- Pabėgai iš darbo? - išsišiepė Vaiva, pamačiusi tarpduryje Kirslį. - Varom prie marių. Tokia diena! - bet, pastebėjusi susirūpinusį inspektoriaus veidą, tuoj pat papūtė lūpą: - Tik nesakyk, kad turėsiu virti pietus. Aš tau ne tarnaitė!
- Vaiva, aš tave paaukštinu, - nenorom šyptelėjo Vidmantas. - Laikinai būsi mano partnerė.
- Partnerė? Kokia partnerė? Lovoj?
- Apie ką tu galvoji, velniai rautų? Net vidurdienį!
- Atsiprašau. Šokių partnerė? Irgi ne? Vadinasi, mentė, farė. Ne, ne, nieku gyvu!
- Užteks pūstis, panele. Važiuosim į miestą. Iš pradžių į prozektoriumą.
- Tai jau ne! Ko man grūstis į kažkokį sumautą prozektoriumą? Vien tik nuo formalino kvapo mane pykina, - mergina įlėkė į svetainę, parkrito ant sofos ir prisidengė galvą pagalve.
- Turėsi atpažinti vieną žmogų.
- Neskiesk miltais! Ne žmogų, o lavoną. Kodėl aš?
- Narai ištraukė Augustiną Valaitį. Pastaruoju metu tu jį geriausiai pažinojai.
- Po galais! Jis man nė kiek nebeįdomus. Lavonas, fui... Jeigu žinot, kad tai Augustinas Valaitis, kam aš jums reikalinga?
Inspektorius Kirslys, nesiklausydamas šviesiaplaukės išvedžiojimų, nutvėrė ją už rankos, nutempė laiptais žemyn ir įsodino į opelį.
Prozektoriume kvapas iš tiesų buvo nekoks. Juos pasitikęs patologoanatomas nuvedė prie siauro metalinio stalo, ant kurio gulėjo nuogas lavonas. Vaiva, stengdamasi nekvėpuoti, žvilgtelėjo į jo veidą. Iš tiesų tai buvo Augustinas Valaitis, nors ir smarkiai pasikeitęs: užmerktos akys išburkusios, nosis suplokštėjusi, lūpos pajuodusios, pro jas matyti sukąsti dantys. Mergina dar pažiūrėjo į rankas: pirštai išbrinkę ir išsiklaipę, tamsiai mėlynos skenduolių spalvos. O juk šitie pirštai taip mėgdavo glostyti mano šlaunis, - staiga pagalvojo Vaiva ir net pasipurtė: - "Fui, kokia bjauri mirtis! Kokia niekinga metamorfozė, pasitraukus gyvybei". Pamačiusi ant peties tatuiruotę, Savėnaitė kelissyk linktelėjo galvą ir nuskubėjo prie durų.
- Taip, tai Augustinas Valaitis, - pasakė mergina, sulaukusi inspektoriaus Kirslio.
- Iš ko pažinai?
- Iš kūno sudėjimo, veido, rankų, tatuiruotės ant kairiojo peties.
- Tatuiruotės? Tu ją anksčiau buvai įsidėmėjusi?
- Kai pirmąsyk pamačiau, juokais paklausiau, ar jis nesėdėjęs kalėjime. Augustinas pasakė, kad jis joks zekas, kad armijoje kažkoks "čiukčia" išbadęs.
Kai juodu sugrįžo prie automobilio, panelė Savėnaitė panoro valandėlę pakvėpuoti smogu užteršto miesto oru.
- Niekaip nepriprasčiau prie tokio darbo. Vos "nedėjau šliaukos", - vis dar rūgščia veido išraiška pasiguodė Vaiva. - Matai, aš jums nemelavau, kai pasakojau apie jo nužudymą.
- O kas tuo abejojo? - retoriškai paklausė inspektorius. - O dabar - į Medicinos universiteto klinikas.
