Per Lietuvą vilnijo jau ne vienas politinis skandalas. Kai kuriems jų tirti buvo kuriamos net parlamentinės komisijos, sugebėjusios surinkti tam tikrus duomenis, sutarti dėl tam tikrų išvadų. Tačiau visoms komisijoms būdinga tai, kad jų darbas niekaip nepaaiškino tirtų skandalų esmės, o išvados skandalų „figūrantams“ nepadarė jokios apčiuopiamos žalos.
Prisiminkime ir parlamentinių komisijų, kurios tyrė kai kuriuos ekonominius nusikaltimus, veiklą - visų jų darbo rezultatas tas pats. Todėl galėtume daryti vieną išvadą - jos buvo sukurtos ne tiek tirti realias skandalų ir juos nulėmusių politinių-ekonominių procesų priežastis bei struktūras, taip pat politinius korupcinius ryšius, kiek stengėsi tuos skandalus „nukenksminti“. Aukščiausio rango politikai viešai stebėdavosi, aikčiodavo, visokiais ženklais rodydavo nesuprantą, kaip tai galėję atsitikti, atsiribodavo nuo vienų ar kitų žymių „veikėjų“, net paskelbus įtartinų telefoninių pokalbių išklotines pratindavo publiką prie sveikam protui nesuvokiamų išvedžiojimų ir linkėdavo eilinei komisijai viską išsiaiškinti, kad triumfuotų teisingumas.
KGB rezervistų skandalui tirti taip pat buvo suburta laikinoji parlamentinė komisija. Aiškėja, kad jos darbo vaisiai bus tokie pat vargani, kaip ir ankstesnių komisijų. Galima nujausti, kad pagrindinis komisijos darbas yra suformuluoti reikiamas išvadas. Neabejokime, jos ir bus padarytos, nepaisant kai kurių komisijos narių reiškiamos ypatingos nuomonės.
KGB rezervistai yra dalis didesnės KGB darbuotojų, bendradarbių, taip pat KGB archyvų įslaptinimo-išslaptinimo problemos. Norint rimtai aiškintis bet kokį šios problemos aspektą, būtina politinė valia. Tačiau nesunku pastebėti, kad šiuo atveju politinis elitas savo politinę valią turėtų nukreipti prieš save. Ar šitai įmanoma? Įmanoma taip, kaip tai ir vyko, pavyzdžiui, garsiojoje žemgrobių byloje. (Nekalbėsime apie vieną išskirtinį atvejį - vadinamąjį Prezidentūros skandalą, peraugusį į prezidento apkaltą.)
Pabandykime kiek pasiaiškinti, kaip parlamentinės tyrimo komisijos „nukenksmina“ skandalus. Pirmiausia jų veikla apribojama ir nukreipiama nuo skandalo esmės Seimo suformuluojamais klausimais. Suprantama, būtina iškelti konkrečius klausimus, tačiau juk tyrėjai gauna ir tokių duomenų, kurie „nepatenka“ į pateiktų klausimų akiratį.
Kad ir ką patys komisijų nariai kalbėtų apie savo ketinimus, jų dauguma atstovauja valdančioms politinėms jėgoms ir vykdo tų jėgų valią. Visų atstovaujančiųjų politinė karjera priklauso nuo to, kaip jų veikla komisijoje atitinka esminį, niekaip viešai neformuluojamą politinio elito interesą.
