Vakare, kai saulė pradėjo šokinėti ant laužytos kitapus marių esančio miško linijos, Vaivai pasidarė vėsu. Ji apsirengė ir parkulniavo į sodybą. Netrukus pasirodė ir Valaitis, žinoma, tuščiomis rankomis. Juodu užkūrė židinį ir pradėjo traukti iš krepšio miestietiškas gėrybes. Sėdėdami priešais maloniai šildančią ugnį, iš didelių taurių gurkšnojo tai, kas kuriam labiau patiko: Vaiva - prancūzišką konjaką, o Augustinas - krūminukę, kurios jam kažkas buvo atvežęs iš kaimo. Valaitis gyrė jos skonį ir sakė, kad joks škotiškas viskis negali jai prilygti. Mergina irgi panoro paragauti, bet jai pasirodė, kad nieko bjauresnio nėra turėjusi burnoje. Kai įkaito nuo liepsnų ir alkoholio, susėdo tolėliau nuo židinio ant meškos kailio. Šviesiaplaukė nė pati nepajuto, kaip atsidūrė plačiame ir tvirtame pono Augustino glėbyje.
- Ar tikrai norėtum būti mano žmona? - paklausė Valaitis, bučiuodamas Vaivą per plaukus į užausį.
- Augustinai, tai būtų nuostabu, - suulbėjo mergina, atstatydama įkaitusias lūpas. - Įsivaizduok, aš laukčiau po darbo tavęs namuose, pasitikčiau tarpduryje, vilkčiau švarką, nuriščiau kaklaraištį...
- Ir pabučiuotum? - žaismingai pasiteiravo vyriškis, lūpomis paliesdamas merginos lūpas. - Argi čia tau blogai?
- Neblogai... dar kokį mėnesį kitą... - numykė Savėnaitė. - Bet ką darysime rudenį? Aš noriu savų namų!
Valandėlę Augustinas Valaitis, regis, mąstė.
- Aš noriu tikros šeimos. Noriu vaikų, - neištvėrusi pasakė panelė Vaiva. - Vieno arba dviejų. Kiek žinau, tavo dukra pernai žuvo Nidoje...
Vyriškio veidas apniuko. Jam vis dar buvo skaudu prisiminti Urtę. Mergina neramiai krustelėjo jo glėbyje.
- Vadinasi, norėtum, kad išsiskirčiau su žmona?
- Žinoma, Augustinai, - vėl prigludo vyriškiui prie krūtinės Savėnaitė. - Tai labai romantiška, tačiau ilgainiui darosi atgrasu. Noriu tikros, tvirtos, padorios šeimos, - pakartojo.
- Sofija be niekur nieko nenori skirtis, - sumurmėjo Valaitis. - Ji reikalauja visko pusės, nors žino, kad tiek neuždirbo, kad jai tiek nepriklauso.
- Na ir kas? - spyrėsi šviesiaplaukė. - Duok tu jai tą pusę. Tegu paspringsta. Argi tatai labai daug?
- Nemažai, - atsiduso Augustinas. - Susidarytų, pinigais skaičiuojant, gal pusė milijono.
- Tikrai? - apsimetė siaubingai nustebusi Vaiva. - Nemaniau, kad tu toks turtingas. Niekada nebūčiau susidėjusi.
- Kodėl? - regis, iš tiesų nusistebėjo Augustinas Valaitis.
- Meno žmonės mano, kad turtuoliai - beširdžiai, tamsūs, šiukštūs, primityvūs...
- Vaivute, argi aš toks? - paklausė vyriškis, spausdamas šviesiaplaukę tvirtame glėbyje.
- Žinoma, ne, Augustinai. Tu - išimtis. Išimtis, patvirtinanti taisyklę, - šyptelėjo Savėnaitė, o po valandėlės pridūrė: - Tiesą sakant, man net patinka, kad tu toks turtingas. Įsivaizduok, galėčiau turėti mažytį dailės saloną, kur prekiaučiau jaunų šiuolaikinių dailininkų darbais. Jų niekas nesupranta, niekas nepadeda, neparemia, užtat jie tokie šokiruojantys ir agresyvūs.
- O gal labiau norėtum solidžios didelės galerijos, kur būtų eksponuojami neabejotinos vertės kūriniai?
- Ne, Augustinai, leisk man pačiai spręsti, - atsisuko į bankininką šviesiaplaukė. - Nepyk, bet tu esi konservatorius. O mene visada reikia žiūrėti į priekį.
Vaiva išsprūdo iš Valaičio glėbio ir atsisėdo per žingsnį nuo jo. Augustinas tūnojo ant kailio, kraipydamas galvą ir čiaumodamas lūpomis, lyg iš tiesų labai rimtai kažką svarstytų.
