Gėriau visą popietę ir naktį. Žinoma, vienas. Galėjau pasikviesti kaimynę Emiliją, tačiau bijojau, kad ji man primins storulį Voro asistentą, krokodilo ašaromis verkusį pamazgų statinėje išnykusių kvaišalų. Stebėjausi pats savimi. Retkarčiais pakeldavau taurelę ir tardavau: "Edvardai Milkau, tu pradedi elgtis neprognozuojamai".
Kitą dieną drybsojau lovoje, vaidindamas mirtiną ligonį. Taip bent turėjau atrodyti komisaro Henriko Sadausko parankiniams, jeigu jie būtų atsiųsti pažiūrėti, ką aš veikiu. Paskui prisiminiau, kad jau antradienis, vadinasi, laikas ruoštis banko paėmimui. Susiradau elektrinį grąžtą, meistro Antano dailiai nuglaistytoje sienoje išvariau skylę ir įbetonavau grandį. Gerą pusvalandį gražinausi vonioje: nusiskutau, palindau po dušu ir net apsipurkščiau prancūzišku tualetiniu vandeniu. Pajutau, kad grįžta jėgos ir noras veikti. Vėl buvau panašus į žvalų, energingą trisdešimtmetį vyriškį, kuriam gyvenimas - "džiaugsmo kupinas". Tada sėdau į hondą ir nulėkiau į Eigulius. Įsukau į panelės Klaudijos Modės Šifer Alksnytės kiemą. Buvo beveik pusė šešių vakaro. Vadinasi, Modė netrukus turi grįžti iš tarnybos. Maldavau pono Dievo, kad ji neužtruktų darbe, neužsimanytų kur nors užsukti pakeliui arba kam nors nepaskirtų pasimatymo. Kad ir draugei. Jaučiausi gana saugiai, nes, regis, pažįstamų čia neturėjau. Ponia Anastasija Alksnienė pažindavo mano balsą, kai kalbėdavau telefonu, tačiau akis į akį mudu, atrodo, nebuvome susidūrę. Tikriausiai aną naktį pro "vilko akį" ji nuodugniai manęs neapžiūrinėjo.
Paskambinau Ievai Evelinai.
- Ar buvai susitikusi su savo globėjais? - paklausiau konspiratyviai.
- Vakar vakare.
- Įvykdei užduotį?
- Ne... - ėmė mikčioti juočkė. - Supranti, nieko neišėjo...
- Aš tau sprandą nusuksiu! - neištvėręs riktelėjau.
- Nusitempiau jaunėlį į kavinę, - pradėjo nuosekliai pasakoti ilgakinkė šokėja. - atsisėdome tamsiausiame kampe. Buvau su džinsiniu sijonu... na tuo... žinai. Ir apačioj be nieko. Jo pirštais atsegiojau sijono sagas, prispaudžiau delną prie šlaunies...
- Na ir? - nekantriai pasidomėjau.
- Ir nieko...
- Meluoji, Ieva, - negalėjau patikėti.
- Jis žvilgtelėjo man į randą, nusišypsojo ir pasakė: "Su tavo amato merginom neprasidedu. Geriau palaikykim tarnybinius santykius".
- Niekšas! Impotentas! Policijos davatka! - spjaudžiausi nuoširdžiai.
Man negalėjo patikti, kad komisaras ir inspektorius tokie nesukalbami. O jeigu pakliūčiau jiems į rankas? Kuo šantažuočiau šiuos "kriminalistikos riterius"?
- Ieva, tu turi nenuilstamai siekti savo tikslo. Ir tau anksčiau ar vėliau pavyks. Pamatysi! - apsimestinai paguodžiau panelę Krištopaitytę. - Klausyk, ar tau nerodė fotoroboto to plėšiko, kuris užpuolė laiškanešę?
- Rodė, - murmtelėjo juočkė.
- Pažinai? Kas jis?
Ieva Evelina valandėlę tylėjo. Turbūt svarstė, ar man reikia žinoti, kas tai padarė.
- Kaifas.
- Ak, šūdvabalis! Ak, pašvinkėlis! Jis man cyps kaip šunytis!
- Maniau, kad tu žinai, - šiek tiek suglumusi pratarė sudegusios kavinės šokėja. - Kad tu jį pasiuntei...
