Irakas vis labiau tampa globaline problema ir jau abejojama, ar valdžios perdavimas irakiečiams ją išspręs. Dabar jau atvirai kovojama su amerikiečių vadovaujamos koalicijos kariais. Sukilėliai kuriam laikui paima į savo rankas net kai kuriuos miestus ar jų rajonus. Daugėja koalicijos karių, dirbti atvykusių specialistų ir paprastų irakiečių aukų.
Jungtinės Valstijos tvirtai apsisprendė iki liepos 1 dienos perduoti valdžią irakiečiams. Tačiau šiuo metu pasaulio visuomenę vis labiau jaudina klausimas, kokia bus ta vyriausybė ir koks likimas laukia pačios Irako valstybės? Sunitų sukilimas rodo, kad rimtai ruošiamasi kovai dėl valdžios. Buvusi valdžioje bendruomenė nesirengia taikstytis su antraeiliu vaidmeniu ir sutikti, kad didžiuma valdžios atitektų šiitų daugumai. Per metus buvo suformuoti kovotojų būriai, apmokyti kautis miesto sąlygomis. Atrodo, kad susiklostė ir vadovaujančių organų tinklas. Tiesą sakant, amerikiečiai nebūtų pajėgę sunaikinti vadovaujančių partinių komitetų struktūros, kuri puikiausiai gali tarnauti ir naujiems religiniams lyderiams.
Ruošti karius kovoms miesto sąlygomis neabejotinai padėjo tarptautinio teroristų tinklo specialistai, tobulinę savo įgūdžius karštuosiuose pasaulio rajonuose, ypač Afganistane, o gal ir palestiniečių miestuose bei Čečėnijoje. Dabar Irake apšaudomi tūkstančiai jaunuolių, kurių patyrimu tikrai bus pasinaudota ir kitose pasaulio vietose.
Dabar radikalieji sunitai petys į petį su šiitais kovoja prieš amerikiečių vadovaujamą koaliciją. Tačiau niekas negali laiduoti, kad artimiausiu metu neatsiras vietinių lyderių, paskatinsiančių šių bendruomenių karius tarpusavio kovai. O į ją, šiaip ar taip, turės įsitraukti ir kaimyninės šalys.
Prasidėjus pilietiniam karui, Iraką ištiktų ne tik humanitarinė katastrofa - valstybė subyrėtų. Jau dabar kurdai intensyviai tvirtina valdžią savo regione ir iš esmės ruošiasi savarankiškam gyvenimui. Pasitraukus amerikiečiams, kurdai jau gali nebeįsileisti jokios centrinės valdžios. O toks jų ėjimas nepriklausomybės link negali nejaudinti Turkijos - juk šios šalies kurdų gyvenamas regionas, ilgai kovojęs dėl nepriklausomybės, bus linkęs jungtis prie kurdų valstybės. Juolab kad Turkijai, siekiančiai narystės Europos Sąjungoje, teks suteikti kurdams plačią autonomiją.
Galima nujausti, kad viena svarbesnių Irako krizės paaštrėjimo priežasčių yra žlugusi Artimųjų Rytų taikos plano politika. Jau dabar aišku, kad palestiniečiai neįkurs savo valstybės, o kaltais dėl to arabų pasaulio žmonės laiko amerikiečius, besąlygiškai palaikančius Izraelį. Smūgį Irakui turėjo atsverti palestiniečių “laimėjimas” - valstybė. Deja. Arabų pasaulis matė, kad amerikiečiai neprivertė Izraelio premjero Arielio Sharono laikytis prisiimtų įsipareigojimų dėl “kelio gairių” plano.
Esminė Artimųjų Rytų konflikto sureguliavimo sąlyga - Izraelio valstybės saugumas. Tačiau aiškus yra ir kitas dalykas - Izraelis šiuo metu yra okupantas, su visais iš šio fakto plaukiančiais politiniais bei moraliniais padariniais. Pastaruoju metu A. Sharonas pateikė savo planą, pagrįstą visišku pasitraukimu iš Gazos Ruožo, tačiau jis atvirai išdėstė ir tai, ką Izraelio politikos žinovai jau seniai nujautė, - jo planas nenumato palestiniečių valstybės įkūrimo net tolimoje ateityje. Vadinasi, Izraelis nesirengia dalyvauti jokiose derybose su palestiniečiais dėl taikos, nes palestiniečiams valstybės įkūrimas yra svarbiausia sąlyga. Tad Artimųjų Rytų konfliktas bus nepaliaujamai sprendžiamas vien jėga.
Irako puolimą iš dalies lėmė ir amerikiečių noras užtikrinti Izraelio saugumą. Dėl to, matyt, ir buvo pernelyg sureikšminami visi su Irako keliama grėsme susiję žvalgybiniai duomenys. Juk Saddamas Husseinas buvo atviras Izraelio priešas, drįsęs net teikti palestiniečių savižudžių šeimoms finansinę paramą. Tačiau amerikiečių apleistas Irakas, kuriame valdžią paimtų radikalesnieji religiniai lyderiai, gali tapti daug didesne grėsme ne tik Izraeliui, bet ir visam regionui. O dabar vykstančių kovų mastas rodo, kad radikalai būsimai vyriausybei darys nemažą poveikį.