- Argi taip sunku išsiskirti su nemylima žmona? - beveik pašaipiai paklausė Savėnaitė.
- Vaiva, leisk man pagalvoti. Žinai, pirmą kartą vesti ir pirmą kartą skirtis ne taip lengva...
XIV
Kai po valandos juodu susiruošė gultis, Vaiva Savėnaitė staiga pareiškė:
- Gal nuo šiąnakt miegokime atskiruose kambariuose.
- Kodėl, Vaivute? - suglumo Augustinas.
- Tu nenori skirtis, Augustinai! - ultimatyviai pasakė mergina. - Kai išsiskirsi, tada vėl pradėsime miegoti kartu.
- Ko tu mane taip skubini? Kas tau taip dega? - juokdamasis paklausė Valaitis, nutvėrė šviesiaplaukę į glėbį ir pūškuodamas užbogino į palėpės kambarį. Nutėškė ant plačios lovos, palaikė prispaudęs, o kai Savėnaitė liovėsi spurdėti, paleido ir reikšmingai pasakė: - Grįšiu po dešimties minučių ir atsakysiu į tavo klausimą. Per tą laiką pasiruošk.
Valaitis palindo po dušu ir niūniuodamas ėmė praustis. Jo nuotaika buvo puiki. Vaiva, be abejo, paikiojo. Kaip ir visos moterys. Girdi, nežmoniškai nekantrauja. O juk vyro ir žmonos santykiai praranda dalį to žavesio, kuris taip būdingas įsimylėjėliams. Žinoma, jis su Sofija išsiskirs. Bet kaip padaryti, kad ji negautų tos jai nepriklausančios turto dalies?
Taip nieko ir nesugalvojęs, Augustinas Valaitis užkopė į viršų. Šiek tiek nustebo, pamatęs, kad Vaiva guli nuoga ant nepaklotos lovos, o kambaryje plieskia ryški šviesa.
- O aš maniau, kad mums užteks ir žvakės, - sumurmėjo vyriškis.
- Žinai, Augustinai, - viliokiškai nusišypsojo šviesiaplaukė, - anksčiau nedrįsau tau sakyti, kad man labai patinka mylėtis ryškioje šviesoje. Jaučiuosi tarsi aktorė scenoje, - o pastebėjusi, kur nukreiptas Valaičio žvilgsnis, truputį drovėdamasi paaiškino: - Labai įkaitau nuo židinio ir alkoholio. Eikš greičiau: tu tikriausiai vėsus, juk prauseisi po dušu, ar ne?
Iš pradžių abu jautėsi šiek tiek nesmagiai: Augustinas - dėl pernelyg ryškios šviesos, o Vaiva negalėjo pamiršti kameros - vis galvojo, kur ji įrengta. Gal galvūgalyje, o gal kur šone? Galėjo tas stuobrys Rolandas parodyti. Merginai nelabai norėjosi, kad matytųsi jos veidas. Geriau tegu bankininkas žlibina tiesiai į objektyvą. Apžergusi Augustiną, ji šiek tiek pašuoliavo, purtydama galvą, kad plaukai apkristų veidą. Valaitį, regis, tai smarkiai sujaudino, jis užsimiršo ir užsimanė tradicinės pozos. Vaiva neprieštaravo: tegu jis triūsia, gulėdamas ant viršaus - jo stambus kūnas beveik ją visą uždengia. Atsigriebsiu per pakartojimą, pamanė mergina, per pertraukėlę išeisiu į prieškambarį ir išjungsiu tą sumautą kamerą. Kam poniai Valaitienei pilnametražinis pornografinis filmas? Iliustracijai pakaks ir trumpametražio. Keli įsimintini kadrai su paklaikusiais jos vyro veizolais...
Tačiau Augustinas Valaitis vis nenorėjo baigti. Pailsėdavo valandėlę, o paskui vėl imdavo pūškuoti, tarsi XIX amžiaus pabaigos traukinys, kopiantis į kalvą. "Gal jis brūžinsis visą naktį?" - pyktelėjo panelė Savėnaitė. Tikriausiai prisiėdė viagros. Ir mergina ėmėsi moteriškų gudrybių, nutarė pademonstruoti iniciatyvą iš apačios, tad pradėjo smagiai spūsčioti svetimkūnį, kai šis nirdavo į smegduobę, ir net keletą kartų pabandė mestelėti poną Valaitį į viršų, kad tik greičiau baigtųsi seansas. Tačiau Augustinas sustabdė ją.
- Aš išsiskirsiu, Vaivut, tikrai išsiskirsiu, - trūkavo jis. - Kitą savaitę būtinai kreipsiuosi į advokatą ir nunešiu skyrybų pareiškimą. Bala nematę to turto, mums visko pakaks. Man taip dieviškai gera su tavimi...
