Niekam ne paslaptis - pokomunistiniai Rytų Europos kraštai yra proamerikietiškai nusiteikę. Skirtingai nuo senutės Europos. Ir kai Vilniaus grupė pareiškė palaikanti JAV poziciją Irako atžvilgiu, Jacques’o Chiraco nervai neišlaikė ir jis tėškė, kad praleidome “gerą progą patylėti”. Gerai tai ar blogai?
J. Chiracas mums pagrasė, kad tokie proamerikietiški proveržiai gali tik dar labiau sustiprinti neigiamas kai kurių šalių nuostatas Rytų Europos kraštų atžvilgiu. Tas tiesa. Sklaidant Vakarų Europos laikraščius, vis daugiau galima surasti straipsnių, kuriuose analizuojami ES plėtros kaštai. Ir jei kas nors Lietuvoje mano, kad ten mūsų laukia nesulaukia, tai reikia labai nuvilti. Jiems mes esame skurdūs įnamiai, kuriuos reiks šelpti iš savo kišenės. Tad daugelis žurnalistų natūraliai klausia: “Kodėl tai turėtume daryti”. Tikrai nėra paslaptis, kad daugelis Vakarų Europos šalių gyventojų yra antiamerikietiški. Rytų Europoje George’as W. Bushas buvo sveikinamas, o Berlyne jį sutiko 20 tūkstančių žmonių demonstracija. Beje, europiečiai santūriai vertino JAV atsakomuosius veiksmus po rugsėjo 11 dienos (kaip rodė viešosios nuomonės apklausa, pati proamerikietiškiausia valstybė ne tik Europoje, bet ir pasaulyje buvo Lietuva).
Tad toks Vilniaus dešimtuko pareiškimas šalia ekonominių klausimų europiečiams žurnalistams pridės dar vieną - ideologinį klaustuką: “Kam reikalingi skurdūs įnamiai, kurie gyvens iš mūsų kišenės ir nesibodės kritikuoti mūsų pozicijos”.
Tiesa, BBC teigimu, toks Prancūzijos vadovo išpuolis neturėtų sąlygoti Europos Sąjungos plėtros.
Tačiau yra ir kitas aspektas - pagaliau mūsų pozicija buvo išgirsta. O tai reiškia, kad ES privalės skaitytis su mūsų nuomone. Ir tai jau yra nemenkas laimėjimas. Juk jei pažvelgsime į mūsų diplomatiją, tai ji tikrai nelabai kuo turi pasidžiaugti. Neneigiant jų nuopelnų dėl ES ir NATO, akivaizdu, kad sprendimai buvo priimti visai kituose kabinetuose ir kituose posėdžiuose, nei jie dalyvavo. Aišku, kitaip ir negalėjo būti. Mūsų diplomatijos negalė išryškėja smulkesniuose klausimuose. Kaliningrado klausimo sprendimas tiesiog apnuogino mūsų diplomatų ir politikų negalę - vos per kelis mėnesius Rusija pasiekė tai, ką mūsiškiai laikė “iš fantastikos srities”.
Tačiau dabar šis įvykis rodo, kad ir Vilnius gali parodyti savo dantukus senolei Europai. Jis gali telkti savo regiono šalis ir išsakyti savo poziciją. O tai rimtas pareiškimas nebūti bebalsiais tarptautinėje arenoje.
Tiesa, tai tik mažas pirmas žingsnis. Ar su mumis skaitysis didžiosios šalys, ar ne - priklausys nuo mūsų diplomatų. Kaip jie šį incidentą išnaudos. Jei bandys kuo greičiau užglaistyti ir nuraminti poną Chiracą, akivaizdu, kad tikrai su mumis niekas nesiskaitys, nes žinos, jog užtenka pabarti ir Vilnius lekia atsiprašyti. Tačiau jei išlaikysime savo poziciją, akivaizdu, kad mūsų rankose atsiranda kortos ir galime pradėti savo žaidimą. Tegu ir mažą. Tai vis geriau nei stebėti, kaip kiti žaidžia pokerį. Štai kodėl manau, kad tai yra istorinis šansas mūsų diplomatijai. Tik ar bus jis išnaudotas.
