Niekas ir nesitikėjo, kad amerikiečiai, nuvertę diktatoriaus Saddamo Husseino režimą, tuoj išeis iš Irako - amerikiečiai suvokia ir prisiima atsakomybę už šios šalies ateitį. Išeiti iš Irako neįtvirtinus stabilios teisėtos vyriausybės, vadinasi, palikti irakiečius likimo, o tiksliau - klanų ir religinių grupuočių vadų valiai. Ir ne tik jų.
Kai kurios šalys, ypač Prancūzija, ragina amerikiečius kuo greičiau perduoti šalį valdyti patiems irakiečiams. Tos nuomonės laikosi ir dauguma pastoviųjų Saugumo Tarybos narių, kurios atvirai pareiškė savo nepritarimą naujajai Jungtinių Valstijų rezoliucijai dėl Irako. Tačiau ką reiškia perduoti valdžią “patiems irakiečiams” arba pereinamajai vyriausybei, nustatant aiškią išėjimo datą. Neabejotina, kad amerikiečiams staigiai pasitraukus įsivyrautų valdžios vakuumas - juk jokia pereinamoji vyriausybė neturėtų reikiamo legitimumo ir pagarbos. Į ją būtų žvelgiama kaip į okupantų paliktą valdžios struktūrą, kurią reikia kuo greičiau sunaikinti. O gal amerikiečių vietą turėtų užimti kitos pajėgos? Tačiau vargu bau tai būtų įmanoma techniškai. Valdžios vakuumas paskatintų klanų bei religinių grupuočių, palaikomų kai kurių kaimyninių šalių, kovą. O toje kovoje daug šansų laimėti ar bent jau rimtai įsitvirtinti valdžioje turėtų buvusios diktatoriaus partijos struktūros.
Apie partinių buvusios valdžios struktūrų įtaką galima spręsti tik iš netiesioginių liudijimų ir asmeninio patyrimo, sukaupto gyvenant partinio totalitarinio valdymo šalyje. Irake akivaizdžiai plečiasi pasipriešinimo judėjimas. Karinė amerikiečių vadovybė neseniai pareiškė nuomonę, jog karinių veiksmų prieš koalicijos pajėgas pobūdis rodo tuos veiksmus derinamus. Gal net iš vieno centro. Galima nujausti, kad amerikiečių specialistai nepakankamai įvertino partinį Irake vyravusio totalitarizmo pobūdį. S. Husseinas valdė per jam visiškai atsidavusią partiją. Partinės struktūros buvo apraizgiusios visą šalį, persmelkusios visus visuomenės sluoksnius. Visi nors kokias reikšmingesnes pareigas užėmę irakiečiai buvo partiniai, suburti į tam tikras organizacines struktūras. Partinio pavaldumo jausmas jiems įaugęs į kraują. Pralaimėjus armijai pasipriešinimui kaip tik ir ima vadovauti nematomos partinės struktūros, kurių veiklos nevietinis nei pastebės, nei suvoks. Nedaug joms reikia laiko atstatyti pavaldumo ir koordinacijos ryšius, nustatyti veiklos programą, skirti naujus vietinius vadovus.
Svarbu suvokti, kad ne kariškiai tokiose šalyse vadovauja partijai, o partija - kariškiams, kad ir kokiais kariniais laipsniais būtų dangstoma partiečių hierarchija. Partijos vadovas visada yra ir vyriausiasis kariuomenės vadas, visos slaptosios tarnybos atsiskaito partiniams vadovams, juolab kad partinės struktūros veikia ir armijoje. Paprasti irakiečiai puikiai nujaučia (ar žino), kas ir kur išties kontroliuoja padėtį, kas juos seka, kad atėjus laikui galėtų patraukti atsakomybėn “už bendradarbiavimą su okupantais”. Juolab kad bausti tuos bendradarbiavusius imsis naujose valdžios instancijose įsitvirtinę senieji kadrai. Viskas ne taip paprasta, kaip atrodo (ar kaip apsimeta maną) tiems, kurie reikalauja valdžios paėmimą tuoj pakeisti valdžios perdavimu. Centrinės partinės valdžios atžvilgiu situacija Irake visai kitokia nei buvusi Afganistane, todėl ir karinės operacijos bei jų padariniai šiose šalyse nelygintini. Juolab naujos valdžios kūrimo strategijos.
Kad ir kokią valdžią palaimins amerikiečiai, žemesniuose jos lygmenyse įsitvirtins daug neaukšto rango ankstesnės valdžios funkcionierių, turinčių administravimo įgūdžių. Jie tvarkys kasdienį irakiečių gyvenimą, nuo jų priklausys visokių rinkimų rezultatai. Todėl naivu tikėtis vadovėlinio demokratijos proceso vyksmo - juk pokomunistinėse šalyse buvusioji nomenklatūrą ne tik išlaikė savo valdžią, bet ir sustiprino ją įsiliedama į europines struktūras. Bėda ta, kad Irake nebuvo jokios realios demokratinės opozicijos - visus visuomenės sluoksnius saisto tas pats partinis tinklas, kuris gali ir vadovauti prieš amerikiečius nukreiptiems kariniams veiksmams, ir rodytis naujos demokratinės valdžios kūrėju. Kita vertus, juo ilgiau amerikiečiai užtruks Irake, juo labiau nekenčiamo diktatoriaus S. Husseino paveikslas paprastų žmonių sąmonėje virs pasipriešinimo okupantams simboliu, su kuriuo turės skaitytis būsimoji vyriausybė.
Tam tikrą Jungtinių Valstijų klimpimą Irake rodo ne tik stiprėjantis pasipriešinimas (vis daugės gerai apmokytų sprogdintojų ir kovotojų, sukaupusių patyrimą Afganistane, o gal ir Čečėnijoje), bet ir rezoliucijos dėl Irako svarstymas Saugumo Taryboje. Atrodo, kad amerikiečių oponentams svarbu juos garsiai kritikuojant vilkinti laiką - stiprėjant kariniam pasipriešinimui Irako problema tampa svarbiausia vidine Jungtinių Valstijų politine problema, supriešinančia amerikiečių visuomenę. Kol kas neaptikta Irako masinio naikinimo ginklo pėdsakų - diskusijos šiuo klausimu silpnina administracijos pozicijas. Jai būtina imtis ryžtingų, gal net netikėtų veiksmų. Tik būtų gerai, kad jie sustiprintų globalinį stabilumą ir transatlantinį solidarumą.