Ir jis vėl pradėjo "kopinėti medų". Lyg senas, kantrus bitininkas, niekur neskubantis, apžiūrintis visus korius, surandantis slapčiausias kerteles, nurėžiantis ne vietoje pradėtus lipdyti vaško darinius. Savėnaitė, kad per daug neišsieikvotų, pasisėmė kantrybės ir pamėgino blaiviu protu apmąstyti, kaip jai elgtis toliau: gauti iš ponios Sofijos pinigus ir viską užbaigti, o gal kyštelėti špygą tai bjauriai moteriškei panosėn ir iš tikrųjų tapti teisėta Augustino žmona? Juk jis anksčiau ar vėliau atvės, duos jai daugiau laisvės, įlįs į savo popierius ir ji neskubėdama galės pagalvoti apie Rolandą ar kitą tinkamą į meilužius vyriškį. Turtingai moteriai atsiranda daug daugiau galimybių pasirinkti partnerį, o prireikus pakeisti jį kitu...
Gal todėl, nors ir aistringai mankoma, varstoma, bučiuojama prakaitu garuojančio Augustino Valaičio, Vaiva Savėnaitė sugebėjo išgirsti, kaip atsargiai virstelėjo kambario durys. Po galais, pagalvojo ji, kas čia gali slampinėti, juk namas užrakintas? Atsargiai krestelėjo plaukus ir viena akimi pamatė aukštą vyriškį. Kai jo akys įsmigo į meilužius, Vaiva negalėjo patikėti savo akimis. Koks jis iškrypėlis! Mergina piktai sukando dantis ir norėjo šūktelėti šlykštų žodį, bet nespėjo. Tą akimirką ji pamatė Rolando rankoje pistoletą ir tuoj pat prarado amą. Kietai užsimerkė niekaip negalėdama patikėti, kad tai ne orgazminė haliucinacija. Gal ji nė pati nepajuto, kaip ją ištiko vadinamoji "mažoji mirtis"? Juolab kad ir Augustinas turbūt artėjo prie pabaigos, nes ėmė mėšlungiškai blaškytis ir švokšti. Ir tada vienas po kito pasigirdo keli prislopinti šūviai. Po trumpos pauzės dar keli, nes žudikas arba nepataikė, arba kulkos įsmigo į gyvybei nepavojingas vietas. Vyriškis, gulintis ant šviesiaplaukės merginos, raičiojosi, gargaliavo, nesuprasi, ar iš didžiulio malonumo, ar iš mirtino skausmo. Vaiva juto, kaip į ją be paliovos kliokia karštas skystis: gal sperma, gal kraujas, o gal viena ir kita kartu? Jai sunkiai sekėsi sutramdyti staiga užplūdusio geismo plėšomą kūną. Net nesuprato, ar sužeista. Rolandas žengtelėjo prie lovos ir pridėjo pistoletą Augustinui Valaičiui prie smilkinio. Nuaidėjo kontrolinis šūvis. Nuogas vyriškio kūnas tuoj pat suglebo ir visu svoriu prislėgė Savėnaitę. Vaivai nieko kito nebeliko, tiktai viltis, kad Rolandas jos pasigailės, arba apsimesti, kad ir ji mirusi, kad jai nebereikalingas joks kontrolinis šūvis. Tačiau ne! Po akimirkos prie smilkinio ji pajuto šaltą vamzdžio metalą. Nebuvo jokios prasmės šaukti ir prašyti pasigailėjimo. Ją galėjo išgelbėti tik stebuklas.
- Ak tu, pavarčių kekše! Ar jau pripumpuota iki soties?! - grikštelėjo dantimis juodbruvas vaikinas ir paspaudė nuleistuką.
Vaivos burna jau pati žiojosi baisiam riksmui, bet staiga vietoj šūvio pasigirdo tik sausas spragtelėjimas. Rolandas keiktelėjo supratęs, kad pasibaigė šoviniai, ir ėmė raustis po kišenes. Galop suvokęs, kad tikriausiai pametė atsarginę apkabą, pradėjo šlykščiai burnoti. Kelias akimirkas atidžiai pažvelgė į merginą: į jos užmerktas akis, krauju aptekusį veidą, į šonus atmestas bejėges rankas, plačiai išskėstas pastirusias kojas. Visa kita dengė išsipleikęs Valaičio kūnas. Ir žudikui turbūt pasirodė, kad Savėnaitė negyva: ją, be abejo, kliudė kulkos, perėjusios skersai vyriškį, užgriuvusį ant jos, pagalvojo jis.
Rolandas paskubomis surinko tūteles ir nubildėjo laiptais žemyn. Užrakinęs namą, pirmame aukšte iš lauko pusės išlaužė langą, kad atrodytų, jog žudikas įlindo per jį.
