrai šaudė į Laimoną Valaitį. Galbūt pasikėsintojas tik panašus į Augustino Valaičio ir jo dukters Urtės žudiką? Tiesą sakant, mįslių ne mažėja, o, regis, daugėja.
Tą akimirką suskambo Vidmanto Kirslio mobilusis telefonas. Tai buvo Vaiva Savėnaitė.
- Vidmantai, gelbėk! - sušvokštė mergina. - Mane persekioja Rolandas.
- Tu jį tikrai pažinai? - staiga sukluso inspektorius.
- Žinoma! - beveik šaukė Vaiva. - Mes susidūrėme gatvėje akis į akį. Man pavyko pabėgti, bet jis gali bet kurią minutę mane surasti.
- Kur tu esi? - riktelėjo Kirslys.
- Studentų gatvėje. Maldauju, Vidmantai... aš baisiai išsigandusi... gelbėk!
- Aš tuoj atvažiuoju! Laikykis, Vaiva! Būk atsargi!
Neliko abejonių, kad Arvydas Ražauskas Kaune ir kad jis neatsisakė savo bjaurių užmačių. Inspektorius Kirslys nubildėjo laiptais žemyn, sėdo į opelį ir nulėkė į Studentų gatvę. Panelė Savėnaitė, pamačiusi automobilį, išlindo iš už medžių.
- Velniai rautų, Vaiva! - šūktelėjo Vidmantas Kirslys. - Kas tau leido išeiti iš namų?
- Ten ne mano namai, - pradėjo miksėti vis dar neatsigavusi iš baimės šviesiaplaukė. - Man labai nusibodo... - ji koketiškai pervertė akis. - Susiskambinau su drauge...
- Pasakok, kaip buvo. Smulkiai, - pareikalavo inspektorius.
- Taip ir buvo... - sėdėdama opelyje šalia Kirslio, mergina pasijuto žymiai drąsiau. - Tik tu nesibark... Sutarėm Baršausko gatvėje suvalgyti viščiuką. Vos tik išlipau iš mikriuko, pamačiau Rolando fordą. Tas šunsnukis mane irgi pastebėjo...
- Juk jis manė, kad tu negyva?
- Tikriausiai, - trūktelėjo petuką panelė Savėnaitė. - Sucypė stabdžiai, jis iškišo galvą per mašinos langą ir šūktelėjo: "Vaiva!" Aš ne tokia buka - dėjau į kojas. Jis puolė vytis. Įlėkiau į kiemą, pasislėpiau tarp krūmų. Girdėjau, kaip jis šūkavo. Atgal negrįžau, palengva nuslinkau iki Studentų gatvės. Jis turbūt manęs ieškojo.
- Kam, Vaiva? - visiškai rimtai paklausė inspektorius.
- Kam? Dar tu klausi, Vidmantai! - piktai sušnirpštė mergina. - Aišku, norėjo mane nukokošinti! Jis dabar visus iš eilės galabija. Kodėl jūs jo nepagaunat? Juk tu nenori, kad jis mane nudėtų?
Inspektorius valandėlę, regis, mąstė.
- Važiuosime pas tave, - pasakė po pauzės. - Tu ten dabar turėsi būti.
- Vidmantai, ką sau galvoji?! - išpūtė akis šviesiaplaukė. - Tas niekšas žino, kur aš gyvenu. Įsilauš naktį ir nudės kaip benamę katę.
- Gerai, - linktelėjo galvą Kirslys ir pasuko į Senamiestį.
Inspektorius atidžiai apžiūrėjo panelės Savėnaitės nuomojamą kambarėlį. Antrasis aukštas, vienas langas, kurį galima užtraukti stora naktine užuolaida, bet durys... Jas išmuštum vienu kojos spyriu. Į butą irgi lengvai įsiveržtum.
- O laukujės durys ar rakinamos?
- Ne, - atsakė mergina. - Nakčiai mes jas užkabiname. Vidmantai, ką sumanei?
- Vakare aš grįšiu. Užsirakink ir nieko neįsileisk.
- Niekur tavęs neišleisiu, - staiga pareiškė šviesiaplaukė. - Vos tik išeisi, jis įsibraus į vidų. Gal jau laukia kur kieme.
Šiek tiek pasvarstęs Kirslys sutiko, kad Vaivos būgštavimai visiškai pagrįsti.
- Atsiųsiu kokį nors policininką. Pagyvenusį. Regis, minėjai, kad tavo šeimininkas labai griežtas. Pasakysi, kad iš provincijos atvažiavo dėdė.
- Noriu, kad būtum tu! - net žengtelėjo į priekį mergina. - Niekuo daugiau nepasitikiu!
Tai buvo panašu į meilės prisipažinimą. Inspektorius ironiškai nužvelgė panelę Vaivą. Tačiau neatrodė, kad jos baimė būtų suvaidinta: mergina iš tiesų virpėjo vien tik nuo minties, kad turės likti viena. "Ji turbūt nė kiek neabejoja, kad šį kartą Rolandas nepaliks jos gyvos, - pasvarstė pats sau inspektorius. - Juk nedžentelmeniška, kad moteris, juolab tokia simpatiška, kuriai, be abejo, netrūksta vyrų dėmesio, būtų priversta maldauti pagalbos."
- Sąlyga viena, - baisiai rimtai pasakė Vidmantas Kirslys. - Nebandysi manęs sugundyti.
- Jau galėjau tai padaryti, - išsišiepė šviesiaplaukė. - Bet tu, Vidmantai, tikras senbernis. Prisipažink, kad aš tau nė kiek nerūpiu.
- Man rūpi tavo gyvybė! - atšovė inspektorius. - Ar to maža? - o pajutęs, kad jų pokalbis netrukus pavirs atviru flirtu, pridūrė: - Be to, esu alkanas kaip vilkas.
- Neleisiu tau numirti iš bado, - mergina dėbtelėjo į Kirslį viena mėlyna akimi, nes ant kitos buvo užkritę plaukai. - Eisiu pažiūrėti į šaldytuvą, - ir nukulniavo virtuvėn, regis, pamiršusi, kad ten pati nemėgstamiausia jos vieta.
Vidmantas paskambino inspektoriui Mindaugui Rakevičiui ir paprašė, kad šis temstant prisistatytų į Jablonskio gatvę ir nežymiai stebėtų kiemus už vaistinės. Reikia būti pasiruošusiems rimtai operacijai. Mindaugas Rakevičius nemėgo daug klausinėti: paprasčiausiai žinojo, kad teks veikti, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes. Jam patikdavo nutrūktgalviškas bičiulio noras rizikuoti.
Galiausiai iš virtuvės su padėklu sugrįžo Vaiva. Ji buvo įraudusi nuo skubėjimo.
- Pasirodo, nieko savo neturėjau, - juokėsi mergina. - Teko skolintis iš šeimininko. Atpirksiu, kai tik galėsiu išeiti į gatvę.
- Ir alus šeimininko? - pasiteiravo Vidmantas Kirslys.
- Ne, alus mano, - suokalbiškai mirktelėjo Vaiva, pilstydama šaltą gaivų gėrimą į stiklines, kurios bematant išrasojo stambiais lašais.
