Irake vykstantis karas sukels daug nenumatytų padarinių. Jau dabar jis vis labiau supriešina pasaulį: ne tik padeda kurstyti vadinamojo civilizacijų konflikto ugnį, bet ir skaldo pavienių šalių visuomenes. Supriešinimą savaip skatina dalis pasaulio žiniasklaidos, kurią galima laikyti veiksminga karine jėga.
Karą ir jo aplinkybes nušviečiančios žiniasklaidos poveikis bus ilgalaikis. Šiuo metu ji stiprina tam tikrus mąstymo stereotipus, susijusius su priešo vaizdiniu, kuris vis labiau amerikietinamas ir įgauna net pasaulio priešo bruožų. Drauge tam tikri to vaizdinio bruožai pateikiami taip, kad su jais imtų kovoti visi nepatenkintieji esama padėtimi, nes ji siejama su “amerikiečių” veikla. Kadangi Jungtinės Valstijos šiuo metu yra vienintelė supervalstybė, turinti globalinių interesų, tai ji labai lengvai paverčiama vienintele imperija, o jau šis vaizdinys lengvai susiejamas su “imperializmu”. Todėl taip lengvai sovietų ištobulinta “kova už taiką visame pasaulyje” virsta kova su amerikietišku imperializmu, o sykiu ir su neigiamais globalizacijos padariniais.
Didžiausia bėda ta, kad žiniasklaidos sukurtas vaizdinys ne tik ilgam nusės daugybės žmonių, ypač vakariečių, sąmonėje, trukdydamas aiškiai žvelgti į pasaulį ir aiškintis naujųjų konfliktų kilmę, bet ir teiks politikams puikių galimybių manipuliuoti savo šalių piliečiais.
Jau dabar galima teigti, kad, nepaisant karo baigties, Irakas laimėjo didžiulį informacinį mūšį. Galbūt dėl to diktatorius Saddamas Husseinas ilgokai provokavo Vakarų pasaulį, stebėdamas, kaip Irako problema tampa katalizatoriumi, skatinančiu Vakarų pasaulio susipriešinimą. Ji pagreitino tam tikrų prieštaringumų virsmą aiškiai išreikštomis politinėmis konfrontacinėmis nuostatomis, leido Prancūzijai imtis supervalstybės vaidmens, kuriam ji neturi nei galios, nei išteklių. Jei toks ir buvo sumanymas, tai jis įgyvendintas puikiai. Galop diktatorius nusprendžia žengti savižudišką (?) žingsnį, kuris jį neabejotinai paverčia bene didžiausia XXI a. globalinės politikos figūra.
Arabų pasaulio žiniasklaida, įtvirtindama simbolinį religinį S. Husseino vaizdinį ir priešindama jį “šėtoniškųjų” Jungtinių Valstijų paveikslui, iš esmės skatina musulmoniškojo pasaulio vienijimąsi kovos su Valstijomis pagrindu. Šiuo atžvilgiu JAV galia stiprina simbolinę su ja susiėmusio diktatoriaus galią. Suprantama, musulmoniškojo pasaulio vienybė nebus pasiekta - pernelyg skirtingi arabų režimų interesai, tačiau tam tikras psichologinis pagrindas padėtas. Vadinasi, padėti ir būsimų konfliktų bei terorizmo užtaisai.
Europos žiniasklaidoje jaučiama Jungtinių Valstijų kritikos banga. Jos mažiau JAV palaikančiose šalyse. Tačiau visur ryškus visuomenės pasidalijimas Irako karo atžvilgiu. Kritiškai nusiteikusi žiniasklaida pasitelkia senus sovietinius antiamerikietiškus stereotipus ir kuria naujus, stengdamasi įtvirtinti paprastą karo priežasčių aiškinimo schemą: esą viską nulemia naftos gavybos ir karinio pramoninio komplekso, kuriam reikia sunaudoti turimą ginkluotę, interesai. Politinės regioninio ir globalinio stabilumo, demokratijos plėtros ir kovos su terorizmu problemos - apeinamos. Nepaisoma net akivaizdžios Europos Sąjungai dėl tokių vaizdinių skleidimo kylančios grėsmės. Juk pati ES tapo galima tik dėl to, kad Europoje po karo visą laiką buvo jos stabilumą palaikantys amerikiečiai. Jie užtikrino Vokietijos denacifikavimą, Prancūzijos ir Vokietijos suartėjimą, iš kurio ir kilo Jungtinių Europos Valstijų projektas. Kas lauktų Europos pasitraukus amerikiečiams? Daugelis Europos regionų “užminuoti” - galimi nauji konfliktai, o Europos didžiosios valstybės pačios niekada dėl nieko nepajėgė susitarti.
Įdomu stebėti oficialiąją Rusijos žiniasklaidą, kurioje aiškus L. Brežnevo ar dar ankstesnių laikų ideologijos “atgimimas”. Irako karas nušviečiamas vien kaip amerikiečių ir britų taikiems gyventojams atneštos blogybės. Paryškinamas Irako armijos sugebėjimas priešintis, nepaliaujamai kalbama apie amerikiečių kariškių slepiamą informaciją, trukdymus ir galimą dezinformaciją. Įtaigaujama, kad amerikiečiai pasiruošę atvežti cheminio ginklo pavyzdžius ir jais pateisinti savo “agresiją”. Aiškinama, jog šitaip galima pasielgti ir su bakteriologinio ginklo pavyzdžiais, dėl jų primetant kaltę Rusijai. Kuriama nepasitikėjimo amerikiečiais atmosfera ir šitaip žmonės ruošiami galimiems amerikiečių radiniams. O juk Rusijos indėlis ginkluojant Iraką visiems gerai žinomas. Žurnalistai reportažus apie amerikiečių “slaptumą” kuria slapčiausiose jų karinėse bazėse, lėktuvnešiuose, tačiau vargu ar į tai atkreips dėmesį parasti žiūrovai. Rusijos žurnalistai nė negalėtų įsivaizduoti, kad jie Čečėnijoje galėtų elgtis taip laisvai kaip amerikiečių kariniuose objektuose ir daliniuose.