Tą akimirką pamačiau, kad į kiemą įsuko dar visiškai padoriai atrodanti "audinė". Iš jos iššoko kreminės spalvos kostiumėliu vilkinti Modė, pasiuntė "oro bučinį" ir pasuko savo laiptinės link. Staigiai pavariau hondą į priekį ir pastoju baltapūkei ožkelei kelią.
- Labas, neprakąstas obuoliuk! - išsišiepiau amerikoniškai.
- Edi, - negalėjo nuslėpti šypsenos Šifer Alksnytė. Be abejo, apsidžiaugė, bet kartu turbūt ir išsigando. - Ką čia veiki?
- Greičiau sėsk, - paraginau.
- Ne, ne, - ėmė trauktis atatupsta ožkelė, - matyt, prisiminė nelemtąjį pasivažinėjimą po Lampėdžių pušyną, kai buvome pastarąjį kartą susitikę.
Turėjau sugriebti ją už rankos ir įtempti į vidų.
- Prižadėjau mamai laiku grįžti. O jeigu ji žiūri pro langą?
To kaip tik labiausiai nenorėjau. Spūstelėjau akceleratorių ir mudu išlėkėme iš kiemo.
- Kas atsitiko? Kur tu mane veži?
Nesiteikiau atsakyti į Madonos klausimą, tik apjuosiau ją diržu. Įžvelgiau jos akyse pasiilgimą ir sunkiai slepiamą džiaugsmą. Gal todėl mergina per daug nesipriešino.
- Kas jis toks? - priekabiai paklausiau.
- Kas toks? - nesuprato arba apsimetė nesupratusi ožkelė.
- Šitas šunsnukis, kuris tave parvežė.
- A-a-a... Bendradarbis, - kryptelėjo petuku Klaudija Modė.
- Miegojai su juo? - tardžiau toliau.
- Edvardai, - patempė apatinę lūpą baltapūkė, - ar tu manai, kad vis dar gali klausinėti tokių dalykų?
- Galiu! Nė kiek neabejoju! Nes tu... - norėjau pasakyti kokią nors švelnybę, bet liežuvis kol kas neapsivertė.
Panelė Šifer Alksnytė turbūt puikiai nugirdo mano balso intonaciją, nes įtariai žvilgtelėjo į mano profilį.
- Kodėl turėčiau su visais miegoti? - koketiškai prisimerkė.
- Net neabejoju, kad su visais nemiegi, - atkirtau vis dar irzliai, - užtat ir klausiu, ar su šituo miegojai?
- Žinoma, ne. Ir neketinau, - bet turbūt pamačiusi, kaip nušvito mano veidas, tuoj pat pridūrė: - Tačiau nemanyk, kad dėl tavęs. Kaip sakiau, esi iš kito pasaulio, Milkau! - Madona Šifer išdidžiai kilstelėjo smakrą ir atmetė ant kaktos užkritusius plaukus. - Apie tave sklinda baisūs gandai.
- Juk žinai, kad komisaras Henrikas Sadauskas mane pavarė? Nesumokėjo nė cento sukčius. O aš rizikavau savo galva. Kol prikalbino, žadėjo aukso kalnus. O kai reikia mokėti - girdi, policija neturi pinigų, sumažintas finansavimas ir panašiai. Atidarė duris ir...
- Džiaukis, kad nepasodino už grotų! - tvojo iš peties Šifer Alksnytė.
- Mode, nebūk mentas, - nė pats nepajutau, kaip įniršau ir ėmiau didinti greitį.
- Ei, ką darai?! - sugriebė mane už kelio Klaudija Alksnytė. - Visai nenoriu su tavimi išsitėkšti arba ką nors perėjoje partrenkti. - Bet po valandėlės, pamačiusi, kad sumažinau greitį, vėl beveik taikiai paklausė: - Kur tu mane veži?
- Į namus. Mums reikia rimtai pasikalbėti.
- Pasikalbėti? - klausiamai pakartojo mano seniai kandžiotas obuoliukas. - Pasikalbėti galime kur nors centre, kavinėje.
- O jeigu kas pamatys? Ar nebijai sugadinti savo reputacijos? - pasidomėjau ryžtingai sukdamas į Partizanų gatvę.
Baltapūkė ožkytė nepatenkinta suraukė savo dailią nosį.
- Nemanyk, kad nusitempsi mane į lovą, Milkau, - pasakė, kai įsukome į kiemą. - Tu jau nebe tas ir aš jau nebe ta.
