Pažvelgus į dar 30-ies neturinčio dirigento Modesto Pitrėno kūrybinę biografiją, į akis krinta aktyviai, kryptingai ir nuosekliai kaupiama jaunojo muziko patirtis, neapsiribojanti vien Lietuvos scenomis, bet plėtojama ir užsienyje.
Koncertų publikos atmintyje M. Pitrėnas pirmiausia siejamas su jo paties choro “Psalmos”, įkurto 1990 m., koncertų programomis bei sėkmėmis tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Tačiau jau nebe pirmi metai jį vis dažniau matome prie Nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas J. Domarkas) dirigento pulto.
Naują programą ir vėl su šiuo orkestru M. Pitrėnas parengė bei atliko vasario 8 d. Filharmonijoje. Koncerto repertuare - simfoninė klasika, kone kiekvieną šio kolektyvo sezoną vis lydinti N. Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita “Šecherazada”. Tačiau greta jos - gebanti kaskart šviežiai ir gaivališkai suskambėti XX a. lenkų kompozitoriaus W. Lutoslawskio (1913-1994) muzika.
Kaip tik šio autoriaus partitūromis buvo pagrįsta pirmoji koncerto dalis. Simfoninės muzikos vakare išgirdome ir violončelininką Rimantą Armoną, parengusį W. Lutoslawskio Koncertą violončelei ir orkestrui (1970), dedikuotą pirmajam jo atlikėjui M. Rostropovičiui.
Turbūt neatsitiktinai programoje radosi dvi šio lenkų kompozitoriaus partitūros - dirigentą ir violončelininką, ko gero, neformaliai jungia pagarba šio autoriaus muzikai. Jei peržvelgsime dar ne tokią ilgą sceninę M. Pitrėno veiklą su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, prisiminsime jo prieš metus parengtą programą, kurioje irgi skambėjo W. Lutoslawskio opusas, tąsyk monumentalus Koncertas orkestrui, atstovaujantis 6-ojo dešimtmečio pradžioje kompozitoriaus puoselėtus kūrybinius sumanymus, susijusius su lenkų folkloro tradicijų studijomis.
Pastaroji kūrybinė W. Lutoslawskio tendencija akivaizdi ir vasario 8 d. koncertą pradėjusiame opuse - Mažojoje siuitoje simfoniniam orkestrui, paženklintame liaudiško atlikimo bruožais, tolygia ritmine pulsacija, tonalumu. Didelės sutelkties pareikalavęs antras šio kompozitoriaus kūrinys, Koncertas violončelei ir orkestrui, jau atstovavo visiškai kitokiai kompozicinių priemonių skalei, estetikai, kurios pagrindas atonalūs garseiliai, ketvirtatonių mirgėjimas, sudėtinga architektonika, poliritmija, sonoristika, aleatorika.
Šios partitūros ašis ir pagrindinis meninės medžiagos šaltinis - violončelės partija, reikalaujanti iš solisto didžiulio techninio potencialo ir lakios meninės vaizduotės. To nestokojantis R. Armonas, racionaliai ir taikliai, muzikaliai ją interpretavo, atskleisdamas natūralios tėkmės ir konstruktyvaus prado lydinį. Į solo partiją tarytum tik įsiterpiančios orkestro replikos, audė sudėtingą harmoninį, tembrinį kūrinio sluoksnį. Ir nors vietomis interpretacijoje stigo visų kūrinio dėmenų organiškos vienybės, konceptualumo, pagirtinas jauno dirigento noras imtis tokio masto partitūros, kuri pakankamai subręsti, suaugti į visumą galėtų dažniau atliekama. Beje, W. Lutoslawskio muzikos gerbėjams buvo suteikta ir daugiau malonių akimirkų - bisui R. Armonas pagriežė šio kompozitoriaus “Variacijas”.
Visai kitokios profesinės užduotys jaunojo maestro laukė diriguojant laiko nugludintą N. Rimskio-Korsakovo “Šecherazadą”, daugeliui įsismelkusią atmintin dar nuo mokyklinių laikų. Vis dėlto šios masyvios partitūros interpretaciją minėtame koncerte apsunkino pernelyg retoriškai sureikšmintas romantiškos tematikos eksponavimas, užtęstos cezūros, sukėlusios iliustratyvios traktuotės įspūdį. Nors nesunku buvo jausti, kad M. Pitrėnas iš tiesų drąsiai ir užtikrintai “nardė” po jam gerai pažįstamas horizontales ir vertikales, stengdamasis, ko gero, jose dar aptikti, išryškinti kokių nors netikėtų sąskambių, ritminio ornamento detalių, tačiau šiuos sumanymus derėjo organiškiau įdiegti į ciklo visumos statinį.
