Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Zootechniko išsilavinimą bei didelę šio darbo patirtį prieš gerą dešimtmetį ponas Vytautas be jokių skrupulų iškeitė į audimą. Imtis tokios veiklos paskatino audėja tapusi žmona (anksčiau ji buvo mokytoja), nors Vytautas pripažino, jog margi lovatiesių, staltiesių bei įvairiaspalvių juostų raštai, mezgimas jį domino nuo mažens. Net ir dabar viena dukra netiki, jog besimokydamas ketvirtoje klasėje jos tėvas nusimezgė kojines ir pirštines.
- Buvau labai "unaravas", nenorėjau, kad jas numegztų mama ar sesuo, - šypsodamasis tikino pašnekovas.
Audė pasislėpęs
Staklės, prie kurių kasdien sėsdavo mama, traukė ir mažąjį Vytuką. Metams bėgant ši trauka vis stiprėjo. Apie 1980-uosius Vytautas nusipirko aparatines stakles, kurios pačios mechaniškai rinkdavo raštą ir audėjas galėdavo visiškai nesukti galvos. Tuo metu jo žmona dirbo audėja Kauno meno gaminių įmonėje "Žilvitis". Vyras mielai talkindavo žmonai, kad tik ši spėtų įvykdyti įmonės nustatytas "normas". Kadangi tais laikais dirbti individualiai buvo pavojinga, gražioje sodyboje Šveicarijos kaime įsikūręs šeimininkas pirmiausia pasiruošė darbo vietą. Ūkiniame pastate įsirengė slėptuvę - gerai izoliavo sienas, kad šios nepraleistų staklių skleidžiamų garsų ir nekeltų kaimynų bei pašaliečių susidomėjimo. Kadangi tuo metu nebuvo galimybės parduotuvėse nusipirkti siūlų, jais mielai aprūpindavo valdišką turtą mėgę ilgapirščiai. Jie siūlus vogė iš didžiųjų Kauno audimo fabrikų ir pardavinėdavo. Vytautas ausdavo naktimis, savaitgaliais. Tik grįžęs iš darbo (tuo metu jis dirbo Jonavos tarybinio ūkio skyriaus valdytoju) tuoj pat sėsdavo prie staklių. Galiausiai taip pamėgo šį užsiėmimą, jog neretai anksčiau grįždavo iš darbo ir lėkdavo į savo slėptuvę.
- Nors dirbdavau įtemptai, visiškai nepavargdavau, - maloniais prisiminimais dalijosi V. Mikštas. - Matyt, todėl, kad audimas mane traukė kaip vaiką saldainis...
Žmonai nepatiko vyro pasirinkimas
Pagamintą produkciją - šilkines bei medvilnines staltieses, portjeras, lovatieses, servetėlių komplektus, įvairias progines juostas - V. Mikšas veždavo parduoti į tolimesnius rajonus, siūlydavo giminėms, šie - savo pažįstamiems. Visi gaminiai būdavo graibstyte išgraibstomi.. Galiausiai V. Mikštas atsisakė užimamų pareigų ir įsidarbino "Žilvičio" įmonėje. Žmona šiuo sumanymu nebuvo patenkinta, mat galvojo, jog vyrui neužteks kantrybės ir jai reikės vykdyti ne tik savo, bet ir sutuoktinio "normas". Su visomis užduotimis Vytautas sėkmingai susidorodavo pats. Po kiek laiko jis nusprendė dirbti savarankiškai, niekieno nevaržomas, tad įkūrė individualią įmonę. Dabar jau pats kūrė raštus (aišku, kai ką nukopijuodavo iš audimo knygų), ieškojo žaliavų, rūpinosi gaminių realizavimu. Nors rūpesčių padaugėjo, sėkmė Vytauto neaplenkė.
Iš Vytauto rankų pirkti pigiau
Šešiasdešimt antruosius savo gyvenimo metus skaičiuojantis darbštuolis išaudė per 2 000 tautinių bei proginių juostų, daugybę staltiesių, lovatiesių, įvairiausių suvenyrų. Šiuo metu Vytautas dirba daugiausia pagal užsakymus. Ir nors kai kurie užsakovai prašo išausti juostą rytdienai, darbštusis audėjas kol kas nė vieno nenuvylė. Dabar jau net pats Vytautas negalėtų suskaičiuoti, kiek jo rankomis išaustų suvenyrų iškeliavo į užsienio šalis, mat per kiekvieną Joninių šventę, kuri vyksta Jonų sostinėje Jonavoje, užsienio meno kolektyvų nariai gauna tokias dovanėles. Savivaldybės užsakymu ponui Vytautui kasmet tenka išausti po 50-60 tokių darbelių. Beje, visus savo gaminius V. Mikštas parduota net 38 procentais pigiau nei jie kainuoja parduotuvėse. Paklaustas, ar dėl to negresia bankrotas, audėjas šypsodamasis paaiškino, jog lygiai tiek pat gauna už parduotuvėse realizuotus gaminius.
Audėjui juostos niekas nepadovanojo
Kiekvienas audžiamo gaminio rašto piešinys reikalauja didelio kruopštumo ir kantrybės, net menkiausia klaida gali sugadinti visą darbą, todėl čia reikalinga ne tik stipri valia. Beje, audėjas prisipažino, jog per savo gyvenimą (nors atšventė ne vieną jubiliejų) nė karto nebuvo apjuostas juosta. Tačiau dėl to nė kiek nenusimena - savo rankomis išaustomis lovatiesėmis, staltiesėmis, portjeromis išpuošė visus namus...
Prieš šešerius metus palaidojęs mylimą žmoną, ponas Vytautas dar randa laiko auginti kalakutus ir viščiukus (ekologiškai švarios kalakutienos bei vištienos gali nusipirkti kiekvienas), gaminti puikius valgius (ypač gardžios jo konservuotos daržovės), raugti naminį vyną... Galiausiai, baigiantis pokalbiui, V. Mikštas užsisvajoja:
- Dar norėčiau pasistatyti trečias stakles (šiuo metu jo namuose stovi dvejos audimo staklės), kuriomis galėčiau austi paveikslus, ir susirasti gerą gyvenimo draugę, kuri visų pirma mylėtų mane, norėtų gyventi Šveicarijoje ir padėtų šeimininkauti mano ūkyje...