Tai buvo beveik tiksli citata iš argentinietiško tango. Todėl džentelmeniškai ištiesiau panelei Modei ranką, norėdamas padėti išlipti iš hondos. Bet ji net pakratė savo ranką, kurią turėjo man paduoti: girdi, nebus jokių švelnybių, net nesitikėk.
- Net neketinu tavęs kočioti, Madona Šifer. Noriu pasikalbėti apie daug rimtesnius dalykus.
Bet ir apie rimtus dalykus Klaudija Modė Alksnytė, matyt, nepageidavo šnekėtis, nes negirdomis nuleido mano žodžius. Vis dėlto nesipriešindama užkopė į mano būstą, susidomėjusi apžiūrėjo meistro Antano darbą, netgi patampė už grandies, tačiau nepaklausė, kam jos reikia.
- Nagi sakyk, kokie gandai apie mane sklinda? - paklausiau, kai mudu įsitaisėme virtuvėje prie stalo, o aš išpilsčiau į taures gerai atšaldytą šampaną.
Tačiau prakąstas obuoliukas luktelėjo, kol numalšinome pirmąjį troškulį, o tada vožė kaip iš patrankos:
- Kalbama, kad tapai tos gaujos bosu... kad nudaigojai du nusikaltėlius ir padegei "Vidurnakčio" kavinę... o visai neseniai Pabaliuose pašovei paštininkę...
Pašokau vos neapversdamas stalo. Turėjau būti siaubingai įtūžęs.
- Mode! Ožka tu bebarzde! Kuo tu mane laikai? Patilčių plėšikėliu? Kad Edvardas Milkus grobtų varganus pensininkų centus! Ne ne! Aš dar tiek nenusiritau.
- Taip kalba policijoje. Tu pats norėjai žinoti. Aš tau kaip draugui... - regis, iš tiesų išsigando ir ėmė teisintis Klaudija Šifer Alksnytė. - Galiu nieko daugiau nepasakoti.
- Ir nepasakok! Dar to tetrūko, kad mane apskelbtų šunbandičiu.
Šnopavau kaip įniršęs koridos bulius. Edvardai Milkau, perspėjau pats save, raminkis, neduok valios savo pakrikusiems nervams! Tam, ką ketini daryti, reikalingas šaltas ir blaivus protas bei aukščiausio laipsnio savitvarda.
- Važiuosi su manim Ispanijon?
- Su tavim Ispanijon? - išpūtė akis Modė ir pastatė ant stalo nebaigtą gerti taurę. - Gal tu pablūdai?
- Anksčiau ar vėliau čia mane patupdys už grotų. Ir tapsiu dvokiančiu zeku, besistumdančiu bendrame šikinyke.
- Gal iš tiesų, Edvardai, nereikia vengti bausmės, jeigu jos nusipelnei, - leptelėjo iš savo moralinių aukštybių panelė Šifer Alksnytė.
- Nesityčiok, - piktai suurzgiau. - Nieko aš nenusipelniau. Padėjau nukeliauti pas šėtoną tiems, kurie to buvo nusipelnę.
- Taip ir pasakysi teismui ir prokurorui.
- Mode, neapsimesk naivuole! Pati supranti, kad jie nieko nesupras, nes jų mąstymas buldozerinis. Baudžiamajame kodekse nėra tokių sąvokų, kaip žmogiškumas, tiesos triumfas, šventasis atpildas, gėris ir blogis.
- Ir tu nieko geresnio nesugalvojai, tik Ispanija? O kodėl būtent Ispanija?
- Nes tai didžiulė šalis, kurioje galima prapulti, ir niekas tavęs neieškos. Neieškos ir nesuras.
- O kam aš tau reikalinga?
Čia turėjo būti kulminacinis mūsų pokalbio taškas, nuo kurio viskas toliau priklauso. Tad nieku gyvu negalėjau suklupti.
- Nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs...
Tai buvo geriausia, ką šiuo metu galėjau išspausti. Mačiau, kaip virptelėjo Klaudijos Madonos pirštai, tarsi smaila adata būčiau bakstelėjęs jai į širdį. Tačiau jos balsas buvo šaltai pašaipus:
- Blefuoji, Milkau. Pats netiki tuo, ką sakai. Ispanijoje tau reikalinga vertėja. O tu žinai, kad šiek tiek moku ispaniškai.
- Ne dėl to, Mode, visai ne dėl to, - supratau, kad nieko neveiksiu, norom nenorom turėsiu pradėti suktai lošti. - Vien dėl to sutikau su Henriko Sadausko pasiūlymu, kad galėčiau būti arčiau tavęs... kad galėčiau retkarčiais matyti...
