Praėję metai baigėsi diskusijomis apie tai, ar visi Lietuvos žmonės vertina nepriklausomybę ir kaip ją vertina. Kaip kilo ši diskusija? Vienos apklausos duomenys parodė, esą trečdalis apklaustųjų atgautosios nepriklausomybės metą įvertinę kaip nesėkmingiausią, o sovietmetį kiek mažiau nei trečdalis įvertinę kaip sėkmingiausią (http://www.omni.lt/index.php?base/z_240098).
Paskubėta padaryti tartum akivaizdžią išvadą, esą tam trečdaliui nepriklausomybė nesanti didelė vertybė ar net jie visai nepriklausomybės nevertinantys (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_240355). Nejau taip ir yra, nejau trečdalis Lietuvos žmonių mano, kad šalies nepriklausomybė nėra nei didelė, nei jokia vertybė?
Mano galva, iš atsakymų į klausimus, kuriuose susiejami labai jau skirtingi vertybiniai ir pasaulėvaizdiniai dalykai - šiuo atveju labai neapibrėžti nesėkmingumas bei nepriklausomybė, - negalima daryti apibendrinančių išvadų, nes tie atsakymai nedaug ką pasako apie tai, ką žmonės galvoja, juolab kokių neįsisąmonintų nuomonių jie laikosi savo gyvenime.
Klausimas apie “nesėkmingumą” kreipia į nepriklausomybės metų asmeninio gyvenimo tarpsnio vertinimą, kuris išvadose jau laikomas šalies nepriklausomybės, kaip vertybės, turiniu. Tačiau žmonių nebuvo klausiama nei apie pačios valstybinės nepriklausomybės vertę, nei apie tai, kaip jie įsivaizduoja valstybinę nepriklausomybę. Beje, jei mes pačių klausėjų paklaustume, kas yra valstybinė nepriklausomybė ir kaip ji “siejasi” su kasdieniu gyvenimu, - aiškaus atsakymo negautume, nes pats dabartinis nepriklausomybės supratimas yra ganėtinai komplikuotas. Jis aiškus yra tik kaip priešingybė okupacijai. Tačiau ir okupacijų būta įvairių - pavyzdžiui, Vengrija sovietų buvo okupuota vienaip, o Vokietija ir Japonija amerikiečių - visiškai kitaip. Kitokie ir rezultatai.
Apklaustieji “nepriklausomybę” suvokė kaip tam tikrą laiko tarpsnį, kuriame vyko vienaip ar kitaip jų gyvenimą paveikusios ir nuo jų valios nepriklausiusios socialinės slinktys. Daliai jų nepriklausomybė yra tiesiog metas, kai jų gyvenimas ėmė blogėti. Nepriklausomybę suvokiant kaip tarpsnį joje maža to daug abstraktesnio laisvės, kaip pavergtumo, vergovės blogiui priešinamos nelygstamos vertybės, turinio. O kaip tik juo remiasi ir jį iškelia darantys išvadas.
Ne toks vienareikšmis, kaip atrodo darantiems išvadas, yra ir nesėkmingų bei sėkmingų Lietuvos istorinių tarpsnių lyginimas. Sovietmetis ir nepriklausomybės laikas grindžiami asmeniniais išgyvenimais ar artimųjų pasakojimais, o visi kiti tarpsniai - yra iš skaitytų istorijos knygų ar istorinių mitų susikurtos gana paviršutiniškos nuomonės.
Iš “nesėkmingumo” ir “nepriklausomybės” siejimo galima padaryti tik vieną gana akivaizdžią ir solidesnių sociologinių tyrinėjimų patvirtinamą išvadą - trečdalio ar kiek daugiau Lietuvos žmonių gyvenimas atgautos nepriklausomybės metais labai pablogėjo ar net tapo visiškai varganas. Anokia čia paslaptis, kad dalis Lietuvos žmonių verčiasi skurdžiai, o ne taip jau mažai gyvena už visų įsivaizduojamų skurdo ribų - juk vien pensininkų esama apie 900 tūkstančių. Tačiau jei jų paklaustume, ar pati nepriklausomybė, kaip vertybė, pablogino jų gyvenimą, manau, kad jie imtų kalbėti ne apie nepriklausomybę, o apie valdžią, jos nutolimą nuo žmonių, apie jų santaupas ar kolūkio turtą išvogusius ir dabar sėkmingai gyvenančius žmones.
Klausimai, kuriuose akivaizdus dalies žmonių gyvenimo pablogėjimas susiejamas su nepriklausomybės vertybiškumu, yra ydingi, kadangi savo gyvenimą nesėkmingu laikantiems žmonėms primetamas valstybinės nepriklausomybės vertingumo neigimas. Jei ir yra neigiančių nepriklausomybę, kaip vertybę, tai tikrai ne trečdalis, o daug mažiau.
