Vilniuje vykęs tarptautinis valstybių vadovų, visuomeninių organizacijų ir intelektualų forumas „Bendra vizija bendrai kaimynystei“ išsirutuliojo į reikšmingą Europos politinio gyvenimo įvykį, kurį palydėjo didžiųjų valstybių – Jungtinių Valstijų ir Rusijos – atstovų komentarai. Forumas reikšmingas pirmiausia dėl to, kad paryškino esminius Europos Sąjungos politikos „skaudulius“.
Kokie tie „skauduliai“? Jie susiję su vis labiau jaučiama bendros ES politikos nuostatų bei gairių stoka. Daug smulkių ir smulkmeniškų direktyvų, tačiau maža aiškaus įsivaizdavimo, kaip tvarkytis su globalizacijos iššūkiais, kokią tvirtinti tolesnės plėtros strategiją, galų gale kaip naikinti naujose narėse išsikerojusią korupciją, kurią dar labiau sustiprins ES pinigai. Drįsčiau teigti, kad ES politinis elitas dar nelabai įsivaizduoja ES kaip tam tikro geopolitinio darinio vaidmens pasaulio politikoje.
Vilniaus forumas patvirtino, kad niekaip nepavyksta formuluoti bendros ES politikos Rusijos atžvilgiu, ypač atsižvelgiant į pastarosios vis labiau taikomą „energetinio šantažo“ politiką, visiškai neaiškus ES požiūris į Ukrainos ateitį. Puoselėdama santykiuose su Rusija ekonominius ir energijos žaliavų gavimo interesus, ES nedrįsta formuluoti aiškesnių vertinimų dėl Rusijoje įsivyraujančios tendencijos naikinti demokratijos užuomazgas ir stiprinti valstybinį biurokratinį kapitalizmą. Šitai žalinga pačiai ES – užmerkiant akis į tokius savo strateginės partnerės veiksmus sunku išvengti kaltinimų taikant dvejopus standartus, vadinasi, esama pagrindo kalbėti ir apie europinės politinės demokratijos ydingumą.
Nors jau daugelis ES šalių politikų suvokia būtinumą kurti strategiją, kaip mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir neleisti jai naudotis vadinamuoju „energetiniu vėzdu“, vis dėlto konkrečių pastangų kol kas dedama mažokai. Vokietijos ir Rusijos užkulisinio sandėrio dėl dujotiekio Baltijos jūros dugnu tiesimo padariniai nėra deramai apmąstyti. O juk Rusijos politikai kaip tik ir pasitelkia galimybes svarbiais visai ES klausimais tartis ne su ES, kaip visų jos narių atstove, o su pavienėmis didžiosiomis šalimis, šitaip silpnindama ES ir skatindama jos narių nepasitikėjimą.
Tolesnės ES plėtros politika yra glaudžiai susijusi su Ukrainos klausimu, kuris tampa ir ES santykių su Rusija problema. Rusija geidžiamą globalinės valstybės statusą gali bandyti įgauti tik pajungdama sau Ukrainą. Rusijos analitikų ir politikų svarstymuose apie netolimą ateitį ir Rusijos geopolitinę padėtį svarbiausi yra Ukrainos pritraukimo scenarijai. Svarstoma ir kokiu pagrindu būtų galima kurti bendrą valstybę.
Rusijos politikai ir kai kurie politikos komentatoriai pažymėjo „antirusišką“ Vilniaus forumo aspektą. Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus kelis sykius patikino, kad renginys tikrai nesąs nukreiptas prieš Rusiją, vadinasi, norėta išsklaidyti kitos pusės nuogąstavimus ir užbėgti už akių kaltinimams. Tad kas forume buvo „antirusiška“?
