Visuomenė laukia, visuomenė tikisi, o Proveržio kaip nėra, taip nėra. Pati visuomenė galių jo prisišaukti neturi, tad lieka tik viltis. O gal net viliantis ruoštis keršyti tiems, nuo kurių priklauso Proveržio neatvykimas. Tačiau iš visuomenės keršto, kaip jau įsitikinome, – tik dar vienas Viktoras, kuriam laikui sugebantis suvaidinti reikiamą pavidalą.
Jau gana ilgai socialdemokratai, konservatoriai ir prezidentas Valdas Adamkus derasi dėl naujos Vyriausybės ir galo toms deryboms nematyti. Prezidentas siūlo oponuojančioms politinėms jėgoms susitarti, tačiau pernelyg daug dalykų (ateities valdžia ir europinių pinigų srautų valdymas) pastatyta ant kortos, kad socialdemokratai savo noru atsisakytų dalies valdžios. Tad kyla klausimai, ar socialdemokratams apskritai reikalingas koks nors susitarimas su konservatoriams, o jei reikalingas, tai koks jis galėtų būti?
Svarstant susitarimo galimumo klausimą, nereikėtų išleisti iš akių vienos akivaizdžios aplinkybės – socialdemokratams nėra kur skubėti, nes kol tęsiasi vadinamoji valdžios krizė, kol prezidentas siūlys tam ar kitam pretendentui sudaryti Vyriausybę, tol valdžia išlieka socialdemokratų ir jų premjero Zigmanto Balčyčio rankose. Todėl galima nujausti, kad socialdemokratai nori ne susitarti, o palenkti kitas Seimo politines jėgas „savo naudai“. Vaizduoti derybas, „pergyventi“ dėl Lietuvos įvaizdžio mūsų nomenklatūra puikiai išmokusi.
Socialdemokratų tikslas gana aiškus – kiek galima ilgiau išlaikyti premjero postą, geriausia – iki Seimo rinkimų. Nesvarbu – eilinių ar pirmalaikių. Premjero postas labai svarbus rinkimų kampanijos atžvilgiu – visada galima laiku pridėti prie pensijos ar sumažinti kokio mokesčio procentą. Tada daug lengviau įtikinti kai kuriuos žmones, kad tokių gėrybių būtų buvę daugiau, jei politiniai oponentai nebūtų trukdę valdantiesiems „dirbti Lietuvos žmonių labui“.
Politinė logika lemia veikimą keliomis kryptimis. Politinės jėgos turi numatyti kelis įvykių raidos scenarijus ir stengtis veikti taip, kad visi jie išsirutuliotų į joms reikalingą rezultatą. Socialdemokratai siekia išlaikyti valdžią savo rankose. Tad ir „tardamiesi“ su konservatoriais jie sykiu turi galvoti, kaip būtų galima apsieiti be jų. Juk įmanoma suburti ir tokią Seimo daugumą, kurioje opozicionieriais taptų konservatoriai, darbiečiai ir, prezidento pageidavimu, liberaldemokratai.
Ši aplinkybė, taip pat valdžios krizės eiga verčia daryti išvadą, kad jokių rimtų politinės korupcinės sistemos pokyčių artimiausioje ateityje nėra ko tikėtis. Proveržis neateis. Tad ar įmanomas socialdemokratų ir konservatorių susitarimas? Susitarimas įmanomas, tačiau tik dėl socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės. Kol kas valdžios krizės vyksmas dar nėra pasiekęs savo lemiamo momento. Kada jis ateis? Kai bus suformuota nauja Seimo dauguma be konservatorių arba kai Seimui kils reali grėsmė būti paleistam. Pastaruoju atveju paaiškėtų, jog kaip tik darbiečiai, muntianininkai, socialliberalai bei liberalsąjūdiečiai labiausiai bijo priešlaikinių rinkimų. Tuo metu ir turėtų būti tvirtinamas centro kairės, vadinasi, socialdemokratų kandidatas į premjerus.
Manau, jog socialdemokratai visiškai neįsižeidė ant darbiečių, kad tie nepalaikė Z. Balčyčio. Kodėl? Kadangi puikiai suvokia, jog darbiečiai turėjo pasirodyti kaip rimta politinė jėga, su kuria Seime dar reikia skaitytis. Be to, šitaip darbiečiai bandė sutvirtinti savo politinį tapatumą ir padidinti savo „kainą“. Tačiau tas balsavimas buvo tik žvalgytuvės, jėgų demonstravimas ir niekaip nepakeitė realios valdžios padėties.Suprantama, socialdemokratai galėtų pažadėti, kad įvykdys tam tikrus oponentų reikalaujamus darbus. Tačiau tie darbai – joks proveržis, nes proveržiui reikia daug daugiau politinės valios ir pastangų. Be to, nevertėtų pernelyg pasikliauti socialdemokratų pažadais – juk Seime balsuoja ir kitos partijos. Tad kas galėtų kaltinti socialdemokratus, jei kokie nors pažadų punktai Seime būtų blokuojami „nevaldomų“ darbiečių balsais.
Iš konservatorių visuomenė laukia aiškios, pagrįstos Proveržio bei politinės korupcinės sistemos keitimo programos ir komandos, kuri ją galėtų įgyvendinti. Tad konservatoriams tenka sunkus uždavinys – atlikti pažadėtus intelektinius namų darbus, antraip dalis jų rėmėjų iki rinkimų gali ir susvyruoti. Ypač atsižvelgiant į tai, kad jų koaliciniai partneriai, suvilioti realios politinės valdžios teikiamų galimybių ir postų, gali netrukus prisišlieti prie kitos koalicijos.
Šiuo metu socialdemokratus nelabai jaudina derybų su konservatoriais baigtis, nes jie buria naują Seimo daugumą ir visiškai nebijo priešlaikinių Seimo rinkimų. Juk ir per rinkimus veiks jų Vyriausybė, be to, jie pagrįstai tikisi patraukti į savo pusę dalį Darbo partijos rinkėjų. Beje, dar dalis tų rinkėjų gali paremti ir Rolando Pakso liberaldemokratus. Tad socialdemokratų taktika – kuo nuoširdžiausiai vaizduoti derybų su konservatoriais sunkumus, sykiu buriant naują daugumą, ir laukti, kol bus patvirtinta jų Vyriausybė, taip pat rengtis Seimo rinkimams. Ir jokio Proveržio.
