Sausio 23 d. Šveicarijoje, Davose, prasidėjo kasmetinis Pasaulinės ekonomikos forumas, į kurį susirenka tie žmonės, kuriuos mes įpratę vadinti pasaulio galingaisiais. Tai patys įtakingiausi politikai, verslo galiūnai, intelektinės politinį ir ekonominį elitą aptarnaujančios pajėgos. Forume vyrauja netikrumas dėl pasaulio ekonominės ir politinės raidos.
Tas netikrumas ryškus ir pačioje dienotvarkėje - pasitikėjimo tema susipynusi su JAV politinės doktrinos aiškinimu. Jungtinių Valstijų politikų kalbos gožia ekonominius svarstymus. Beje, jie labai šykščiai nušviečiami žiniasklaidoje.
Prieš porą metų pasitikėjimo temos tokio lygio forume nebūtų galima įsivaizduoti - visi uoliai kalbėjo apie neoliberaliosios ekonomikos laimėjimus ir net Azijoje įvykusi finansų krizė neprivertė kritiškiau pažvelgti į kai kuriuos postulatus, ypač tuos, kurie buvo įpiršti silpnoms ar besivystančioms šalims. Ši tema akivaizdžiai rodo, kad pats neoliberalizmo principais grindžiamas šiuolaikinio verslo mechanizmas priėjo tam tikrą “lūžio” tašką - jį būtina pertvarkyti, atsižvelgiant į pastaruoju metu išryškėjusias krizines tendencijas ir ekonomikoje, ir jos veikiamoje politikoje. Pasitikėjimo, verslo skaidrumo ir atsakomybės problemą svarstyti paskatino praeitais metais įvykę didžiųjų JAV korporacijų bankrotai - paaiškėjo, jog ne vienas ankstesnių forumų “liūtas” paprasčiausiai apgaudinėjo akcininkus ir pasitelkęs geriausios reputacijos audito firmas padirbinėjo “geras” finansines ataskaitas. Tačiau visi suvokia, kad tokia pinigų darymo praktika nėra lengvai išgyvendinama. O ypač šiuo metu, kai į pasaulinio verslo elito gretas įsiliejo naujų milijardierių iš Rusijos, Rytų bei Centrinės Europos šalių - jie sugebėjo pinigų darymui pasitelkti pačias savo valstybes.
Globalinės ekonomikos problemų mastą rodo ir vienas nelabai į akis krintantis dalykas: prieš forumą buvo kalbama apie ekonominius sunkumus, o prasidėjus susitikimui prabilta apie ekonomikos krizę, kurią dar labiau skatina nujaučiamo karinio smūgio Irakui laukimas. Todėl nekeista, kad tarp dalyvių esama atvirai kritikuojančių JAV politiką Irako atžvilgiu. Tačiau svarbiausia yra štai kas: pripažindami pasaulio ekonomiką atsidūrus krizėje, verslo lyderiai ir juos aptarnaujantys intelektualai turi pripažinti ir neoliberaliosios ekonomikos bei ja grindžiamos ideologijos ir politikos krizę. Vadinasi, būtina iš esmės pertvarkyti pasaulinių finansinių institucijų - ypač Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo - veiklą.
Galima nujausti, jog didžiuma forumo dalyvių perskaitė neseniai išspausdintą bestselerį - buvusio Billo Clintono administracijos ekonomikos patarėjų tarybos pirmininko, buvusio Pasaulio banko viceprezidento, 2001 m. Nobelio ekonomikos premijos laureato, Kinijos reformų patarėjo Josepho Stiglitzo knygą “Globalizacija ir jos keliamos bėdos” (“Globalization and Its Discontents”, 2002), kurioje negailestingai analizuojama pasaulio finansinių institucijų veikla. Beje, nepaprastai uždara. Pagrindinį J. Stiglitzo priekaištą galima suformuluoti taip: nors tos institucijos buvo sukurtos telkti bendrus valstybių veiksmus globalizacijos lygmenyje, jų nusistatyti savi principai tapo politiniais tikslais, kurių siekta visais įmanomais būdais. Kitaip tariant, skatinant rinkos reformas jos ir tapo tikslu, visiškai užmirštant žmones. Į vykdomų reformų socialinius padarinius buvo numota ranka. Šiuo atžvilgiu antiglobalistų kritika buvo ir yra visiškai pagrįsta. Lietuvos pavyzdys patvirtina J. Stiglitzo išvadas: geresniu mūsų žmonių gyvenimu turės pasirūpinti Europos Sąjunga (atkreipkime dėmesį, kaip susižavėję didieji mūsų politikai pasakoja apie iš ES gausimus pinigus), tačiau visi reformatoriai savo ateitimi jau pasirūpino reformų metais. Kita svarbi jo išvada: veiksmingiausios pasirodė esančios ne šoko terapijos, o “žingsnis po žingsnio” reformos.
Daug mažesnio žiniasklaidos dėmesio susilaukė Brazilijoje, Portu Alegrėje, tuo pačiu metu prasidėjęs Pasaulinis socialinis forumas, į kurį susirinko kaip tik ta ekonomikos eiga nepatenkintieji, dažniausiai vadinami antiglobalistais. Jų tikslas ir yra atkreipti pasaulio galingųjų dėmesį į neigiamas neoliberaliąja doktrina grindžiamus globalizacijos padarinius. J. Stiglitzas savo knygoje parodo, jog intelektiniai antiglobalistų argumentai yra gana pagrįsti - jie jau senokai aiškina tarptautinių finansinių institucijų veiklą esant pernelyg ekonomistinę ir sykiu tarnaujančią vien tarptautinio finansinio elito interesams. Kitas dalykas, kad tos organizacijos niekaip realiai neatsako už savo sprendimus.
Tad “globalinės” nuotaikos nėra džiuginančios: pasaulinis karas su tarptautiniu terorizmu ir pasaulinės ekonomikos krizė?