- Dar vienas lavonas? Sofijos Valaitienės? Nejaugi iškasėt iš kapų? - regis, iš tikrųjų pašiurpo Vaiva. Vidmantai, tu mane pribaigsi.
- Raminkis. Niekas nieko neiškasė. Turėsi atpažinti vieną žmogų.
- Tikrai žmogų? Ne lavoną? Kokį?
- Pamatysi.
- Hmm, - nepatenkinta užrietė nosį šviesiaplaukė. - Būčiau žinojusi, kad mane taip tampysit, būčiau ne į Palangą, o tiesiai į Angliją išvariusi. Ir sudie, Lietuvėle.
- Su tavim elgiamasi perdėm humaniškai, - ironiškai nusišypsojo Kirslys. - Džiaukis, kad nepakliuvai į areštinę.
- Areštinę? Tai jau ne! Pirmą dieną būčiau pasikorusi!
- Ten viską atima, iškrato, - leptelėjo inspektorius.
- Vis tiek būčiau pasikorusi, - užsispyrusiai pakartojo mergina. - Kojine, kelnių klešne, megztinio rankove...
- Tokiais dalykais nejuokaujama, - regis, supratęs, kad Vaiva ne šiaip aušina burną, visiškai rimtai perspėjo inspektorius. - Ar įsivaizduoji, kiek visiems rūpesčių?
Prie Chirurginio skyriaus Kirslys paprašė Savėnaitės palaukti, o pats nužingsniavo ieškoti vyresniosios medicinos seselės. Tai buvo dar jauna, bet stambi moteris, plataus veido, rudų gyvų akių.
- Noriu jūsų pagalbos, - prisistatęs pasakė inspektorius. - Reikia sesele aprengti liudininkę.
- Kam tyčiotis iš medikų? - nepatenkinta suburbėjo moteris. - Jūs, policija, sugalvojate nei šį, nei tą, o mes... mes turime juos gydyti, jie mums visi vienodi.
- Ponia, - ėmė maldauti Vidmantas Kirslys, - tai visai neskausminga operacija: liudytoja persirengs sesele, nueis į palatą, pasisukios, ir viskas.
- Kam jai rengtis sesele? - vis tiek nesuprato vyresnioji.
- Laimonas Valaitis neturi jos pažinti. Jeigu pažintų, jūs turėtumėte rūpesčių.
- Jau vien tai, kad prie jo palatos dieną naktį stypso policininkas, mums kelia daug rūpesčių, - atkirto moteris, bet vis dėlto atidarė spintą ir ištraukė baltą chalatą su raudonu kryželiu. - Ką jis padarė, tas Valaitis? Atrodo visiškai padorus žmogus. Konservatorijos dėstytojas. Juk ne jis, o į jį šaudė.
- Palata ir lova? - paklausė inspektorius, nemanydamas, kad jam reikia peikti arba girti nukentėjėlį.
- Trisdešimt antra, pirma lova į kairę.
Vaiva Savėnaitė iš tiesų galėjo būti šauni, simpatiška seselė. Nors chalatas buvo šiek tiek trumpas, bet kepuraitė labai tiko ant ilgų šviesių jos plaukų. Rankoje ji laikė padėkliuką su keliais švirkštais.
- Įeisi į trisdešimt antrą palatą, pasuksi į kairę ir atidžiai pasižiūrėsi į vyriškį lovoje prie sienos. Pasistenk ilgai neužtrukti.
Panelė Vaiva nutaukšėjo koridoriumi, surado trisdešimt antrą palatą ir ryžtingai įžengė į vidų. Lovų palatoje buvo daug, bet ji surado tą, kurios reikėjo. Ligonis gulėjo nusisukęs į sieną ir, regis, miegojo. Nieko kito neliko, tik pažadinti vyrą.
- Vaistukai! - mergina truktelėjo antklodę. - Prašom duoti sėdynę!
