Rugpjūčio 15 dieną turėjo būt baigtas rengti Irako Konstitucijos projektas, į kurią pasaulio visuomenė, suinteresuota šios šalies stabilumu bei demokratiškumu, deda daug vilčių. Artėjant šiai savaip lemtingai dienai spaudoje pasirodė pranešimų apie amerikiečių planus išvesti iš Irako dalį karinių pajėgų. Kiek pagrįstos yra tokios žinios ir kokia jų reikšmė?
Pirmiausia būtina pažymėti, jog pranešimai apie galimą dalies karinio kontingento išvedimą labai prieštaringi – tai lyg pranešimai - paneigimai. Šitaip leidžiama suprasti, jog aukščiausio rango politikams išėjimo iš Irako klausimas yra svarbus. Kita vertus, galima numanyti, jog tokius pranešimus lėmė noras paskatinti Konstituciją ruošiančias pagrindines Irako politines jėgas laiku susitarti dėl būsimos politinės santvarkos ir valstybės kūrimo gairių. Konstitucija nepaprastai svarbi dėl to, kad ji turi užpildyti atsiradusį politinės valdžios vakuumą ir pagrindinėms etninėms religinėms bendruomenėms suteikti aiškią jų būsimos padėties valstybėje viziją, kuri jau galėtų būti nacionalinio irakiečių tapatumo kūrimo pagrindas. Konstitucija taip pat įtvirtina valstybinės valdžios mechanizmą, kuris tik ir gali kurti bendras ginkluotąsias pajėgas ir joms vadovauti.
Prieštaringos žinios apie planus išvesti dalį kariuomenės iš Irako paskatino politinių apžvalgininkų svarstymus, kurie savo ruožtu akina Jungtinių Valstijų vyriausybę numatyti konkretų išėjimo scenarijų. Drįsčiau manyti, jog svarstymai apie amerikiečių išėjimą iš Irako yra žalingi kovos su sukilėliais ir ypač teroristais požiūriu. Gal dėl to Jungtinių Valstijų prezidentas George`as W. Bushas buvo priverstas aiškiai pareikšti, jog išėjimas iš Irako būtų silpnumo, taip pat pralaimimos kovos su tarptautiniu terorizmu požymis. Net patvirtinus Konstituciją ir ėmus ją įgyvendinti artimiausius kelerius metus amerikiečiai niekaip negalės išeiti iš Irako. Kodėl?
Pagrindinė išėjimo iš Irako prielaida – sukilimo nuslopimas ar nuslopinimas ir tarptautinio terorizmo tinklo šioje šalyje sunaikinimas ar išstūmimas. Vargu ar įmanoma tikėtis, jog artimiausiu metu šie tikslai bus įgyvendinti. Tiesa, galima manyti sukilimą nuslopsiant amerikiečiams išėjus iš šalies, nes sukilėliai juk ir kovoja prieš okupacines pajėgas, tačiau niekas negali laiduoti, kad amerikiečiams pasitraukus sukilimas nevirs sunitų ir šiitų tarpusavio pjautynėmis, kuriose svarbų vaidmenį vaidins ir tarptautiniai teroristai, ir Iranas.
Svarstymai apie amerikiečių išėjimą ar jo būtinumą savaip padeda susitelkti sukilėliams ir įkvepia teroristus, nes nelyg patvirtina – jų siekiamas tikslas jau arti. „Al Qaeda“ paskelbė mirties nuosprendį visiems Konstituciją rengiantiems politikams – teroristai puikiai suvokia, jog Konstitucijos įgyvendinimo sąlygomis jiems bus sunkiau veikti. Tad neabejotina, kad jie ims dar aktyviau medžioti įtakingiausius politikus, vadinasi, teroro išpuolių padaugės. Suprantama, jei nebus imtasi veiksmingų kontrpriemonių.
Kitas pranešimų apie dalies karinio kontingento išvedimą aspektas susijęs su okupantų įvaizdžiu. Juo ilgiau amerikiečių kariuomenė laikoma Irake, juo labiau ne tik irakiečių, bet ir pasaulio visuomenės akyse įsitvirtina okupacinių pajėgų įvaizdis. Jungtinių Valstijų politikai nelaiko savo šalies okupante ir nenori tokiais atrodyti niekieno akyse. Šitai verčia nuolatos priminti kariuomenės buvimo Irake laikinumą ir svarstyti vienokias ar kitokias išėjimo iš šios šalies sąlygas. Tačiau, minėjau, tokie svarstymai duoda daugiau žalos, nei naudos. Esama aiškaus politinio prieštaringumo – svarstyti būtina, nors ir nenaudinga. Tas prieštaringumas nei logiškai, nei politiškai nėra išsprendžiamas – jį būtina „įveikti“ naujų Irako valdžios struktūrų tvirtinimo, demokratinių institucijų plėtros, nacionalinių karinių pajėgų kūrimo ir kitais būtinais darbais.
Nėra sunku įsivaizduoti teroristų taktiką amerikiečiams paskelbus išėjimo datą ir sąlygas – jie gali kuriam laikui „nutilti“ ir sukaupti jėgas, kad vėliau paimtų į savo rankas valdžią kai kuriuose Irako rajonuose ar imtųsi esminio šalies suskaldymo uždavinio. Išėjus amerikiečiams iš Irako jau niekas nebegalės pasakyti, kas kokiame rajone yra paėmęs valdžią, kokie vietiniai politikai valdo patys, o kokie yra teroristų statytiniai. Tad rastųsi geros sąlygos naujiems tarptautinio terorizmo tinklo židiniams.
Konstitucijos patvirtinimas nepanaikina tokių židinių radimosi grėsmės. Užsitęsus sukilimui, nesiliaujant teroristiniams išpuoliams vietiniai lyderiai gali nutarti tvarką įvesti savo jėgomis, šitaip paskatindami kai kurių regionų fragmentaciją. Vėlgi niekas negalės pasakyti, kokios jėgos valdo vienoje ar kitoje vietovėje ir kam jos tarnauja. Tokiu atveju Artimuosiuose Rytuose stabilumo nepadaugėtų, lygiai kaip ir pasaulyje saugumo.
