Išgėriau tris litrus šilto vandens ir sėdau prie hondos vairo. Panelė Krištopaitytė, žinoma, manęs nelaukė. Buvau niūrus it rudens debesis. Spyriau į aukštakulnius batelius, pastatytus koridoriuje, priešais veidrodį.
- Kur rengiesi?
- Ingos laidotuvės.
Lyg kas peiliu būtų smigtelėjęs į paširdžius.
- Šnipinėsi saviškius, bjaurybe! Ar atlikai užduotį?
- Kokią? - Ieva Evelina vaidino iškritusią iš mėnulio.
- Klausiu, ar išdulkinai inspektorių Vidmantą Kirslį?
- Jis nenorėjo manęs, - patempė lūpą juočkė šokėja.
- Meluoji! Kaip galėjo neužsimanyti tokios medaus statinaitės? Tokios kumelės? Pirštu daryta ar kokį velnią?
- Prisiekiu! Buvau nusitempusi į kavinę, kraipiau užpakalį, viksėjau uodega, varčiau šlaunis. O jis - kad nors mirkt.
- Kretinas! Impotentas! Suviliok senį - Henriką Sadauską.
- Ne, ne! Šitas kiaurai mane permato. Vadina dukrele. Šaltas kaip ledas. Jam gal apskritai nebestovi.
- Ieva, nepamiršk, kad tarnauji ne vien tik policijai. Ką tu iš jų sužinojai? Nieko!
- Man pakanka rūpesčių ir su viešnamiu. Niekas neduoda pinigų. Kur dingo Gitana?
- Užsičiaupk! - riktelėjau įtūžęs, nes šita pilnapadė kekšė vėl man priminė pinigus ir Daugirdaitę CC. - Ir neuždavinėk daugiau kvailų klausimų! Bekraipydama uodegą prieš tą mentą, išdavei mane, bjaurybe! Pasakei, kad aš bosas. Gal nori paskraidyti per balkoną?
- Galiu prisiekti atsiklaupusi, - pragydo šiek tiek virpančiu balsu panelė Krištopaitytė, - nepasakiau apie tave nė žodžio. Jis ir neklausė.
- Neklausė? Tu mane mulkiu laikai? Čiulpei jam ir išplepėjai. Iš kur kitur komisaras galėtų žinoti?
- Nieko aš jam nečiulpiau. Sakau, kad neleido net prie klyno prisiliesti. Gal kas kitas pasakė.
- Kas? - nutvėriau ją už smakro ir neleidau panarinti akių.
- Nežinau! Iš kur galiu žinoti?
- Kaip gali nežinoti, kas grupuotėje, be tavęs, dar yra policijos "stukačius"?
- Nežinau, ir viskas! Man niekas nesakė. Niekas neprisipažino.
Išgėriau tiesiai iš čiaupo du puodelius vandens. Prakaitas žliaugė per kūną.
- Oi lėksi, Ievute, vieną dieną per balkoną, oi lėksi.
Juočkė, pamačiusi, kad atvėsau, įsispyrė į aukštakulnius batus, išsitraukė lūpų dažus ir ėmė gražintis prieš veidrodį. Turbūt manė, kad patikėsiu jos naiviu melu.
- Gal paveši? Vėluoju, - šyptelėjo žiūrėdama į mane veidrodyje.
- Nepavešiu! Duok dvidešimt litų.
Mano prašymas Ievos Evelinos nė kiek nenustebino. Tarsi būčiau pageriantis jos vyrelis, rytais kaulinantis kelių litų. Ištraukė iš rankinės banknotą ir ištiesė man per petį.
- Policijos pinigai, ar ne? - viauktelėjau.
- Iš kur daugiau paimti? Tu gi man nieko nemoki.
- Užsidirbk pati, - pliaukštelėjau per džinsiniu sijonu aptemptą užpakalį.
- Matai, kokie randai? Niekas manęs nebenori. Nors nusišauk! Turėsiu pati užmokėti, kad pamylėtų. Suknistas gyvenimas! Ateik šįvakar. Ko nebesirodai?
