Karo veiksmai Irake vis labiau įsibėgėja, nors didžiuma žmonių trokšta, kad jie kuo greičiau baigtųsi. Tačiau baigsis jie tada, kai JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai galės pasakyti pasauliui, kad įvykdytas esminis politinis tikslas - sunaikinti Irako diktatūrą. Šiuo metu žūva žmonės, kunkuliuoja antikarinės demonstracijos, didžiųjų valstybių politikai bando įtvirtinti savus interesus.
Karinės operacijos baigtimi nedaug kas abejoja, tačiau politiniai padariniai nėra aiškūs, nes Saddamo Husseino diplomatija iškovojo įspūdingą pergalę, kurios poveikis dar ilgai bus jaučiamas. Jai pavyko suskaldyti Vakarų pasaulį ir NATO organizaciją, nepaprastai sustiprinti antiamerikietiškas nuotaikas, kuriomis netruko pasinaudoti įvairių šalių vadovai. Veiksmingos pasirodė sovietų spec. tarnybų sukurtos “kovos už taiką” metodikos. Tik dabar jau “pacifistinėse” demonstracijose išsilieja ir visiškai natūralus žmonių nepasitenkinimas tam tikrais globalizacijos padariniais, kurie dažniausiai siejami su galingiausios pasaulio valstybės Jungtinių Valstijų veikla.
Irako konflikto raida atskleidė vieną svarbų dabartinės pasaulio tvarkos bruožą - demokratinei valstybei nepaprastai sunku pradėti karo veiksmus. Tuo ji labai skiriasi nuo nedemokratinės. Amerikiečiai, net galutinai apsisprendę nuversti S. Husseino režimą, ėmėsi didžiulio diplomatinio paruošiamojo darbo, kuris vis dėlto diktatūrai teikė galimybių išsilaikyti. Ilgi svarstymai JT Saugumo Taryboje, koalicijos formavimas, tikslų ir uždavinių aiškinimas... Šitai rodo demokratinės politikos atsakingumą naujomis globalaus pasaulio sąlygomis. Diktatoriai už savo veiksmus iš esmės niekam neatsako. Tas pats S. Husseinas cheminį ginklą panaudojo ir prieš iraniečius, ir prieš kurdų sukilėlius, nereikėjo jam politinės paramos ir okupuojant Kuveitą. Niekieno sutikimo marinti badu savo tautiečius neprašo ir Šiaurės Korėjos diktatorius, puikiai žinantis, kad demokratiškasis pasaulis, kurį jis jau šantažuoja branduoliniu ginklu, vis tiek stengsis padėti, nes tokia jau ta “supuvusi kapitalistinio pasaulio moralė”.
Ilgalaikių padarinių gali turėti ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesys. Amerikiečiai tikrai nesitikėjo, kad Rusija Saugumo Taryboje ims švaistytis veto korta. Rusijos politikai kursto antiamerikietiškas nuotaikas savo šalyje, nes jos padeda stiprinti autoritarinį režimą: atgaivinami imperinio mąstymo stereotipai ir sykiu pajungiama musulmoniškoji gyventojų dalis, vaizduojant islamiškojo Irako gynėjus.
Rusijos elgesys, matyt, peržengė tam tikras ribas - amerikiečiai paskelbė informaciją, kad Rusijos firmos slapta tiekė Irakui karinę įrangą: palydovų signalų slopintuvus, prieštankines raketas ir prietaisus matyti naktį. Šitai jiems jau senokai nebuvo paslaptis, tačiau informacija nebuvo skelbiama dėl strateginės partnerystės. Tačiau amerikiečių lakūnai pastebėjo, kad irakiečiai trukdo palydoviniam ryšiui, kuris reikalingas tiksliai nutaikyti bomboms. Kaip tik tas tikslumas ir mažina civilių aukas. Visai gali būti, kad rusų parduota elektroninė įranga ir lemia civilių irakiečių aukas, apie kurias nepaprastai piktdžiugiškai kalba oficialioji Rusijos žiniasklaida. Jos ideologinis kryptingumas ir visiškas dviveidiškumas akivaizdus tiems, kurie žino, kaip rusų armijos aviacija bei artilerija nušlavė nuo žemės paviršiaus Grozną - tuo metu nieko nejaudino kelios dešimtys tūkstančių civilių aukų.
Rusijos ir JAV santykių atšalimas gali atsiliepti ir Lietuvai. Rusija jau dabar pučia politinės isterijos burbulą dėl Kaliningrado tranzito. Galima tikėtis net provokacijų. Nesilaikoma ankstesnių susitarimų, nė pažadų. Rusijos politikų skatinamos antiamerikietiškos nuotaikos bus išbandymas Lietuvai kaip JAV sąjungininkei. Gali stiprėti ir vietinių Rusijos naująją “demokratiją” palaikančių choras, jau dabar neslepiantis džiaugsmo dėl NATO organizaciją ištikusių problemų.