Politikai savo neatsakingumą, korupcinius skandalus, kasdienio gyvenimo nedemokratiškumą, teisėsaugos bei teisėtvarkos ydas panašiai teisina visuomenės pilietiškumo stoka, pilietinės visuomenės nebranda, demokratijos trūkumais, visą atsakomybę suversdami visuomenei, kitaip tariant, visiems ne politikams. Tačiau juk akivaizdu, kad valstybės institucijų demokratizavimas, žmogaus teisių pirmenybės institucijų atžvilgiu įtvirtinimas yra ne tiek žmonių, kiek politikų reikalas, nes jie savo rankose laiko įstatymų leidybą, nuo kurios labai priklauso įvairiausi socialiniai vyksmai. O nuo politinio, taip pat ir valdininkiškojo elito veiklos ir elgesio priklauso kasdienio gyvenimo demokratiškumas, socialinė visuomenės sanglauda.
Politikai atsakomybę dėl vargstančiųjų padėties paprastai nusimeta aiškindami, esą pastarieji nesugebėję pasinaudoti naujomis galimybėmis, esą jie įpratę prie valstybės globos ir pan. Šitaip kalbančius politikus linksta palaikyti ir akademinio elito atstovai, ypač politologai ir įvairiose valstybinėse institucijose ar pusiauvalstybinėse agentūrose dirbę ekonomistai. Šiuo atžvilgiu numojama ranka į keletą akivaizdžių dalykų.
Imkime kad ir pensininkus - jiems mokamos pensijos dydį nustato politikai, manantys, kad jos visiškai pakanka normaliai europietiškai gyventi. Suprantama, į tokį priekaištą galima atsakyti labai paprastai - esą valstybė neturinti pinigų daugiau mokėti. Nejaugi? Valstybė turėjo ir turi pinigų didesnėms pensijoms, nes jos iš esmės priklauso nuo to, ką politikai laiko valstybiniais prioritetais. Keiskime prioritetų struktūrą - ir atsiras pinigų ne tik pensininkams, bet ir sveikatos apsaugai ir švietimui. Ir politikams, ir ekonomistams šitai gerai žinoma. Palyginkime, kaip per pastaruosius kelerius metus padidėjo ministerijų valdininkų realūs atlyginimai ir kokios “stabilios” išliko pensijos. O juk valdymo išlaidų didinimą buvo galima įstatymiškai susieti su pensijų didinimu. Pensijoms turėjo atitekti ir didoka privatizuojamo turto (daugiausia pensininkų sukurto) dalis. Bėda ta, kad pensijoms skiriami pinigai niekaip nepraturtina valdančiųjų sluoksnių, tad į pensijoms skiriamus pinigus ir žvelgiama kaip į neišvengiamą blogybę, kurią būtina minimizuoti.
Ypač dėl savo “nesugebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų” kaltinami kaimo žmonės. Akivaizdu, kad vykdant žemės ūkio reformas dalies jų gyvenimas pablogėjo, be to, labai sumenkėjo jų vaikų galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą. Tačiau juk ne patys kaimo žmonės vykdė reformas, ne jie sugalvojo įvairiausius žemės grąžinimo ir žemės sklypų perkėlinėjimo įstatymus. Kodėl nė vieno reformatoriaus gyvenimas nepablogėjo? Gal todėl, kad reformos buvo vykdomos taip, kad nedidelė grupė žmonių labai greitai praturtėtų kitų sąskaita?
Apie didelių socialinių sluoksnių atsakomybę už gyvenimo pablogėjimą galima kalbėti, kai, viena, to sluoksnio žmonės patys pasirenka savo gyvenimo aplinkybes; antra, aiškiai nustatomas reformomis jiems suteiktų ar primestų galimybių laukas, taip pat tame lauke veikiančių veikėjų “svoriai”. Svarbu ir tai, kaip žmonės suvokia naujas galimybes. Juk visiems aišku, kad, pavyzdžiui, žemėtvarkininkai ir su jais susiję politikai žemės sklypų nusavinimo galimybes suvokia ir moka jomis pasinaudoti daug geriau nei paprasti kaimo žmonės.
Grįžkime prie nepriklausomybės vertingumo. Nepriklausomybės supratimas žmogaus sąmonėje siejasi si valstybingumo, suvereniteto, tautos išlikimo dalykais. Pastaruoju metu visų jų reikšmingumas sumenko, palyginti su pirmiesiems nepriklausomybės metams būdingu. Šitai susiję su globalizacijos bei europinės integracijos procesais. Šiuo metu jau aktualesnis yra ne nepriklausomos (neneigiant nepriklausomybės reikšmės), o stiprios ir turtingos valstybės vaizdinys. Politikai apie tokią valstybę ir kalba. Tačiau klausimas, kaip su tokios valstybės vaizdiniu save susieja tie žmonės, kurių gyvenimas nepriklausomybės metais buvo nesėkmingas. Iš aptartų apklausų daromos išvados, mano manymu, juos tiesiog atskiria nuo “naujosios” Lietuvos kaip į ateitį trukdančias žengti ir už tai kaltas “atliekas”.
