Ilgamečio palestiniečių lyderio Yassero Arafato mirtis buvo svarbiausias pastarųjų dienų politinis įvykis. Jo reikšmę liudijo ne tik didžiųjų šalių vadovų pasisakymai, bet ir pasaulio žiniasklaidos dėmesys Y. Arafato sveikatos būklei - pranešimai iš Prancūzijos kasdien buvo spausdinami pirmuose laikraščių puslapiuose, jais prasidėdavo žinių laidos.
Jungtinės Valstijos taikos proceso Artimuosiuose Rytuose atnaujinimą sieja su nauja palestiniečių vadovybe. Tačiau kol kas niekas neįsivaizduoja, kaip suformuoti veiksmingą administraciją krašte, kuriame per kelerius intifados metus Izraelio kariuomenė sunaikino beveik visą socialinių ir kultūrinių institucijų infrastruktūrą. Tad artimiausiu metu vieningos stiprios valdžios sunku tikėtis, juolab kad ekstremistinės grupuotės jau kalba apie kerštą Izraeliui už Y. Arafato “nunuodijimą”.
Palestiniečių lyderio mirties priežastis kol kas nėra nustatyta. Šitai nepaprastai keista. Atrodo, kad žymiausi Prancūzijos medikai susidūrė ne tik su medicinine, bet ir politine problema. Matyt, esama svarių sumetimų neskelbti šio įtakingo politinio veikėjo mirties priežasties. Galima nujausti, kad Prancūzijos valdžia dėl to yra vienaip ar kitaip sutarusi su palestiniečių politikais, tyliai pritariant kitų taikos proceso atnaujinimu suinteresuotų šalių vadovams. Juk patvirtinus “nunuodijimą” ar kokį kitą tyčinį pakenkimą taikos proceso atnaujinti nepavyktų. Jei įtarimas kristų ant Izraelio (būtini ir palestiniečių pagalbininkai), tai naujasis sausio mėnesį išrinktas prezidentas negalėtų iškart sėsti prie derybų stalo su dabartine Izraelio valdžia. Iškilus viešumon “palestiniečių pėdsakui”, galėtų prasidėti kruvinos tarpusavio skerdynės. Beje, pats gandas apie tikrąją Y. Arafato mirties priežastį neabejotinai taps veiksmingu politinių manipuliacijų įrankiu.
Taikos proceso atnaujinimas galėtų bent kiek prislopinti antiamerikietiškas nuotaikas arabų pasaulyje ir šitaip padėtų stabilizuoti padėtį Irake. Arabų pasaulio žmonių paramą Irako sukilėliams ir su amerikiečiais kovojantiems teroristams iš dalies lemia ir jų užuojauta palestiniečiams - dėl palestiniečius ištikusių bėdų kaltinamos Izraelį besąlygiškai palaikančios Jungtinės Valstijos. Tokiu kaltinimu savo teroristinę kovą su amerikiečiais grindžia ir Osama bin Ladenas.
Tačiau Irako stabilizavimui kyla vis daugiau kliūčių. Šiuo metu aiškėja, kad sausio mėnesį turintys vykti rinkimai nenuramins šalies ir nepadės jos įstumti į ramaus ekonomikos atkūrimo ir demokratinės plėtros vėžes. Jungtinių Valstijų prezidentas George’as W. Bushas neseniai pasakė manąs, kad prieš rinkimus teroro aktų daugės, tad kyla klausimas, kaip tokiomis sąlygomis įmanoma surengti demokratinius rinkimus ir kodėl pats rinkimų faktas turėtų priversti teroristus liautis kovojus.
Amerikiečiai sunaikino didelį pasipriešinimo židinį Faludžoje (tikėtina, kad atsiras naujos teroristų grupuotės, pasivadinusios “Faludžos kankinių brigadomis” ar panašiai), tačiau kas ir kaip tame mieste, kuriame žuvo daugybė civilių gyventojų, taip pat ir vaikų, rengs rinkimus, kokios partijos juose dalyvaus ir kas eis balsuoti už okupacinę valdžią. Vargu bau per tuos keliasdešimt likusių dienų pavyks į miestą sugrįžusius ir savo artimuosius palaidojusius žmones įtikinti, kad tokia yra kaina, kurią reikia mokėti už demokratines vertybes. O juk šiuo metu neramu daugelyje Irako miestų. Galima numanyti, kad išrinktoji valdžia gyvuos tol, kol ją saugos amerikiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė. Jau dabar teroristai medžioja naujųjų irakiečių vadovų gimines ir artimuosius. Todėl iš Irako amerikiečiai artimiausiais metais niekaip negalės pasitraukti. Amerikiečiams pasitraukus, jų palaikyta (ar “išrinkta”) valdžia bus nušluota. Tikėtina tai padarysiant kariškius, kurie bus geriausiai organizuota jėga, - šitaip jie ne tik perimtų valdžią, bet ir tartum nuplautų bendradarbiavimo su okupantais “gėdą”. Paskui jau būtų vidinis nuožmaus valdžios dalijimosi tarpsnis.