Regis, baltapūkė ožkelė užkibo ant meškerės. Tiriamai pažvelgė man į akis.
- Aš nebemyliu tavęs, Edvardai. Mylėjau, bet dabar nebemyliu. Tu apgaudinėjai mane su visokiom moterim. Nemanyk, aš viską žinau.
Neigti savo meilės nuotykius būtų buvę neprotinga. Reikėjo surasti subtilų, nors ir kvailą pasiteisinimą.
- Iš nevilties visa tai, Madona. Iš nusiminimo, kad pradėjai manęs vengti. Norėjau tau šiek tiek atkeršyti, kad pasigestum manęs. Prisipažįstu, gal ir persistengiau...
- Nesaldžialiežuvauk! Tu tiesiog ištvirkęs platinas. Tu net nežinai, kas yra meilė...
Reikėjo leisti panelei Alksnytei išsakyti savo nuoskaudą. Panarinau akis ir laukiau teisėtos pylos.
- Džiaugiausi, kai palikai tą žurnalistę Julę. Buvau kvaila ir galvojau, kad dėl manęs. O tu norėjai tik pakeisti partnerę, tik užlipti ant manęs... Nė nemanyk, kad atleisiu!
- Klydau, mano meile. Daugiau taip nebus. Mes išvažiuosime į Ispaniją ir pradėsime naują gyvenimą. Tik mudu. Jokių moterų, jokių bendradarbių...
- O pinigai? - regis, Klaudija Šifer Alksnytė pradeda įsitraukti į žaidimą.
- Bus pinigų. Rytoj turėsiu visą maišą.
- Iš kur? - nepatikliai dėbtelėjo į mane prakąstas obuoliukas.
- Vienam senam skolininkui ėmė graužti sąžinę, - suokiau kaip iš natų. - Žinai, kiek jis skolingas? Dvidešimt tūkstančių žaliųjų. Manau, gyvenimo pradžiai pakaks.
Bet tą akimirką ožkelei Madonai turbūt nušvito protas.
- Edvardai, pagalvok, ką tu man siūlai? - pasakė išdidžiai pakeldama galvą ir atsiremdama į sieną: - Palikti namus, puikią darbo vietą, draugus, viską mesti ir bėgti į užsienį, į nežinią su nusikaltėliu.
- Aš ne nusikaltėlis, po perkūnais! Pagaliau suprask, įsisąmonink, Mode!
- Pats sakei, kad anksčiau ar vėliau pasodins už grotų. Tai beprotybė, Milkau. O aš - ne beprotė! Leisk mane namo!
Turėjau ją sugriebti už rankos ir vėl pasodinti ant taburetės. Supratau, kad mano planas žlunga. Žinoma, buvo tikra beprotybė tikėtis, kad Klaudija Alksnytė visko atsisakys Lietuvoje, lėks su manimi į pasaulio kraštą ir ten nelegaliai gyvens. Nebent būtų pametusi dėl manęs galvą. O kadangi ji mąsto visiškai blaiviai, teks griebtis prievartos.
- Nenori geruoju - važiuosi piktuoju! - pasakiau ultimatyviai.
- Kaip tai suprasti? - sukando lūpas Klaudija Modė. - Tu manęs nepriversi! Aš priešinsiuos! Neperveši manęs per sieną!
- Turiu tokių tablečių, - pradėjau ramiai, tačiau gana grėsmingai dėstyti. - Kai išgeri, darai, kas tau liepiama. Tiesiog kaip marionetė. Nors iš šalies atrodo, kad žmogus sąmoningas ir elgiasi pagal savo valią. Eina, kalba, juokiasi, ir niekam nekyla net įtarimas.
- Edvardai, tu taip nedarysi. Juk mes draugai. Kam aš tau reikalinga?
Dabar reikėjo išbandyti trečiąjį variantą - gailestį. Ūmai įsikniaubiau panelei baltapūkei į kelius ir pradėjau rypauti:
- Argi taip sunku suprasti, kad tu man beprotiškai reikalinga? Tu tik pažiūrėk į mane. Gėriau visą savaitę, nes antraip nebūčiau ištvėręs. Pastaruoju metu man neapsakomai bloga. Po tų žmogžudysčių sugniužau, palūžau, mane ėmė kankinti nemiga ir košmarai. Gal manai, kad labai lengva žudyti? Jie pabaisos, bet vis dėlto žmonės ar bent turintys žmogiškąjį pavidalą. Tik tavo artumas gali mane išgelbėti...