Piktai sušnirpščiau per nosį, pademonstruodamas, kad šiuo metu tokie dalykai man visai ne galvoj. Kol panelė Evelina kažkokiu mėšlu bandė užtepti platų raudoną randą skersai kaktos, paskambinau Cinkui. Jis buvo J. mieste. Liepiau laukti centrinėje gatvėje, tarpmiestinių autobusų stotelėje.
- Nepaisant tavo išvaizdos ir sumautos nuotaikos, turi vieną iš jų sugundyti. Aišku? - pasakiau neleidžiančiu prieštarauti tonu, kai mes leidomės liftu žemyn. - Man reikia žinoti, ką jie planuoja ir ką galvoja. Tik neišsiduok, po galais, kad dirbi man. Pritaikyk praktikoje Kama Sutros pamokas. Sėkmės!
Ieva Evelina suprunkštė kaip kumelė, paniekinamai dėbtelėjo į mane ir kraipydama užpakalį nužingsniavo į taksi stotelę. Tarsi būtų ne kekšė, o Nekaltų mergelių gimnazijos auklėtoja. Velniška tų moterų puikybė!
Cinkas stovėjo pagrindinėje J. miesto gatvėje, iškišęs krokodiliškus dantis. Mostelėjau, kad greičiau šoktų į hondą. Reikėjo ir man bent jau iš lauko apžiūrėti banką. Mes pasukome į šalutinę gatvę. Tai buvo nemažas dviejų aukštų pastatas, siaurais langais, ant kurių nakčiai buvo užtraukiamos metalinės markizės. Priešais - nedidelė mašinų stovėjimo aikštelė su užrašu "Tarnybiniam transportui". Joje tik du automobiliai.
- Kur darbuotojai laiko savo mašinas? - pasidomėjau.
- Ne, ne čia, - supratęs, ką turiu omenyje, atsakė čigonas. - Anapus namo yra gana erdvus kiemas. Ten jie ir stato savo transportą.
- O kam tas užrašas?
- Kad bet kas nestatytų savo vežėčių, - nusišaipė Simonas Semionas. - Tas fordas - vieno iš apsauginių, o folksvagenas - turbūt kliento.
- Apsauga?
- Vienas iš šitos pusės, hole, kitas prie tarnybinio įėjimo iš kiemo pusės. Dar vienas vaikšto viduje, koridoriais, - vardino Cinkas. - Jie ginkluoti kažkokiais moderniais pistoletais. Turi racijas.
- Valdytojas?
-Aukštas apkūnus vyras. Apie keturiasdešimt metų. Paprastai su baltais marškiniais ir mėlynu kaklaraiščiu.
- Turi vaikų?
Čigonas nustebęs dėbtelėjo į mane.
- Tu man nieko apie tai nesakei.
- Dabar sakau. Tokio amžiaus vyriškis turėtų turėti mokyklinio amžiaus vaikų. Dar šiandien išsiaiškinkite, kur jis gyvena, kiek turi vaikų, kur jie mokosi, kada grįžta namo. Tarnautojai?
- Apie trisdešimt. Daugiausia moterys.
- Komunikacijos?
- Vyrai surado, kur jas atjungti.
- Okei. Ginklai ir apranga, be abejo, yra. Policija?
- Šiek tiek pavažiavus į priekį. Už kokio kilometro.
- Prekybos centras?
- Prekybos centras? Kam jis tau reikalingas? - tačiau sutikęs mano plieninį žvilgsnį, Cinkas tuoj pat liovėsi klausinėti. - Pagrindinėje gatvėje. Ten visą laiką daug žmonių.
- Gerai. Operacijos data - trečiadienis, tarp keturioliktos ir penkioliktos valandos.
- Bose, praeitą savaitę sakei, kad duodi dešimt dienų, - ėmė muistytis kupranugaris.
- Ilgą iešmą bedrožiant, šuo kepsnį nuneša, - pacitavau rytiečių išmintį. - Gana, Simonai, man nusibodo. Aš veiklos žmogus, - o po valandėlės pridūriau: - Jokio informacijos nutekėjimo. Atsakai savo galva. Aišku? Aš tau paskambinsiu trečiadienį iš ryto. Iki to laiko viskas turi būti paruošta: transportas, ginklai, apranga, sprogmenys. Be to, sukurk savąjį banko paėmimo planą. Gal man kas nors patiks.