- Kokie vaistukai? - mieguistai markstydamasis sušvarkštė ligonis. - Ką tik suleido. Kiek galit badyti?
- Ar jūs Morkūnas? Greitai sumetė paklausti Vaiva.
- Koks Morkūnas? Valaitis, - nieko bloga neįtardamas burbtelėjo vyriškis.
- Atsiprašau, sumaišiau palatą, - tariamoji seselė loštelėjo atgal, apsisuko ir trinktelėjo duris.
Koridoriaus gale jos laukė inspektorius Vidmantas Kirslys.
- Kokia čia velniava? - šviesiaplaukė nutėškė padėkliuką su švirkštais ant palangės. - Jis Laimonas! Aš jį pažinau. Tas, kuris man tvojo irklu per galvą. Bet kodėl Valaitis?
- Jis Augustino Valaičio brolis.
- Brolis? Koks absurdas! Susidėti su vyro broliu! Iškrypėlė!
- Šaunuolė! - plačiai nusišypsojo inspektorius. - Tu tikra partnerė: man šis tas paaiškėjo.
- Kas? - įrėmė mėlynas akis į Vidmantą panelė Vaiva. - Pasakyk ir man.
Bet Kirslys, regis, suprato per daug išplepėjęs. Tuoj pat prikando liežuvį. Paskui ištiesė Savėnaitei raktus.
- Atiduok aprangą ir palauk automobilyje. Turiu pasikalbėti su Laimonu Valaičiu.
XXII
Prie palatos durų Vidmantą Kirslį sulaikė koridoriuje budėjęs policininkas. Inspektorius kyštelėjo darbo pažymėjimą.
- Ar nebuvo kokių nors ekscesų? - pasidomėjo Kirslys.
- Ne. Visiškai ramu. Ir velniškai nuobodu.
- Ar jį kas nors lankė?
- Kol kas niekas.
- Vadinasi, aš būsiu pirmas, - šyptelėjo inspektorius.
Laimonas Valaitis įtariai sužiuro į Kirslį. O sužinojęs, kad jis pareigūnas, regis, dar labiau sunerimo.
- Gal pažinot, kas į jus šaudė?
- Ne. Jis buvo su kauke. Aš nuvirtau po stalu ir nieko daugiau nemačiau, - turbūt iš anksto išmoktą atsakymą išpoškino Valaitis.
- Ar pasikėsintojas ką nors sakė?
- Visiškai nieko. Išsitraukė pistoletą ir ėmė šaudyti.
- Kodėl? - inspektorius nenuleido nuo vyriškio veido akių. - Kodėl jis į jus šaudė? Kaip manot?
- Nežinau. Tiesiog neįsivaizduoju. Gal su kuo nors sumaišė?
"Jeigu tai buvo Arvydas Ražauskas, Valaitis turėjo jį pažinti, - pagalvojo inspektorius. - Net jei jis buvo su kauke: juk kai ilgai bendrauji su žmogumi, nebūtinai reikia matyti jo veidą. Gal Valaitis nenori išduoti savo buvusio studento? Kodėl?"
- Kaip jis atrodė?
- Neįsidėmėjau.
- Aukštas, žemas, vidutinio ūgio?
- Atrodo, vidutinis.
- Kuo apsirengęs?
- Nemačiau. Gal džinsais. Aš jums sakau, pareigūne: mačiau jį tik vieną akimirką. Žiūrinėjau natas, o kai pakėliau akis, jis ėmė šaudyti.
"Šitaip galima nušauti ir niekuo dėtą žmogų, - pamąstė pats sau Kirslys. - Jeigu pasikėsintojas neklausė savo aukos nei vardo, nei pavardės, vadinasi, jis puikiai pažinojo Valaitį".
Neatrodė, kas sužeistasis norėtų būti nuoširdus. Greičiau atvirkščiai: tarsi bijotų įkliūti ką nors ne taip pasakęs. Vyriškis stengėsi žiūrėti čia į langą, čia į duris.
