Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė amerikiečių ir jų sąjungininkų parengtą rezoliuciją, kuri pripažino Irako laikinąją administraciją, taip pat nustatė Jungtinių Tautų veiklos Irake “rėmus”. Tad šiuo metu Irako laikinoji administracija, kuriai iš esmės vadovauja amerikiečiai, yra tarptautinės bendrijos pripažįstama teisėta valdžia, galinti veikti ir tarptautinėje arenoje.
Rezoliucija panaikino teisinį pokario Irako būsenos neapibrėžtumą. Sykiu, tartum atsižvelgiant į Saugumo Tarybos narių nuomonę, didinamas Jungtinių Tautų vaidmuo šioje šalyje - įkuriama misija. Rezoliucija - sudėtingo ir subtilaus politinio žaidimo rezultatas, kuriuo viešai džiaugiasi ir Jungtinių Valstijų karinės akcijos Irake oponentai. Rusijos atstovai pareiškė, kad rezoliucija patvirtino prezidento Vladimiro Putino įsitikinimą dėl būtinumo stiprinti Jungtinių Tautų vaidmenį atkuriant Iraką. Arabų pasaulis turės susitaikyti su tokiu pasaulio bendrijos sprendimu, nors Arabų lygos šalys ir atsisakė pripažinti laikinąją administraciją visaverte valdžia. Saugumo Tarybos rezoliucija “nusveria” lygos požiūrį, nes jos savo santykius su Iraku vis dėlto turės grįsti rezoliucijos nuostatomis. Juolab jautriausioje srityje - naftos gavyboje ir eksporte.
Amerikiečiams pavyko visiškai įteisinti karinės operacijos rezultatą - pripažinta, kad Saddamo Husseino režimas nuverstas ir kuriama nauja demokratinė valstybė. Kūrimo procesas patikėtas amerikiečiams. Kad ir kokie būtų argumentai už Jungtinių Tautų vaidmens stiprinimą (beje, jie iš esmės nukreipti prieš Jungtinių Valstijų “ekspansiją”, jų “imperines užmačias”), neabejotina tai, kad Jungtinės Tautos neturi jokio patyrimo atkurti valstybę, o JAV yra sukaupusios didžiulį istorinį tokio pobūdžio patyrimą. Prisiminkime Japoniją, Vokietiją, Pietų Korėją po Antrojo pasaulinio karo. Svarbu, kad veikta įvairiuose pasaulio regionuose. Pasaulis nuo šio amerikiečių darbo tikrai netapo blogesnis, priešingai - ilgam laikui stabilumas įsivyravo ir Azijoje, ir Europoje. Dabar Jungtinėms Valstijoms tenka išbandymas arabų pasaulyje. Suprantama, joks istorinis patyrimas savaime neužtikrina sėkmės.
Irake stiprėja partizaninis ir teroristinis antiamerikinis judėjimas. Galima numanyti, kad toje kovoje bus suvedinėjamos partinės, religinės ir etninės sąskaitos. Vis dėlto kol kas jis nėra toks intensyvus, kokio būtų galima tikėtis, žinant arabų pasaulyje pasklidusių antiamerikinių nuotaikų mastą ir galimą įvairiausių teroristinių grupuočių dalyvių antplūdį. Reikia turėti omenyje ir tai, kad buvusi Irako vadovybė neabejotinai paruošė ginkluotės atsargas, o buvę kariškiai gali greit susiburti į veiksmingai kovojančius būrius. Išpuolių ir teroristinių aktų pobūdis rodo, kad dažniausiai veikia kariškiai ir į Iraką prasiskverbę gerai paruošti mudžahedai. Irakas - didžiulių miestų šalis, o miestai kaip tik ir teikia daug galimybių šiuolaikinei partizaninei kovai. Dideliame mieste mažoms grupėms labai lengva slapstytis, rengti savų bazių tinklus, prieš jas negalima panaudoti nei aviacijos, nei sunkiųjų ginklų, nes nukentėtų civiliai gyventojai. O akcijos prieš civilius gyventojus tik stiprina tų gyventojų paramą partizaniniam judėjimui. Ypač pavojingi ir daug žalos darantys gali būti sabotažo aktai naftos ūkyje. Todėl amerikiečiams reikia skubėti rengti rinkimus, kad valdžia visiškai pereitų į irakiečių rankas. Tačiau, kad ir kaip skubant, jiems būtina išlaikyti, o gal net stiprinti savo įtaką Irako valdžios institucijoms - naujoji valdžia išties turi eiti demokratijos kūrimo keliu ir būti pajėgi pati kovoti su vidaus pasipriešinimu.