- Tu gi sakei, kad man trūksta košės makaulėje, - vyptelėjo čigonas.
- Kartais kaip tik tokie ir sumąsto ką nors išmintinga, - plojau per petį Cinkui. - O dabar aplankysime Salių kolektyvinį sodą.
- Vorą?
- Ar tu jį kontroliuoji?
- Jis labai savarankiškas, - numykė Simonas Semionas. - Nemėgsta, kai kas nors kišasi į jo reikalus. Bet aš juo pasitikiu.
- Pažiūrėsime, - burbtelėjau.
Soduose krito prinokę obuoliai, žydėjo įvairiažiedžiai jurginai. Sustojome priešais žalius vartelius, paskendusius dailiai apkarpytoje gyvatvorėje. Kieme pamauti ant baslių džiūvo išplauti stiklainiai ir ąsočiai. Mus pasitiko piktas palaido šuns lojimas. Netrukus kažkas žvilgtelėjo į mus pro durų stiklą. Tai buvo senis, tamsiu duksliu kostiumu ir net su kaklaraiščiu. Tarsi būtų pasirengęs sutikti svečius.
- Kokie žmonės! - plačiai išskėtė rankas. - Ponas Fukaitis... turiu garbės...
- Aš tau jau sakiau: tai Fukas, - pataisė jį čigonas. - Arba bosas.
- Geriau bosas, - sušnirpščiau per nosį, nes šitas pamėklė mane žiauriai erzino. - Prašom rodyti savo laboratoriją.
- Tuoj tuoj, - senis pridėjo sudžiūvusį baltą pirštą prie lūpų, parodydamas, kad kalbėtume tyliau. - Į būdą, Lorka! - sutramdė kolį ir mostelėjo abiem rankom, kviesdamas sekti iš paskos.
Siaurais laiptais nusileidome į rūsį. Už stumdomos plytų pertvaros buvo ištisa laboratorija. Kažkokia prieštvaninė aparatūra, vamzdeliai, mėgintuvėliai, kolbos, spiritinės lemputės, džiovintuvai. Ventiliacija buvo prasta, užtat šlykščiai dvokė. Voras tuojau apsirengė baltą iki kulnų chalatą. Žvilgtelėjo į kažkokią kolbą, kurioje kunkuliavo balsvas skystis, ir jo veidas iš karto pagyvėjo.
- Atsiprašau, noriu jums pristatyti savo asistentus, - išdidžiai pareiškė kaliausė, tarsi būtų rimtos mokslinės laboratorijos vadovas. - Rinaldas iš Technologijos universiteto ir Kasparas iš Kunigų seminarijos, - jis linktelėjo į du vaikinus, kurie maišė kažkokią košę paprasčiausioje lėkštėje su nuskeltu kraštu.
Vienas iš jų buvo toks storas, kad vos tilpo į chalatą. Vos pastebimu rankos judesiu parodžiau, kad jiems nebūtina mesti darbą ir eiti prie manęs.
Sudžiūvėlis provizorius kilstelėjo storastiklius akinius ant kaktos, nutvėrė mėgintuvėlį ir plakdamas jį prieš šviesą, ėmė berti lotyniškus terminus, kartkartėmis įterpdamas vieną kitą lietuvišką žodį. Supratau tik tiek, kad iškrintančios nuosėdos vis dar geltonos, užtat kokybė prasta.
- Cinkai, - atsisukau į čigoną, - juk tu gavai iš Malo prekursoriaus?
- Gavau, bet ne iš Malo. Iš kitur, - perkreipė žiauną krokodilas.
- Produkcija? - trumpai tarstelėjau, reikliai žiūrėdamas į senioką.
- O taip, taip! - net pasistiebė voras, linksmai žaižaruodamas akiniais. - Mums pasisekė. Kasparas išbandė.
- Ar nesakiau, kad jis aukščiausios klasės specialistas, - kumštelėjo man į pašonę Simonas.
Senoji pamėklė pasilenkė prie sukrypusios spintelės ir ištraukė dubenį su baltomis tabletėmis. Ištiesė man, tarsi rankose laikytų karaliaus karūną.