Reikia aiškiai suvokti vieną dalyką – Rusijos politikai „antirusiškomis“ laikys ir savos šalies piliečiams vaizduos tas politines Lietuvos iniciatyvas, kurios skatina nustatyti bendresnes ES santykių su Rusija nuostatas ir gaires, kurti bendrą energetikos politiką, taip pat svarstyti Rusijoje įsivyraujančio autoritarizmo grėsmes. Juolab kad Rusijos politikų kalbos apie „antirusiškumą“ tuoj paskatina kai kurių mūsų vietinių politikų svarstymus apie neva perdėtą ir net pakyrėjusią „rusofobiją“. Drįsčiau tvirtinti, kad Lietuvos užsienio politikai nebūdingas joks „antirusiškumas“, o Lietuvos žmonėms – jokia „rusofobija“. Tačiau esama kito dalyko – vis stiprėjančio įtarumo dėl dabar Kremliaus vykdomos politikos, ypač Baltijos šalių atžvilgiu, pobūdžio ir tos politikos tikslų. Dera labai aiškiai skirti nesamą „antirusiškumą“ nuo stiprėjančio įtarumo dėl Kremliaus politikos tikslų ar net kai kada reiškiamo „antikremliškumo“.
Pasaulio žiniasklaida į Vilniaus forumą nebuvo atkreipusi deramo dėmesio. Padėtis pasikeitė po JAV viceprezidento Dicko Cheney pasisakymo. D. Cheney aiškiai įvardijo ir įvertino Rusijoje stiprėjančią autoritarizmo tendenciją, žmonių pilietinių laisvių ribojimą, taip pat išdėstė nuomonę, kad energijos išteklių nedera naudoti kaimynėms šantažuoti. Beje, visi nepriklausomi stebėtojai pripažįsta, kad Rusijoje nebesama laisvos žiniasklaidos – organizacijos „Freedom house“ duomenimis, pagal žiniasklaidos laisvę Rusija atsidūrė 158 vietoje iš 194, kur jos kaimynės yra Uzbekistanas, Turkmėnistanas, Šiaurės Korėja ir kitos pačių odioziškiausių režimų šalys. Į Jungtinių Valstijų viceprezidento kalbą tuoj skausmingai sureagavo Rusijos užsienio reikalų ministerija, kuriai atsakė JAV Valstybės departamentas. Šitai ir pritraukė pasaulio žiniasklaidos dėmesį.
Nesigilinant į D. Cheney pasisakymo niuansus, galima teigti, kad Jungtinės Valstijos pritaria Vilniaus forumo iniciatyvoms ir jo dvasiai, o ypač Lietuvos atstovų reiškiamiems nuogąstavimams dėl Rusijos naujosios „energetinės politikos“, taip pat pastangoms spartinti Ukrainos integravimąsi į NATO. Ukraina gali daug greičiau tapti NATO nei ES nare, o ta narystė šią šalį jau įtrauktų į geopolitinę Vakarų pasaulio sritį. Nelyg pritardamas forume nužymėtai Lietuvos politikos „krypčiai“ D. Cheney iš Vilniaus nuvyko į Kazachstaną. Ten pasirašyti susitarimai verčia manyti, kad jam Kazachstano energijos išteklius pavyko „priartinti“ prie ES daug veiksmingiau negu pačios ES vadovams.
Būtina pripažinti, kad Lietuvos diplomatijai artimiausiu metu teks veikti vis didėjančios įtampos sąlygomis. Suprantama, jei Lietuva norės išsikovoti pripažinimą ir vaidinti tam tikrą vaidmenį naujojoje Europoje, šitaip įtvirtindama savo nacionalinius interesus. Viena vertus, Lietuvos diplomatų politinis aktyvumas, ypač susijęs su Ukraina ir Kaukazo regionu, taip pat Lietuvos prezidento reiškiama kritika dėl kai kurių ES politinių veiksmų erzina kai kuriuos ES politinio elito senbuvius. Kita vertus, visos Lietuvos politikų ir diplomatijos vadovų kalbos apie būtinumą laikytis demokratijos vertybių, taip pat jų pastangos padėti Ukrainai suartėti su NATO ir įstoti į šią kolektyvinio saugumo organizaciją Rusijos bus suvokiamos kaip „antirusiškumo“ apraiškos, į kurias būtina deramai atsakyti.