- Regis, turėjote meilužę?
- Kas jums sakė? - burbtelėjo ligonis.
- Konservatorijoje.
- Apkalbos. Draugė, ir viskas.
- Gal jos vyras? Žinot, iš pavydo...
- Ji neturi vyro. Našlė. Jau keleri metai.
- Gal tada sūnus?
- Turi tik dukterį. Ta tikrai nebūtų šaudžiusi.
"Reikia jį kuo daugiau supainioti, - ironiškai šyptelėjo inspektorius. - Meluodamas anksčiau ar vėliau prieis liepto galą".
- Gal tai susiję su jūsų brolio Augustino mirtimi?
- Kaip tai gali būti susiję su jo mirtimi? - pakraipė galvą vyriškis, nenorėdamas sutikti Vidmanto Kirslio akių. - Jis tikriausiai nuskendo Kauno mariose per audrą. Vargšas Augustinas.
- Narai jį ištraukė.
- Ištraukė? - užsimiršęs kilstelėjo ligonis. - Negali būti!
- Jis buvo įkištas į plastikinį maišą, jo kūne daugybė šautinių žaizdų. Be abejo, nužudytas ir paskandintas.
- O Dieve, - sumurmėjo Valaitis ir klestelėjo atgal ant pagalvės. Jo veidas išblyško, skruostai pradėjo trūkčioti, pražiota burna gaudė orą. - Man bloga... svaigsta galva... pakvieskite seselę. Daktarą!
Be abejo, sužinojus apie tikrą, o ne menamą brolio mirtį, ligoniui iš tiesų gali pasidaryti bloga. Bet inspektorius Kirslys įtarė, kad Valaitis vos neprarado sąmonės ne dėl brolio mirties, o dėl to, kad Augustinas buvo surastas ir ištrauktas. Kodėl Laimonas Valaitis norėjo nuslėpti smurtinę brolio mirtį? Ir netgi pasiryžo nuskandinti Vaivą Savėnaitę? Gal kad buvo brolio žmonos meilužis? Na ir kas, po galais? Žinoma, iškrypėliška, bet... O jeigu jie abu - Laimonas ir Valaitienė - sutarė nužudyti Augustiną ir tam pasamdė Rolandą? Bet kuriam galui tada buvo reikalinga Vaiva Savėnaitė? Kodėl žuvo Urtė Valaitytė ir jos motina? Kodėl kažkas šaudė į konservatorijos dėstytoją Laimoną Valaitį?
Klausimų iš tiesų buvo gana daug. Bet jei pavyktų surasti siūlo galą, pamąstė inspektorius Kirslys, gal pavyktų išvynioti visą nusikaltimų kamuolį? Tai, kas iš pradžių atrodo pasklida, nesusieta, nelogiška, turėtų sudaryti tvirtą visumą. Reikia surasti vidinius ryšius, suvokti motyvus, išsiaiškinti įvykių seką, kuri kol kas atrodo chaotiška ir atsitiktinė.
Vaiva suko ant piršto automobilio raktus.
- Ar nepamanei, kad galiu pabėgti? - koketiškai šypsojosi mergina. - Juk jūs mane laikote nusikaltėle.
- Mes ne moralės policija, - Vidmantas Kirslys vikriu judesiu pagavo jam mestus raktelius. - Be abejo, žinai, kad Vakaruose yra ir tokia. Todėl kol kas tavęs niekuo nekaltiname. Įtariamųjų šioje byloje pakanka.
- Niekaip nesuprantu, kodėl Laimonas Valaitis tvojo man irklu per galvą, - po valandėlės pasakė Vaiva Savėnaitė. - Jeigu būčiau nujautusi, kad ponia Sofija su savo gerbėju ketina mane nuskandinti, būčiau iš karto po Augustino mirties movusi iš sodybos. Tepasikaria!
