Metinis prezidento Valdo Adamkaus pranešimas, kaip įprasta, tapo svarbiu politiniu įvykiu. Jis trumpam numaldė politinių skandalų šurmulį, rodydamas kitokios – rimtos, protu ir sąžine grindžiamos, atsakingos politikos prošvaistę. Tačiau ta prošvaistė niekaip negali tapti tikrove – politinė korupcinė sistema kratosi net užuominų apie realią atsakomybę, apsivalymą, visuomeninių interesų iškėlimą.
Pranešimo svarbą paryškino komentarų gausa. Politikos apžvalgininkai iškėlė kritinius susiklosčiusios politinės bei teisinės sistemos vertinimus, valdančiosios koalicijos atstovai, stengdamiesi sumenkinti išsakytų tiesų įspūdi ir šitaip gindami save, pasigedo „tikslumo“, „konkretumo“, aiškino tikėjęsi kitų probleminių akcentų. Politikų savisaugą nėra sunku suprasti – jie turi rodyti sau ir rinkėjams, jog prezidento žodžiai jų visai neliečia. Ir jie gana gerai išmoko šitai daryti.
Tačiau krito į akis viena gaidelė, skambėjusi daugelio politikos komentatorių pasisakymuose bei rašiniuose, – esą metinis pranešimas buvęs minkštokas, nes jame vengta tiesiogiai įvardyti korupcionierius, kaltininkus bei atsakingų už vieną ar kitą blogybę institucijų vadovus. Kitaip tariant, komentatoriai kartu su kai kuriais opozicijos atstovais pasigedo pavardžių. Išsakyta net nuomonė esą kai kurios prezidento tezės darnaus komentatorių ir politologų choro buvusios sumaltos į miltus. Tokio choro man neteko girdėti, tad su juo ir nesiginčysiu.
Ar pagrįsti tokie komentatorių manymai? Manyčiau, jog visiškai nepagrįsti. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad pats metinių pranešimų žanras kelia tam tikrus reikalavimus, kurių nevalia nepaisyti. Metinis prezidento pranešimas – bendra valstybės ir visuomenės būvio diagnozė. Pranešimas nėra ir negali būti politinės kovos instrumentas – jis turi skatinti politines jėgas telktis, atsinaujinti, keisti savo įpročius, taip pat priminti joms valstybinių bei visuomenės interesų svarbą , numatyti siektinas ateities gaires. Suprantama, konkuruojančios politinės partijos vienus ar kitus pranešime išsakytus vertinimus pasitelkia politinėje kovoje, tačiau tai jau tų partijų lyderių, o ne prezidento reikalas. Galima nusakyti ir daugiau pranešimo „funkcijų“, tačiau aišku viena – pranešimas nėra nei mokslinė reiškinių analizė, galinti ar turinti „pateikti problemų sprendimo būdus“, nei žurnalistinis tyrimas, nei kaltinimų konkretiems politikams rinkinys.
Drįsčiau teigti, jog visi prezidento V. Adamkus iki šiol perskaityti metiniai pranešimai buvo stiprūs – teisingi, sąžiningi, konceptualūs ir savalaikiai. Jie nepaliauja teigti aiškiomis vertybėmis, politine atsakomybe, teisingumu ir visuomenės interesų bei nuomonės paisymu grindžiamo politinio gyvenimo siekiamybę. Pranešimai – nelyg veidrodis, kuris politiniam elitui primena jo tikrąjį veidą. Pažymėtina, jog politinis elitas nelabai ginčijo juose išsakytas diagnozes bei vertinimus. Kitas dalykas – nelabai į tas diagnozes kreipė dėmesį, juolab visiškai negalvojo gydytis. Šiuo atžvilgiu metinių pranešimų visetas galimas suvokti ir kaip mūsų politinio elito nuopuolio istorija.
Lietuvos prezidento priedermė yra palaikyti valstybės, vadinasi, politinės sistemos stabilumą. Įsivaizduokime, kaip tas stabilumas būtų palaikomas, jei metiniame pranešime atsirastų apkaltinamų politikų pavardės. Manau, jog ne tik sveikos nuovokos dar nepraradusi visuomenė, bet ir patys aiškumo bei įvardijimų reikalaujantys komentatoriai būtų šokiruoti, nes toks tekstas pirmiausia diskredituotų prezidento instituciją. Kita vertus, prezidentas visiškai pagrįstai galėtų būt apkaltintas destruktyvia veikla, bandymu uzurpuoti valdžią, populizmu ir kitomis baisiais dalykais. Tačiau didžiausia blogybė ta, jog būtų nusileista į tą skandalų skandalėlių lygmenį, iš kurio jau nebėra išeities.
Savaip iškalbingas yra pats noras, kad prezidentas įvardytų „blogiečius“. Juk visi kuo puikiausiai žino visus „blogiečius“. Nejau tikima ypatinga magiška įvardijimo metiniame pranešime galia? Manau, netikima. Tad ko slapčia norima, sau to nepripažįstant? Matyt, naujo skandalėlio, į kurį būt įtrauktas ir prezidentas. Tik įsivaizduokit – metiniame pranešime paminimas MAB arba ZA... O jau tada... Tačiau juk visi puikiai žinome, kad ir tada – nieko. Ne prezidentas gaudo, ne prezidentas teisia. Ne prezidentas skirsto europinius pinigus. Ar tik gyvenimas nuolatinių skandalų terpėje neįpratino mūsų į visus įvykius žvelgi tikintis ir laukiant naujo skandalo? Kitaip tariant, jei nėra skandalo, tai nėra ir įvykio. Tad jei metinis pranešimas – įvykis, tai kur skandalas?
Tokie „skandalo akiniai“ gali trukdyti įžvelgti paprastus dalykus ir svarbias tiesas. Prezidento metinis pranešimas, neįvardydamas jokių konkrečių politikų, labai aiškiai pasakė, kas atsakingas už susiklosčiusią padėtį, kas tampa grėsme Lietuvos valstybingumui. Ir kas įtvirtina teisingumą paminančią teisinę sistemą. Tereikia tik matyti tą vietą, kur skaitytas metinis pranešimas, ir tuos žmones, kuriems į akis žiūrint jis buvo perskaitytas. Prezidentas kalbėjo Seime. Stovėjo Seimo tribūnoje ir sakė tiesą valdančiajam elitui. Tiesa buvo sakoma visiems ir kiekvienam. Tiesiai į akis, nevyniojant žodžių į vatą. Kokie reikalingi įvardijimai, kai viskas kaip ant delno – politinis elitas klausosi savo negalių diagnozės. Ar tas elitas taip nieko ir nesupranta? Viską kuo puikiausiai supranta, tačiau tvirtina nesupratęs ar tikėjęsis kitko. Šitai ir yra didžiausias skandalas.
