Socialdemokratų partijos vicepirmininko Vytenio Andriukaičio politinė karjera gana pamokoma - joje atsispindi ir kelias į politines aukštumas, ir būdai, kuriais tas kelias tiesiamas. Didžiausio visuomenės dėmesio jis susilaukė įtartas kyšio ėmimu - galėtume sakyti, kad tai ir buvo jo politinės karjeros viršūnė, į kurią jau nebepavyks pakilti, kad ir kokias socialdemokratines vertybes jis teigtų.
Neseniai teisminis tyrimas dėl įtarimo kyšininkavimu nutrauktas, tad buvęs žymus politikas lyg ir reabilituotas - jam oficialiai grąžinta ir garbė, ir orumas.
Deja, politinės galios ir įtakos jokios institucijos sugrąžinti negali, ypač jei to nenori pagrindiniai mūsų politinio spektaklio veikėjai - juk sukelto skandalo tikslas ir buvo jau atitarnavusį, tačiau savo nepamatuotas pretenzijas vadovauti socdemų partijai reiškusį politiką išstumti į užribį. Operacija buvo atlikta sklandžiai.
Tad gal V. Andriukaitis, nukentėjęs nuo savo politinių bičiulių, yra vertas bent jau užuojautos?
Drįsčiau teigti, kad dabartinė V. Andriukaičio padėtis ir jam tekę bendražygių sugalvoti “išbandymai” yra tikrasis atlygis už jo įvykdytą veiksmą, leidusį buvusiai komunistinei nomenklatūrai perimti Socialdemokratų partijos pavadinimą ir juo užmaskuoti savo praeitį.
Ankstesnė Socialdemokratų partija galėjo burti pilietiškai nusiteikusius žmones, ypač jaunesnės kartos, nenorinčius saistytis su buvusios nomenklatūros sukurtomis partijomis, padedančiomis tai nomenklatūrai ne tik išlaikyti, bet ir stiprinti savo valdžią nepriklausomybės sąlygomis.
Suprantama, jai pačiai būtų tekę bent jau kelis kartus apsivalyti nuo tų nomenklatūros atstovų, kurie visokiais būdais būtų akinę socialdemokratus jungtis su kitomis “pažangiomis kairės pakraipos jėgomis”. Tam būtų reikėję aiškiai atsiriboti nuo visų esamų ir būsimų komunistų partijos politinių pavidalų. Tokia Socialdemokratų partija būtų galėjusi teigti europietiško socialdemokratizmo vertybes, o ypač kurti naują politinę kultūrą, grindžiamą politikų ir visuomenės dialogu bei politikų atsakomybe.
Anai nomenklatūrai geidžiamiausias dalykas ir buvo Socialdemokratų partijos pavadinimas. Tik pavadinimas, nes visa kita jau buvo jos rankose. Tą pavadinimą anų socdemų lyderis V. Andriukaitis ir pardavė. Ką gavo? Didesnę politinę galią ir miglotas galimybes tą galią dar labiau padidinti.
Tačiau tik kuriam laikui, nes nei jis, nei socialdemokratinių vertybių puoselėtojai buvusiai komunistinei nomenklatūrai nebuvo reikalingi - vien Socialdemokratų partijos vardas. O jau visai naivu buvo tikėtis kada nors tapti naujosios socdemų partijos lyderiu - juo gali būti tik brendęs sovietinės nomenklatūros aplinkoje, kitaip tariant, savas ir įtakingas tos aplinkos žmogus.
Dabar socdemams jau nebereikia nei V. Andriukaičio, nei jį palaikančių Broniaus Genzelio porūšio “tikrųjų” socialdemokratų.
Tų pakeleivių galima ir atsikratyti - juk juos gali pakeisti būrys savų užgrūdintų socialliberalų ar savas užduotis kitose partijose atlikusių veikėjų. Juolab kad tik Algirdo Brazausko reitingu socdemai šiuo metu ir gali pasigirti.
Klausimas apie valdžios išlaikymą ir stiprinimą, vadinasi, ir apie “naują” vienybę. Juk net labiausiai “praregėję” socdemų seimūnai puikiai suvokia, kad nei Seime, nei savo apygardose jie nieko negalės nuveikti be partijos pritarimo ir jos struktūrų. Prakalbusiems apie tikrąsias socialdemokratines vertybes galima priminti, kad didžiuma jų prabilo nebetekę įtakingų postų, o šiaip jau visą laiką nuoširdžiai dirbo naikindami tų vertybių nuovoką arba kukliai tylėjo.
