Lietuvoje vėl klaidžioja “Williams” aferos šmėkla. Ir ne viena. Netikėtai išplaukė ir kita nemažiau garsi EBSW koncerno istorija - jos vadovą Gintarą Petriką amerikiečiai lyg ir rengiasi perduoti Lietuvai. Daugelis Lietuvos žmonių norėtų, kad galų gale kelete tokių istorijų būtų sudėti tam tikri taškai, kad paaiškėtų, kas, kam ir už kiek. Tačiau tokios jų viltys vargu ar išsipildys.
Lietuvoje vargu ar yra nepriklausoma institucija, kuri drįstų imtis valstybinio lygio korupcijos bylų. O visos finansinės ir su privatizavimu susijusios aferos yra iš esmės politinės bylos, kadangi susijusios su aukščiausių valstybės veikėjų vienokiais ar kitokiais sprendimais (ar nesprendimais). Valstybės politinė valdžia yra politikų rankose. Tad visų teisėsaugos institucijų vadovai labai aiškiai supranta, kad kokios nors aferos (pavyzdžiui, “Tauro” banko) tyrimas neišvengiamai paliečia visą politikų sluoksnį, vadinasi, ima kelti grėsmę politiniam valstybės stabilumui.
Galėtume sakyti, kad įsišaknijusi korupcija taip pat laiduoja tam tikrą stabilumą, ji kuria savas “kovos su korupcija” taisykles. Kaip tik jomis ir reikėtų aiškinti kai kuriuos iš pirmo žvilgsnio nesuvokiamus mūsų teisėsaugos sprendimus, taip pat generolo Algimanto Songailos istoriją.
Politikai ir valstybės pareigūnai laikosi savų bendrabūvio taisyklių. Nors jos niekur neužrašytos, tačiau veiksmingesnės nei įstatymai. Juk įstatymus galima sukurti, panaikinti, keisti jų taikymo būdus, o savojo sluoksnio “įstatymai” - neliečiami.
Jų poveikis atsiskleidė ir prezidento Rolando Pakso nušalinimo vyksme. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir visai į kampą įvarytas R. Paksas nieko konkretaus nepasakė apie savo politinius priešininkus, prieš kurios lyg ir buvo nusiteikęs “pakilti”. O juk buvo laukiama, kada jis pradės traukti “kozirius”. Taip ir neištraukė. Žaidė vien savo įvaizdžiu.
Prisiminkime premjero Algirdo Brazausko žodžius, esą jis net “galvojąs”, ar nenuimti A. Songailai antpečių. Nei premjeras galvojo, nei generolas išsigando. Pasirodo, jog duomenys apie A. Songailos valstybei keliamą grėsmę tokie slapti, kad net negalimi pateikti teismui, tad dabar teksią galvoti apie jų išslaptinimą.
A. Brazauskas visiškai ramiai atrėmė Tėvynės sąjungos lyderių paklausimą dėl Seimo komisijos EBSW ryšiams su politikais ištirti - jis sutinkąs ir manąs, kad joje bus apklausta daugelis politinių lyderių, tarp jų ir konservatoriai. Gal vėl stebėsime žaidimą dėl steigimo - politikai “kandžios” vienas kitą taip nieko konkretaus ir nepasakydami.
Komisija iki rinkimų tikrai nebus įsteigta, o jei ir bus - tai nieko neveiks. Ne tas šiuo metu galvoje. Galime neabejoti, kad politikų tonas pasikeis, kol G. Petrikas parvyks (jei parvyks) į Lietuvą, o čia jis jau nebus linkęs nei daug kalbėti, nei ką paaiškinti. Jis taip pat gerai žino taisykles.
“Williams” istoriją ir Lietuvai padarytą žalą tirianti Seimo komisija lyg ir baigia darbą. Tačiau dar liko Valdas Adamkus, iš kurio apklausos galima sukurti visą prezidento rinkimų kampaniją apimsiantį “įvykį”. Šitai bus galima vadinti politizavimu. Tačiau juk visos partijos stengiasi tokias istorijas, taip pat jų tyrimą pakreipti sau naudinga linkme. V. Adamkus turės laikytis taisyklių ir kuo mažiau kalbėti. Tikėkimės, kad iš jo nebus sukurtas “didžiojo Nežiniuko” personažas, kuris tikrai nepadėtų jį remiantiems zuokininkams sutelkti savųjų rinkėjų.
Labiausiai “Williams” istorijos dalyvius šiuo metu puola Vytenis Andriukaitis, net užsimindamas apie galimybes (mitines) šiai firmai kelti bylą. Tačiau net ir jis neaiškina, kokia gi kompanija Lietuvoje firma veikė “Williams” vardu, kokie buvo jos ryšiai su rusais ir koks buvo didžiojo lietuvių tautos sūnaus Aleksandro Abišalos vaidmuo visoje šioje istorijoje.
Pasitikėkime A. Brazausku ir nebijokime jokių skandalų - mūsų teisėsaugos organai sugebės nuo jų apsaugoti Lietuvą. Tad jiems ūžiant ir praūžiant visose rinkimų batalijose matysime tuos pačius gerai taisykles žinančių politikų veidus.