Madona nejučiomis pradėjo glostyti mano plaukus. Sulaikiau alsavimą ir laukiau, kas čia bus. Bet staiga ji skaudžiai peštelėjo ir ryžtingai atstūmė.
- Tu mane apgaudinėji. Tau nieko nėra. - tačiau matydama mano liūdnas, ašarotas akis, panelė Klaudija Alksnytė, regis, vėl pradėjo abejoti: - Jeigu tau blogai, eik pas gydytojus. Negi lauksi, kol visai išprotėsi?
- Aha, komisaro Sadausko šunys stypso už durų. Vos tik pasirodysiu viešoje vietoje, jie tuoj mane supakuos.
- Na nekliedėk, Edvardai! Suprask, niekur su tavim nevažiuosiu. Negersiu tavo tablečių.
- Tu jas jau išgėrei, - pasakiau lyg paprasčiausią dalyką. - Jos buvo taurėje.
Dailios Modės Madonos šnervės pradėjo virpėti. Nesuprasi, ar iš baimės, ar iš įsiūčio.
- Meluoji! Aš nieko nejaučiu!
- Jos pradeda veikti po dvidešimt valandų.
- Nueisiu pas gydytojus, jie man duos priešnuodžių.
- Niekur tavęs neleisiu, mano meile. O rytoj, kai tik atgausiu pinigus, važiuosime tiesiai į pasienį. Ir sudie, Lietuvėle.
Staiga Klaudija Šifer Alksnytė pašoko nuo stalo ir puolė į tualetą. Susigrūdo du pirštus į burną ir mėgino išvemti tai, ką išgėrė. Gokčiojo, spjaudė bliaukiančias seiles.
Valandėlę stebėjau jos tuščias pastangas.
- Nesikankink, - pasakiau švelniai spūstelėjęs jai petį. - Tabletės tuoj pat ištirpsta, tik jų veikimas prolonguotas. Tatai nepadės.
Mėginau įvesti Modę Madoną į virtuvę, bet ji ištrūko man iš rankų ir šoko prie buto durų. Durys, žinoma, buvo užrakintos, o raktas saugiai paslėptas mano kišenėje.
- Leisk! - šūktelėjo panelė Alksnytė ir ėmė kumšteliais daužyti duris.
- Visiška izoliacija. Koridoriuje negirdėti nė garso.
- Aš rėksiu! Aš šauksiuos pagalbos, - pagrasino baltapūkė ožkytė.
- Mode, nedaryk to. Nes būsiu priverstas griebtis prievartos. Dievas mato, kaip to nenoriu.
Tada ji puolė į kambarį, prišoko prie balkono, bandė atplėšti duris, o kai neleidau, pradėjo klaikiai spiegti. Norom nenorom turėjau atplėšti ją nuo langų ir paguldyti ant sofos. Klaudija Šifer apsivertė kniūbsčia ir ėmė kūkčiodama verkti. Tarsi būtų netekusi artimiausio žmogaus. Apglėbęs ją laikiau, o ji visa tirtėjo.
Gal po pusvalandžio nurimo. Atsivertė ant nugaros ir valandėlę įdėmiai žiūrėjo į mane.
- Koks tu baisus, Edvardai. Koks niekšas. Negalvojau, kad gali toks būti.
- Todėl, kad nebemyli manęs.
- Niekada ir nemylėjau. Niekada! Prisiekiu!
- Liaukis, Mode. Man skaudini save? Geriau paskambink motinai ir pasakyk, kad nakvosi pas savo draugę Modestą.
- Ji man nebe draugė. Pasakysiu, kad miegosiu pas meilužį.
- Gerai, - neprieštaravau ir nepradėjau kvosti, pas kokį meilužį.
- Ot ir neskambinsiu, - vėl ėmė ožiuotis baltapūkė ožkelė. - Ką tu man padarysi?
- Paskambinsiu pats. Ir pasakysiu, kad nakvosi pas mane.
- Tada mama atlėks su policija ir išvaduos mane.
- Deja, ji nežino, kur aš gyvenu.
