Irake vis stiprėja teroristiniai išpuoliai, daugėja aukų, didėja įtampa tarp šiitų ir sunitų, tad ramaus valstybės atkūrimo darbo perspektyva darosi miglotesnė. Aiškėja, kad teroristai nuosekliai stengiasi įgyvendinti savo planą - įstumti Iraką į pilietinio karo ar visą šalį apimsiančios sumaišties verpetą. Kodėl jie taip daro ir ką tikisi laimėti?
Pirmiausia reikia pripažinti, kad Irake šiuo metu veikia susivienijusios vietinių ir tarptautinių teroristų pajėgos. Koks jų vienybės laipsnis ar pobūdis - sunku pasakyti, tačiau pastarieji neregėto iki tol masto sprogdinimai rodo gerą veiksmų koordinavimą ir profesionalų operacijų rengimą. Tarptautiniams teroristams vieniems niekaip nepavyktų įvykdyti tokių išpuolių - reikalinga vietinių, specialiai apmokytų, gerai vietos sąlygas žinančių žmonių parama. Kas tie žmonės? Tai šalį valdžiusių partinių struktūrų, taip pat specialiųjų tarnybų atstovai, siekiantys savų, labai pragmatiškų tikslų. O tarptautinių teroristų pėdsakus ir braižą liudija savižudžiai - vietos sąlygomis jų būtų sunku paruošti.
Prieš ką ir dėl ko kovoja teroristai? Jie kariauja prieš amerikiečius ir jų sąjungininkus (tiesa, labiausiai - prieš amerikiečius), o sykiu - dėl būsimos valdžios. Šiuo metu Irake svarbiausias yra valdžios klausimas. Tuos tikslus įgyvendinti kaip tik ir gali padėti pilietinio karo verpetas. Pilietinio karo sumaištyje paprastai laimi labiausiai disciplinuotos, jokių skrupulų nepripažįstančios grupuotės, kurioms vadovauja autoritetingi lyderiai. O tarptautinių teroristų lyderiai jau įgavo ir tarptautinį “pripažinimą”. Suprantama, valdžios Irake jie užgrobti nepajėgs, o gal ir nesistengs, tačiau jie gali padėti valdžią iškovoti saviems, su jais bendradarbiaujantiems irakiečiams. Jų užmojų rimtumą rodo tai, kad sprogdinama švenčiausiose visiems musulmonams vietose, jau nebesilaikant jokių religinių apribojimų.
Šiuo metu išpuoliai nukreipti prieš Irako šiitus - jie kurstomi imtis “atsakomųjų veiksmų” prieš sunitus. Visai nesvarbu, ar šiitai imsis tokių veiksmų - už juos tai gali padaryti tie patys teroristai. Visuotinio nepasitikėjimo aplinkoje tai atrodys kaip lauktas atsakas. Įsivyravus tarpusavio nesantaikai ir abipusio teroro veiksmams amerikiečių padėtis dar labiau komplikuotųsi jau vien dėl to, kad neišvengiamai padaugėtų ne tik irakiečių, bet ir tvarką besistengiančių palaikyti koalicijos karių aukų.
Teroristų veiklą savaip gali paskatinti ir Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų kampanija. Demokratų kandidatas Johnas Kerry vis aršiau kritikuoja prezidentą George’ą W. Bushą dėl Irako kampanijos ir šioje šalyje vykdomos politikos. Nors ta kritika - lyg ir JAV vidaus reikalas, tačiau akivaizdus ir jos tarptautinis reikšmingumas. Teroristai turi aktyvinti savo veiksmus, kad tokiai kritikai rastųsi vis naujų “argumentų”. Juk kritika nukreipta prieš jų taip nekenčiamos valstybės vadovą. Tad karo logika juos verčia “padėti” demokratų kandidatui, kurio išdėstomi tokie su Irako politika susiję “argumentai” ne tik silpnina Jungtinių Valstijų pozicijas tarptautinėje arenoje, bet ir, svarbiausia, savaip demoralizuoja Irake tarnaujančius amerikiečių karius, kuriems ir taip nesaldu.
Susiklosto paradoksali situacija - demokratinių JAV prezidento rinkimų batalijos ima sietis su tarptautinio teroristų tinko veiklos aktyvėjimu. O juk demokratiniai prezidento rinkimai neįmanomi be aršios kandidatų kritikos. Dar vienas demokratijos paradoksas globalinių ryšių ir globalinio nestabilumo pasaulyje. Darytina tokia išvada: kad ir kaip būtų kritikuojamas dabartinis prezidentas, mojuoti “Irako korta” - labai pavojinga, nes galima susilaukti nenumatytų ilgalaikių padarinių.