- Jie tikriausiai būtų paskelbę tave žudike. Kaip būtum įrodžiusi, kad ne tu nužudei Augustiną Valaitį?
- O vaizdo kamera?
- Deja, mūsų žmonės nerado jokios vaizdo kameros. Tik jungiklį su paprasčiausiu laidu į pakraigę. Jokių pėdsakų, kad būtų kas nors įrengta. Tas vaikinas tiesiog dūmė tau akis.
- Negali būti, - purtė galvą mergina. - Jis net parodė vietą, kur turėčiau gulėti, reikalavo, kad būtų tinkamas apšvietimas...
- Jam reikėjo momento, kai jūs būsite kartu... Bejėgiai, negalintys priešintis. Jeigu nebūtum likusi gyva, viskas būtų buvę gana paprasta: pavydus meilužis paseka tave, užtinka su svetimu vyru ir, pagautas įniršio, abu nušauna. Negarbinga mirtis, bet ji iš dalies būtų pateisinusi keistoką svainių santuoką, sudarytą, tarkim, po pusmečio.
- Bet kodėl mudu su Rolandu supažindino? - spyrėsi panelė Savėnaitė.
- Kad nenušautų kitos moters, niekuo dėtos, - nusijuokė inspektorius Kirslys. - O gal poniai Valaitienei pasirodė, kad per brangiai įvertinai savo triūsą?
Mergina niūktelėjo alkūne Vidmantui į pašonę: koks proto užtemimas buvo užėjęs, kad ji papasakojo "farams" intymiausias detales - dabar šitas šiknius be galo ir be krašto šaiposi iš jos. O kokia nauda? Kad bent pagautų Rolandą. O Laimonas Valaitis galėtų pakratyti kojas. Tiesą sakant, visiškai nebloga mintis: ji persirengia sesele ir suleidžia tam šunsnukiui į užpakalį baisių nuodų.
- Argi aš nenusipelniau pietų jaukioje kavinaitėje? - staiga išpoškino šviesiaplaukė.
Vidmantas Kirslys nieko nesakydamas pasuko į šoninę Senamiesčio gatvelę. Tokią karštą vasaros dieną kavinė buvo tuščia, jeigu neskaitysime dviejų įraudusių moterų, ant kurių staliuko stovėjo šampano butelis. Juodu iš tiesų buvo išalkę ir ištroškę. Tačiau apie alkoholį negalėjo būti nė kalbos.
- Vakare, - trumpai tarstelėjo inspektorius, supratęs dviprasmišką Vaivos žvilgsnį. Ir staiga paklausė: - Ar tau neatrodo, kad konservatorijoje į Laimoną Valaitį šaudė Rolandas?
- Kodėl taip manai? - trūktelėjo petuku mergina.
- Labai vienodai tu ir konservatorijos budėtoja nupasakojot įtariamojo išvaizdą: aukštas, juodbruvas, trumpai apsikirpęs, inteligentiškai atrodantis.
- Ar viena katė pilka?
- Jeigu Augustino Valaičio žudikas ir Laimono Valaičio mokinys yra vienas ir tas pats asmuo, tai... - lyg pats sau kalbėjo Vidmantas Kirslys.
- Ir ką tai reikštų, inspektoriau? - nusišaipė Savėnaitė. - Man atrodo, kad Rolandas nepažinojo Laimono Valaičio. Jį, kaip ir mane, pasamdė ponia Sofija.
- O jeigu Valaitienė pasamdė Rolandą, kad jis nudėtų ir jos meilužį?
- Bet Valaitienė po žeme!
- Tu teisi, Vaiva, - linktelėjo Vidmantas Kirslys. - Niekas be reikalo nekiša galvos į kilpą. Juolab kad užsakovė palaidota. Netgi jei Valaitienė jam iš anksto būtų sumokėjusi.
- Kodėl ji turėjo norėti Laimono mirties?
- Nežinau, - sąžiningai prisipažino inspektorius ir įniko į kepsnį.