- Kas čia? - paklausiau tyčia abejingai.
- Amfetaminas! Daugiau kaip du tūkstančiai tablečių! - triumfuodamas pareiškė džiūvėsis, vilkintis baltu mokslininko chalatu.
- O kas toliau?
- Toliau jau jūsų reikalas, - tvirtai sučiaupęs lūpas pasakė kaliausė vaistininkas.
- Reikia nunešti prie mokyklų, į diskotekas, barus, - šiek tiek nustebęs dėl mano naivumo, paaiškino storulis asistentas.
- Fukai, tuoj bus pinigų, - džiugiai sušnopštė Semionas. - Paleisiu per čigoniukus.
Staiga pajutau, koks sunkus dubuo. Kiek jame ašarų, nusivylimo, prarastų, sudaužytų gyvenimų. Nė pats nesuvokdamas žengtelėjau prie plastmasinės žalios statinės su kažkokiu parūgusiu skysčiu ir supyliau visas iki vienos tabletės. Tik suburbuliavo ir pakilo tirštas garas.
- Jėzau! - riktelėjo plonasis vaikinas. - Jam protas pasimaišė!
- A-a-a! - sustūgo pamėklė, ilgais sudžiūvusiais pirštais spausdamas pliką kiaušą.
- Bose, atsipeikėk! - šoktelėjo prie manęs Simonas Semionas.
Bet jį aplenkė storulis asistentas. Jis kibo man į krūtinę. Pakėliau jį nuo žemės ir ėmiau švaistytis. Virto stalai, dužo aparatūra, po kojomis treškėjo kolbos ir mėgintuvėliai.
- Mano darbas, mano nemigo naktys, mano visas turtas, - aimanavo provizorius, mėgindamas mums iš po kojų nutverti svarstykles.
Nutėškiau storulį ant pilvo, užsukau už nugaros ranką ir tvirtai laikiau už ilgų plaukų.
- Atgailauk, niekše! Maldauk Dievo atleidimo! Prašykis atgal į seminariją.
- O taip, taip, - pūkštė asistentas. - Bet aš ne klierikas, aš chemikas.
Spyriau jam į užpakalį. Mano įsivaizdavimu, tik toks storulis galėjo būti klierikas. Įbedžiau akis į vorą. Jis traukėsi atatupstas, kol atsitrenkė į sieną.
- Neleisiu nuodyti vaikų! Neleisiu laužyti jų gyvenimų!
- Bet jūs pats prašėte, pone Fukaiti, - mikčiojo didysis viagros specialistas. - Pats užsakėte... skubinote... davėte pinigų...
- Ir dar jis save laiko inteligentu! - iškošiau pro dantis. - Dvokiantis pelėsis! Kapų šmėkla!
Apsisukau ir išspardžiau visa, kas dar buvo ne ant grindų. Po kojomis traškėjo stiklai, mėtėsi sulankstyti vamzdeliai, tekėjo kelių spalvų skystis. Šita pamėklė niekada nebeatkurs savo sumautos laboratorijos.
Nė kiek nenustebau, kai pamačiau, kad jie visi keturi žiūri į mane lyg į pamišėlį. Išlipau siaurais laiptais į tyrą orą.
- Važiuojam! - šūktelėjau Cinkui.
Tik kai įsukome į asfaltuotą kelią, jis drįso prasižioti:
- Šitokie pinigai, bose. Pats sakei, kad reikia pasidaryti pinigų. Mano čigoniukai viens du ir būtų išplatinę...
- Užsičiaupk, - grėsmingai pasakiau. - Ir nesunk iš šūdo vaško.
Išlaipinau jį Savanorių prospekte, liepęs grįžti pas savo vyrus, o pats pasukau į Partizanų gatvę. Komisarui Henrikui Sadauskui nereikėtų žinoti, kad esu negirtas ir gana radikaliai tvarkau nemalonius reikalus. Jeigu jis pasidomėtų, mano honda turi niūriai kiūtoti kieme. Girdi, nieko nedarau ir neketinu daryti. Abstinencija, depresija, savižudiškos mintys ir kitoks mėšlas.
