Ir publika, ir politikai nekantriai laukė, kaip susiklosčiusią padėtį įvertins prezidentas Valdas Adamkus ir kokias nurodys jos įveikimo gaires. Visi laukia ir visi pasirengę savaip suprasti prezidento žodžius – pritempti prie sau naudingo kurpalio. Juolab kad žinoma, jog šalies vadovas viešais pasisakymais jokios politinės krizės numaldyti negali – tai tiesiog ne jo funkcijos.
Svarstant prezidento žodžius pravartu įsivaizduoti jo padėtį. Prezidentui svarbiausia valstybės stabilumas, jos įvaizdis užsienio partnerių akyse. Todėl jis negali sau leisti kalbėti taip aiškiai, kad vėliau galėtų būt apkaltintas paskatinęs Vyriausybės griūtį ar pagilinęs politinę krizę. Kai kuriems politikams norėtųsi dalį atsakomybės už susiklosčiusias aplinkybes pamažu perkelti ant prezidento pečių. Kaip tik toks noras ir paskatino premjerą Algirdą Brazauską imti kalbėti, esą atėjo metas valstybės vadovui nuraminti visuomenę.
Prezidentas įvertino dabartinę valstybės būseną, o konfliktuojančios politinės jėgos išgirdo tai, ką ir norėjo išgirsti. Nors, tiesa sakant, visi kiek nusivylė – mat vėlei pritrūko to aiškumo, kurio valstybės vadovas negali sau leisti, nenorėdamas susilaukti nepagrįstų, tačiau retoriškai įtaigių kaltinimų, esą kišasi ne į savo kompetencijos sritį.
Prezidento žodžiais, premjero šeimos verslo aplinkybes turėtų aiškintis nepriklausomos teisėsaugos institucijos. Deja, Lietuvoje taip ir neįkurta nepriklausomų teisėsaugos institucijų sistema. Visų teisėsaugos institucijų politiškai reikšmingus veiksmus lemia vienų ar kitų politinių galių ar politikų valia. Derėtų atsižvelgti ir į kitą dalyką. Pasižiūrėkime, kaip visuomenė pasitiki tomis prezidento išvardytomis institucijomis, kurios turėtų išsiaiškinti premjero šeimos verslo aplinkybes, – ogi visiškai nepasitiki. Tad nepasitikės ir jų pateiktomis išvadomis.
Prezidentas paskatino A. Brazauską atsakyti visuomenei į jai rūpimus klausimus ir premjeras ėmėsi šitai daryti. Nesvarbu, kas ir kaip paaiškinama („nežinojau“, „viskas vyko pagal galiojančius Lietuvos įstatymus“, „viskas buvo daug kartų tikrinta“), tačiau atlikus šį veiksmą galima tvirtinti įvykdžius prezidento prašymą ir tikėtis pastarojo paramos dabartinei Vyriausybei.
Premjero viešas pasiaiškinimas gal ir galėtų kuriam laikui „įšaldyti“ skandalą, tačiau randasi nauja aplinkybė – nepaprastai pakilo Viktoro Uspaskicho reitingai ir sustiprėjo Darbo partiją palaikančių gretos. Šis reiškinys reikalingas platesnių svarstymų, tad drįsčiau daryti tik tokią prielaidą. Gali būti, kad dalis visuomenės kampaniją prieš V. Uspaskichą susieja su prezidento Rolando Pakso vertimu ir ima jausti palankumą atsilaikiusiam Darbo partijos vadovui. Jei taip ir yra, tai netrukus galime sulaukti ir Artūro Zuoko reitingų kilimo – juk Vilniaus meras sugeba ne tik atsilaikyti, bet ir išmoningai tyčiotis iš jį „spaudžiančių“.
Darbo partijos stiprėjimas gali skatinti jos vadovą paskubinti įvykius – vis labiau mygti Socialdemokratų partiją tartis dėl premjero posto ar kokios nors svarbios ministerijos (pavyzdžiui, Krašto apsaugos) perleidimo dėl koalicijos išsaugojimo. Manau, tokiems pokyčiams neprieštarautų ir mažesnieji koalicijos partneriai. Tiesa, niekas nesiaiškina, kas pažadėta V. Uspaskichui ir ką jis jau gavo.
Dėkingiausios aplinkybės šiuo metu ir klostosi Darbo partijos vadovui – jis gali nelyg iš šalies komentuoti ne tik prezidento, bet ir visų kitų politikų pasisakymus, veiksmingai dirbdamas užkulisiuose ir didindamas savo politinį kapitalą. Pasitikėjimo jam vis labiau teiks kylantys reitingai ir, suprantama, silpnėjantys socialdemokratai. Juolab kad opozicijos gretos niekaip nesugeba susivienyti. Kita vertus, Darbo partijos pozicijas galėtų dar labiau sustiprinti ir prieš konservatorius nukreiptas skandalėlis.
Galima manyti, kad kaip tik socialdemokratai išgyvena didelių problemų metą. Jiems reikalingas naujas stiprus lyderis, galintis pakeisti A. Brazauską, tik kol kas tokio politiko nematyti. Tiesa, norinčių užimti partijos vadovo postą esama, tačiau... Dabar pagrindiniai kandidatai viešumoje aktyviai gina premjerą, rodydami jam savo atsidavimą ir didindami „nuopelnus“ partijai. Deja (ar rinkėjų laimei), jie neatkreipia dėmesio į vieną svarbią aplinkybę – į tai, kaip jie atrodo būsimiems rinkėjams, viešai kalbėdami nesąmones ir oriai išsisukinėdami. Tik visiškai sveikos nuovokos netekusi socialdemokratų vadovybė lyderio postą, vadinasi, ir savo ateitį patikėtų sukto, vingraus, slidaus politiko įvaizdį susikūrusiam veikėjui. Tačiau ir iš užkulisių ištrauktas nelabai žinomas personažas ne ką galėtų padėti.
Kad ir kaip rutuliotųsi su premjero šeimos verslo aplinkybių aiškinimusi susijusi politinė situacija, kad ir kaip būtų perkamos ir parduodamos „Mažeikių naftos“ akcijos, sulauksime ir naujų skandalų, ir naujų prezidento pasisakymų. O gal ir naujų partijų, kuriems lyderiai jau paruošti. Juk rinkėjai geidžia „tiesos ir teisingumo“, „kovos su korupcija“, net „skaidrios ir atsakingos politikos“.
