Vieni nujautė, kiti buvo įsitikinę, kad norint patekti į politiką būtini nemaži pinigai. Joks politikas negali veikti niekieno nepalaikomas - jam reikalinga arba partijos, arba turtingų verslininkų parama.
Politikui suteikiama partinė ar finansinė parama laiduoja jo būsimą gerovę ir suteikia galimybių tą gerovę sparčiai gerinti. Į aukštosios politikos orbitą iškilusio politiko gerovės jau nebeveikia jokios ekonominės krizės, jokie socialiniai sukrėtimai. Mūsų didžiųjų politikų gyvenimai tą paliudija - jie sėkmingai turtėjo ir ragindami žmones susiveržti diržus ekonominės blokados ar Rusijos krizės metais.
Už suteiktą paramą būtina vienaip ar kitaip atidirbti. Juk daug norinčių prasiveržti į politiką, tačiau daug mažiau “išrinktųjų”. Partijai atidirbama savo protu, visuomenine partine veikla, “partinės linijos” laikymusi. Tačiau juk būtina atidirbti ir konkretiems finansiniams rėmėjams. Jau per prezidento skandalą išaiškėjo, kaip skrupulingai verslininkai apskaičiuoja savo būsimą naudą (įvertinami net valstybiniai apdovanojimai). Seimo skandalas apnuogino jau seniai veikiantį, gerai sutepamą partijų bei politikų rėmimo ir politikų atidirbimo mechanizmą. Verslininkai ir politikai vieni kitus supranta iš pusės žodžio, nesvarbu, kad tas žodis dažnokai necenzūrinis.
Aiškinama, kad pagrindinė politinės korupcijos priežastis esąs nepakankamas partijų finansavimas. Vargu bau. Neužmirškime esminio “nusipelniusių gyventi geriau” troškimo. Tačiau ne tai svarbiausia. Kad ir koks didelis būtų partijų finansavimas, kad ir kaip skaidriai jos būtų remiamos, kad ir kaip griežtai būtų apribota politinė reklama, tie dalykai nepanaikins politinės korupcijos - jie gali tik sumažinti jos apimtį, tačiau neabejotinai paįvairins jos formas.
Esminis dalykas tas, kad susiklosčiusios politinės korupcijos, politikų finansavimo ir jų atidirbimo sąlygomis (politinių paslaugų, o teisėsaugos srityje - teisingumo paslaugų teikimas) subrendo jaunesnė politikų karta, kuriai atstovauja jaunesnieji įtartini seimūnai, prieš gerą pusmetį visais televizijos ir kitokios žiniasklaidos kanalais piktinęsi nešvariais savo politinių priešininkų veiksmais.
Kita vertus, politinėms partijoms svarbu ne tiek pats finansavimas, kiek jo pagrindu galimas įgauti pranašumas prieš kitas partijas. O tam pranašumui visada reikalingas papildomas finansavimas. Gal koks marsietis ir galėtų pamanyti, kad jei dvi partijos bus vienodai gerai mokesčių mokėtojų finansuojamos, tai jos jau rungsis vien idėjomis bei kolektyviniu intelektu. Lietuvos partijos stengsis įgyti finansinį pranašumą, kuris tik ir laiduoja galimybę pritraukti intelekto ar idėjų.
Politikų ir verslininkų susiklosčiusių santykių, visų jų požiūrio į politiką, sakytume, vyraujančio mentaliteto gyvybingumą liudija ir dabartiniai kai kurių garsių veikėjų veiksmai bei pasisakymai. Vienas ryškesnių pavyzdžių - bandymas Andrių Janukonį paversti doru Lietuvos šilumininkų atstovu ir “demokratiškuoju kankiniu”, nukentėjusiu nuo politinės korupcijos apimtų valstybės institucijų. Kadangi mūsų šalį ištiko, premjero Algirdo Brazausko žodžiais, valdymo krizė, tai kankinio darymo scenarijus gana perspektyvus.
Buvęs kandidatas į prezidentus, o šiuo metu aukštas valstybės pareigūnas Petras Auštrevičius prisipažįsta likęs skolingas už rinkimų kampaniją apie 700 tūkst. litų. Visi suvokia, kad tokiai skolai grąžinti jokio valstybinio atlyginimo tikrai neužteks. Supranta tai ir P. Auštrevičius, todėl skolai atiduoti kuria savo fondą. Jis šventai įsitikinęs, kad tuos pinigus surinks. Kitaip tariant, turtingi žmonės ims ir suneš jam tokią sumą.
Kodėl jis toks tikras? Gal dėl to, kad užsiminė galįs dalyvauti Seimo rinkimuose? Tačiau juk ir Seimo rinkimams reikės pinigų. Tad galima nujausti būsimo seimūno logiką - kiek reikės, tiek ir bus. Mūsų europietiškiausias kandidatas ruošiasi eiti į politiką su 700 tūkst. litų skola ir visiškai nuoširdžiai tiki tą skolą grąžinsiąs doru skaidriu politiko darbu. Tačiau ar tuo patikės rinkėjai?
Ką jau kalbėti apie jaunąją kartą, jei pats prezidentas Valdas Adamkus visiškai gerai jaučiasi skolininko vaidmenyje. Paklaustas apie skolą ir ryškėjančias rinkimų kampanijos finansavimo dėmes, jis pasiūlė žurnalistams visiškai nesieti jo su surinktais pinigais, nes jis pats su jais niekuo nesisieja. Tad jis lyg ir nieko niekam neskolingas. Paprasta ir aišku. Suprantama, prezidentui nereikia gilintis į savojo štabo veiklos detales, tačiau esama esminės politinės atsakomybės už to štabo veiklą - juk štabą formuoja ir jo vadovą paskiria pats kandidatas, o štabas veikia kandidato vardu ir pinigus renka jo politinei ateičiai.
Prezidento V. Adamkaus praeitų ir dabartinių rinkiminių skolų grąžinimas įgauna pigaus detektyvo bruožų, nepuošiančių nei jo paties, nei jo vadovaujamos institucijos. Konstitucijos garantas - skolininkas, vadinasi, galimas paveikti pareigūnas. Juk vykęs nušalintojo prezidento skandalas kaip tik ir buvo pagrįstas tokia nuostata. Matyt, reikėtų aiškios įstatymo normos, įpareigojančios visus Seimo bei prezidento rinkimuose dalyvavusius ir ypač išrinktus, juolab užėmusius įtakingus postus žmones per trumpą laiką, pavyzdžiui, mėnesį, visiškai skaidriai susitvarkyti su savo skolomis, kad niekam nekiltų pagunda jų būsimus sprendimus (ar suteiktus kam apdovanojimus) laikyti skolos grąžinimu.