Galiausiai svarbu išvadų formulavimas, juridiniai kalbiniai niuansai, kuriuos galima išreikšti formule „lyg ir, tačiau ne“. Labiausiai įtartinas tokių komisijų veikloje yra nuolatinis kreipimasis į teisę ir galiojančius įstatymus. Pastarosios komisijos vadovai nepaliovė aiškinti, kad daug laiko užima išvadų derinimas su teisininkais. Šitaip kuriamas išvadų absoliutaus teisinio patikimumo, vadinasi, teisingumo vaizdas. Tačiau tik vaizdas. Juk parlamentinės komisijos kuriamos ne teisiniam, o politiniam įvertinimui suformuluoti. Tapatinant teisinį įvertinimą su politiniu, o iš esmės politinį įvertinimą pakeičiant teisiniu, netenkama politinio vyksmo dvasios. Vilniaus mero Artūro Zuoko teismo procesas ir jo perrinkimas partijos lyderiu akivaizdžiai parodė, kaip lengvai mūsų veikėjai išvengia politinės atsakomybės. Tačiau viešumoje kaip tik apie tokią atsakomybę ir kalbama.
Komisijos buvo klausta, ar kai kurie į KGB rezervistų sąrašus įrašyti aukšti valstybės pareigūnai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir pats klausimas, ir atsakymas yra gana subtilūs triukai, padedantys figūrantams išvengti realių padarinių. Tik įsivaizduokime, kad tokios sudėties ir kvalifikacijos parlamentarų būrelis imasi tirti grėsmes nacionaliniam saugumui... Kaip jie tai ruošėsi daryti? Akivaizdu, kad niekaip - tik patvirtinti, kad nekelia. Juk iš įrašų tame sąraše joks tyrėjas negalėtų padaryti pagrįstų išvadų apie dabar tų pareigūnų keliamas ar nekeliamas grėsmes. Įrašai ir yra tik įrašai. Norint daryti išvadą apie grėsmes, reikėtų išsiaiškinti, ar tie pareigūnai nepalaikė kokių nors įtartinų ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis ar kitokiomis institucijomis nepriklausomybės metais, taip pat ar nepalaiko šiuo metu. Kokia komisija galėtų atsakyti į tokį klausimą.?
Nei gali, nei drįstų jį kelti. Kita vertus, duomenis atsakymui į tokį klausimą turėtų pateikti Valstybės saugumo departamento vadovas, pats įtrauktas į rezervą. Ratas užsidaro. Labai gerai sukonstruotas ratas. Tačiau skandalui nukenksminti svarbu prie tų aukštų pareigūnų pavardžių pridėti išvadą „nekelia grėsmės“ - žmonėms ima atrodyti, esą komisija ir ištyrė įvairius galimų grėsmių aspektus.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pradėjus kalbėti apie KGB rezervą tuoj pat pereinama prie kitų problemų, kurios nėra tyrėjų akiratyje. Štai komisija yra įsitikinusi, kad kur kas didesnę grėsmę nacionaliniam saugumui kelia užsislaptinę buvę KGB darbuotojai, apie kuriuos niekas nieko konkretaus negali pasakyti. Gali būti, kad kelia, tačiau juk išaiškinti tokius užsislaptinusius turėtų mūsų šlovingasis Valstybės saugumo departamentas...
KGB rezervistų skandalas apnuogino efektyvią Liustracijos komisijos (ne)veiklą. Galėtume daug svarstyti, ar tik ta (ne)veikla nekelia kokių grėsmių nacionaliniam saugumui, tačiau palikime tai ateities kartoms. Liustracijos komisija pertvarkoma, tad tikėkimės mūsų šalyje padaugėsiant šviesos, skaidros ir teisingumo. Vis dėlto norėčiau pareikšti vieną abejonę dėl būsimos jos veiklos. Abejonė susijusi su mūsų gyveniman įskiepytu teisiniu loginiu prieštaringumu. KGB įstatymiškai buvo paskelbta nusikalstama organizacija. Tačiau juk tai nusikalstamai struktūrai vadovavo komunistų partija. Visi sovietmetį tyrinėjantys istorikai žino, kokia buvo sukurta to vadovavimo sistema, kaip visos valstybės struktūros „atsiskaitydavo“ įvairių lygių partijos biurams ir kitiems dariniams. Puikiai šitai žino ir buvusioji komunistinė nomenklatūra.
