Apie ypatingą “lietuvių nostalgiją sovietmečiui” šiuo metu rašo žurnalistai, kai kurie su humanitariniais mokslais susiję jaunimo atstovai, šį faktą pažymi politikai. Minimas skaičius - 53,5 procentai - apstulbina patiklesnį žmogų, nes pagrindžiamas magišku pasakymu - “sociologiniai tyrimai rodo”.
Tad ką rodo sociologiniai tyrimai ir ko jie niekaip negali rodyti? Kai pavyzdį imsiu du Andriaus Navicko straipsnyje “Sovietmečio ilgesys” (“Atgimimas”, 2004, Nr. 11) išspausdintus teiginius, kurie padės mums suvokti, kaip gaminamas tas ilgesio mitas. Pirmasis teiginys toks: “Prabėgus keturiolikai Nepriklausomybės metų, 53,5 proc. Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau”. Tai esą rodo “Vilmorus” vasario mėnesio pabaigoje atliktos apklausos rezultatai. Netrukus tą “įsitikinimą” autorius paverčia ilgesiu, nostalgija ir daro savo apibendrinančią išvadą: “Lietuvoje ši nostalgija iš tiesų stipresnė nei daugelyje kitų pokomunistinių kraštų, išskyrus galbūt buvusias sovietines respublikas”.
Pirmiausia žmogui, bent kiek susipažinusiam su sociologija ir sociologinių tyrimų metodais, o cituojamų teiginių autorius ir yra toks žmogus, turėtų kristi į akis nepaprastai didelis “įsitikinusių”, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, procentas.
Čia sąmoningai nekalbėsiu apie “Vilmorus” tyrimus ar jų pateikiamus skaičius, o svarstysiu sociologinių apklausų pavertimą mitu.
Paklauskime savęs, koks Lietuvos gyventojų sluoksnis gali lyginti dabartinį savo gyvenimą su sovietmečiu, kad galėtų padaryti tokią išvadą? Tik tie gyventojai, kurie jau anais laikais gyveno savarankišką gyvenimą ir išmanė, kaip jį reikia gyventi. Juk absurdiška būtų klausinėti, pavyzdžiui, dabartinių aštuoniolikmečių, ką jie maną apie ano gyvenimo gerumą ar sovietinio totalitarizmo ypatumus.
Kokie tai galėtų būti žmonės? Mano manymu, tie, kuriems dabar jau daugiau nei 45-eri. Kaip tik į tą sluoksnį ir patenka visi dabartiniai pensininkai, o dalies jų gyvenimo sąlygos aiškiai pablogėjo. Tačiau, kad ir kaip stengtumės, daugiau kaip 25 proc. manančių, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, neišspaustume. Kitas dalykas tas, kad kai kurie jaunesni žmonės gali tiesiog perpasakoti savo senelių įsitikinimą, tačiau tai jau nebūtų pagrįsta jų nuomonė.
Būtina atsižvelgti ir į tai, kad sovietmetis nebuvo vienalytis. Pavyzdžiui, aštuntas dešimtmetis sovietiškumu gerokai skyrėsi nuo devintojo, nuo brežnevinio dekadanso, kuriame Sibiro ar tremties grėsmė jau buvo nutolusi, o priespauda jau buvo virtusi tam tikromis sugyvenimo su valdžia ir atsiribojimo nuo jos strategijomis.
Mitokūrai svarbūs yra apibendrinantys teiginiai ir pseudomoksliniai žodžiai, neturintys konkretaus turinio. Klauskime savęs, koks yra lyginamų gyvenimų “gerumo” turinys. Gyvenimo gerumas turi būti patikslinamas tam tikrais jį nusakančiais bruožais (ar parametrais), kurių visuma sudaro gerumo turinį. Juk vieni žmonės gyvenimą matuoja uždirbamais pinigais ar sukauptu turtu, kiti pareigomis ar visuomenine padėtimi, treti - sveikata, ketvirti - vaikų išsimokslinimu ir kitais dalykais. Tad “gerume” glūdi tam tikras gyvenimo kokybės ar gyvenimo lygio turinys, apimantis pragyvenimo lygio, vartojimo bei gyvenimo kokybės, sveikatos apsaugos, išsimokslinimo standartus ir kaštus. Pensininkams kai kurie tų standartų pablogėjo, o kaštai - tapo tiesiog neįkandami. Tačiau ir šiuo atveju turėtume kalbėti ne apie nostalgiją, o apie vykdytų vadinamųjų reformų socialinius kaštus, už kuriuos atsakingi ne žmonės, o politikai.
Mitokūra kaip tik ir susijusi su atsakomybės perkėlimu nuo vienų ant kitų pečių. Kalbėjimas apie nostalgiją įtaigauja, kad tie žmonės yra ne tik moraliai ydingi, bet ir patys atsakingi už savo varganą gyvenimą. Kalbama ne apie tai, kodėl valdantysis sluoksnis verčia gyventi žmones, balansuojant ant skurdo ribos ir galvojant tik apie prasimaitinimą, kalbama apie jų prisimenamą geresnį gyvenimą, kaltinant juos už tą prisiminimą. Esama žurnalistų, kurie ir nukentėjusius išvogtų bankų indėlininkus pavertė kaltais dėl tų indėlių likimo - jie juk patys nešę savo pinigus ir tikėję nerealiais pažadais. Tačiau juk tie pažadai buvo grindžiami valstybės bankams išduodamomis licencijomis ir valstybine bankininkystės priežiūra. Bet šito geriau nematyti.
Beje, ne tik sociologinius tyrimus atliekantys žmonės, bet ir žurnalistai turėtų atsižvelgti į tam tikrą "protestinio pasisakymo" procentą - esama žmonių, kurie tyčia paryškins sovietmečio privalumus, manydami, kad nors taip "įgelia" dabartiniam politiniam elitui, kuriam visiškai nesvarbu nei jų nuomonė, nei jų gyvenimas.
Nuoširdžiai piktinamės airių žurnalistu, “mačiusiu” Lietuvoje neįtikėtinų dalykų, tačiau rimtu veidu tokiu pat metodu vadovaujamės patys, rašydami apie savo žmones.