Vis dėlto man galiausiai apvyko įkalbėti Klaudiją Modę, kad ji paskambintų į namus. Sutarėme, kad nebus jokio mikčiojimo, jokio graudaus balselio, jokių užuominų. Aš išjungsiu telefoną, o jos motina tikrai išsikraustys iš proto, nes pagalvos, kad dukrai gresia baisus pavojus. Stovėjau šalia panelės Šifer Alksnytės, uždėjęs pirštą ant aparato.
- Mama, - pasakė raudonšonis obuoliukas, - nakvosiu pas draugę... Ne, ne pas Gražiną. Tu jos nepažįsti... Nesijaudink, viskas gerai... Rytoj paskambinsiu iš darbo...
Staiga pamačiau, kad baltapūkės ožkelės burna persikreipė. Bet prieš jai klaikiai surinkant: "Mama!", spėjau išjungti telefoną.
- Mode, būtum padariusi baisią kvailystę, - pyktelėjau. - Ar bent įsivaizduoji...
- Tada būtum mane paleidęs.
- Nė nesvajok.
- Vis tiek turėsi paleisti, nes neturiu jokio dokumento.
Stumdydamiesi puolėme į virtuvę. Man pavyko pirmam sugriebti Modės rankinę. Ten ramiausiai gulėjo Lietuvos Respublikos pasas, išduotas Madonos Alksnytės vardu.
- Kada išmokai taip akiplėšiškai meluoti? - paklausiau įsigrūsdamas pasą į kišenę.
Leidau prakąstam obuoliukui apkulti mane ir net įkąsti į alkūnę. Kai ji pailso ir atvėso, pasodinau ant taburetės.
- Vaišink savo viešnią, - staiga pareiškė Modė Madona. - Ko stovi ir vėpsai?
- Šampano nebeturiu. Tik degtinės.
- Nueik ir nupirk.
- Neisiu. Nenoriu, kad pabėgtum.
Turbūt Alksnytė Šifer turėjo tokią kvailą mintį.
- Gerai. Duok degtinės! - didvyriškai atstatė smakrą ožkelė. - Prisigersiu ir viską išvemsiu. Su visais viduriais.
Panelė Modė iš tiesų prisikliukino pusę šampano taurės ir keliais gurkšniais išmaukė. Mačiau, kad jos vos nesupykino. Po valandėlės prakąstas obuoliukas ėmė kvailai šypsotis. Tiesiog mano akyse girtėjo.
- Dulkink, kol visai nepasigėriau! - staiga pareiškė Klaudija Alksnytė. - O gal tau patinka girtos mergos? Gali joms kišti kur nori? Tu tikras gyvulys, Milkau!
- Mode, aš tavęs neliesiu. Kai nuvažiuosime Ispanijon, kai įsikursime... Tu pati juoksies, prisiminusi šią naktį. - Pasilenkiau ir švelniai pabučiavau.
Tačiau baltapūkė ožkelė trenkė man antausį. Tai, žinoma, negalėjo man patikti. Juk, šiaip ar taip, esu bosas. Ne tas lygis, panele Klaudija. Nutempiau ant sofos ir mėginau paguldyti. Ožkelė Madona priešinosi iš paskutiniųjų. Turbūt manė, kad prievartausiu.
- Miegok, - raminau, - tu visiškai girta.
Spardėsi, kandžiojosi, pešė už plaukų, tad norom nenorom turėjau prirakinti prie grandies.
- Neliesk! Perkąsiu gerklę! - ėmė kliegti Šifer Alksnytė. Be abejo, manė, kad pulsiu naudotis jos paklusniu kūnu. - Iškrypėlis! Atsinešk dar rimbą!
Palikau ją vieną. Nemaniau, kad turėsiu su ja tiek vargo. Kaskart darosi nesukalbamesnė. Iš tiesų, kaip išvešiu ją iš Lietuvos? Palikti? Nieku gyvu? Prapulsiu vienas. Prasigersiu. Mane užgrauš sąžinė ir depresija...
Kai po pusvalandžio grįžau, Modė Madona ramiai, nors ir garsiai, šnopavo. Toks visada būna girto žmogaus miegas. Išsitiesiau šalia neliesdamas jos. Bet vis tiek ūmai Klaudija Alksnytė pabudo ir ėmė šaukti:
- Eik šalin! Tu dvoki lavonais! Žudikas!
Nieko jai neaiškinau, išsitraukiau iš antresolių matracą ir atsiguliau ant grindų. Argi ne romantiška nuolankiai saugoti ramų savo širdies damos miegą?
