Neeilinė Seimo sesija, kurią surengti paskatino Seimo skandalas, buvo panašesnė į turgų negu į valstybės ateitimi, jos demokratine plėtra besirūpinančių valstybininkų sueigą. Vieni kažką siūlė, stengdamiesi pasižymėti rinkėjų akyse, kiti nutarinėjo, o tretieji tuos priimtus, įstatymais vadinamus dalykus išsijuosę kritikavo įvairiais žiniasklaidos kanalais. Visi jie - tie patys seimūnai.
Politikai kalba apie partijų reklamavimosi reguliavimą, turintį išskaidrinti partijų finansavimą. Apsimetama, esą kaip tik reklamavimasis ir skatina politikus ieškoti pinigų. Suprantama, pinigų randama. Tad jei apribosime ar panaikinsime politinę reklamą, tai politikams nebereikės ieškoti pinigų, vadinasi, išnyks ir politinė korupcija.
Tačiau apie pačią politinę korupciją politikai nėra linkę kalbėti. Reklamos ribojimų svarstymai rodo, kad politikams svarbu ne partijų finansavimo (tai tik vienas politinės korupcijos dėmuo) išskaidrinimas, taip pat būdų, kaip verslininkai duoda pinigų politikams ar kaip valdžioje esantys politikai “aprūpina” finansais savas partijas, išviešinimas, o siauri rinkiminiai interesai, neperžengiantys eilinių rinkimų į Seimą datos.
Draudimas politikams reklamuotis televizijoje iš esmės nukreiptas prieš televizijos žvaigžde tapusį Darbo partijos pirmininką Viktorą Uspaskichą, nes jokios kitos partijos lyderis šiame vaidmenyje jam kol kas neprilygsta. Tačiau tas įstatymas visiškai neparengtas, tad Seimui per labai trumpą laiką teks su juo suderinti daugybę kitų įstatymų. Šitai bus stengiamasi padaryti, tačiau juk ir suderintinus dalykus reikia susieti dar su kitais. Suderinimas išeis paviršinis, tad galima drąsiai teigti, kad tas politinės reklamos reglamentavimo įstatymų paketas bus toks “skylėtas”, kad niekas nežinos, kaip jį konkrečiai taikyti.
Šiuo atžvilgiu Seimas dirba niekinį darbą, o būsimam Seimui teks narplioti paliktus teisinius brūzgynus. Bėda ta, kad dabartinį valdančiosios koalicijos ir kai kurių opozicinių partijų darbo broką visiškai pagrįstai rinkimų kampanijoje galės kritikuoti ta pati Darbo partija. Svarbiausia tai, kad būsimas Seimas lengva ranka galės panaikinti visus dabar priimtus įstatymus ir ruošti naujus - reikalingus naujai valdančiai partijai ar koalicijai. Šitai žino visi dabar su savais pasiūlymais į Seimo tribūną besibraunantys politikai, todėl galima nujausti, kad tos neeilinės sesijos yra valdančiosios koalicijos ir kai kurių prie jų prisišliejusių opozicinių partijų rinkimų kampanijos spektaklis.
Niekas nesiginčys, kad būtina reglamentuoti politinę reklamą žiniasklaidoje, ypač televizijoje, tačiau negalima reglamentavimo grįsti absurdiškais draudimais, niekaip nesusijusiais su vietinėmis sąlygomis, bei tuos draudimus paneigiančiomis išlygomis. Siūloma skatinti televizijoje politinių diskusijų laidas. Tačiau jos bus nieko vertos be ryškių politikos žvaigždžių, mokančių kurti ir savo politinį vaizdinį. Mes juk žinome, kad politinės diskusijos niekuo neįpareigoja juose dalyvaujančių politikų. Kita vertus, dabartinėje vis labiau pramogine tampančioje televizijoje grynos politinių diskusijų laidos neprigis.
Kad ir kokius draudimus sugalvotų seimūnai, jie kol kas niekaip nesugalvos, kaip neleisti turtingiems politikams-verslininkams privačiuose televizijos kanaluose su patyrusiais laidų vedėjais kurti informacines, pramogines ar diskusijų laidas.
Atrodytų, nesunku būtų sutvarkyti įvairių politinėms kampanijoms ar pavieniams politikams finansuoti sukurtų fondų veiklą. Čia jau tikrai nereikėtų klaidžioti tarp trijų pušelių. Labiausiai pastaruoju metu tarp tų pušelių klaidžioja prezidentas Valdas Adamkus ir jį remiančio fondo vadovai. Niekaip nepavyksta išsiaiškinti, kokie rėmėjai davė pinigų prezidento skoloms užmokėti. Tas neaiškumas nepadeda skaidrinti politinio gyvenimo.
Kodėl nenorima pasakyti, kas ir kiek davė, nors pripažįstama, kad davė? Prezidentas aiškina nenorįs atskleisti savo rėmėjų pavardžių, nes, viena, kai kurie galį nepatogiai pasijusti dėl duotų keliasdešimties ar kokio tūkstančio litų, antra, kai kurie rėmėjai (matyt, stambesnieji) išreiškę norą nebūti paviešinti, tad jis gerbiąs jų valią.
Pagirtinas rūpinimasis kelias dešimtis litų paaukojusių žmonių savigarba, tačiau ne jie čia svarbiausi. Nors, kita vertus, kuo čia dėta jų savijauta - kiekvienas padeda mylimam politikui kaip išgali. Matyt, svarbiausias yra didžiųjų rėmėjų nenoras išeiti į viešumą. Dėl to susikuria aplinkybės, palankios įvairiems gandams plisti.
Rėmėjų viešumas būtinas, kad niekam nekiltų įtarinėjimų dėl finansinių ryšių su įtartinos reputacijos žmonėmis. Jungtinėse Valstijose gyvenimą nugyvenusiam politikui tokios tiesos turėtų būti akivaizdžios, ypač žinant, kaip skrupulingai amerikiečių žiniasklaida narsto kaulelius tų firmų bei asmenų, kurie teikia paramą prezidento rinkimų kampanijoms. Ten mūsų prezidento argumentai būtų tiesiog nesuvokiami, juolab teisinimaisi, esą viskas yra įstatymiška - amerikiečius galima laikyti reglamentavimo fanatikais, tačiau jie puikiai suvokia, kad politikoje reputacija yra, sakytume, aukščiau už įstatymą.
