Lietuvos žmonės išsirinko naują prezidentą - Rolandą Paksą. Kad ir ką politinių technologijų žinovai bei politikos apžvalgininkai kalbėtų apie rinkimų kampanijos ypatumus ar “didelius pinigus”, būtina pripažinti rinkimų rezultatus kaip žmonių pasirinkimą ir pasveikinti naują valstybės vadovą.
R. Pakso rinkimų strategija buvo gerai apgalvota, agresyvoka ir veiksminga. Ypač kai ją lygini su Valdo Adamkaus ir Artūro Paulausko žmonių veikla. Nors ir nepaliaujamai kaltinamas “populizmu”, R. Paksas vis dėlto nedalijo konkrečių pažadų, o labiau kreipėsi į permainų viltis, kurios daugeliui žmonių nėra tušti žodžiai.
Todėl antrajame rinkimų ture už naująjį prezidentą balsavo visi tie, kurie pirmajame ture pasisakė prieš esamą tvarką, atstovaujamą Prezidento V. Adamkaus. Kaip tik stabilumo propagavimas žmonių sąmonėje siejosi su esamos tvarkos išlaikymu, esamo skurdo bei didžiulės socialinės nelygybės tolesniu įtvirtinimu ir šitai nesužavėjo rinkėjų. Vienam stabilumo propaguotojų A. Paulauskui pirmajame ture patyrus triuškinamą pralaimėjimą, V. Adamkui būtinai reikėjo koreguoti rinkimų strategiją, tačiau tam, matyt, nepakako jo aplinkos intelektinių pajėgų.
Galima nujausti, kad intensyvus R. Pakso “pravardžiavimas”, siūlymai burti vos ne “antifašistinį” prieš jį nukreiptą frontą davė priešingą rezultatą - dalis žmonių tyčia nubalsavo už dabartinio politinio elito koneveikiamą personažą. Konservatorių partijos lyderio Andriaus Kubiliaus išvedžiojimų besiklausantis potencialus rinkėjas galėjo galvoti taip: “Juk jei jau toks nesyk apsimelavęs “Williams” aferos herojus taip ardosi, tai tikrai verta paremti jo priešininką”.
“Stabilumo” vaizdinio nepagražino ir per rinkimus pasirodę pranešimai, kaip ryškiai padidėjo per praėjusius metus mūsų valdininkų gerovė ir kaip sparčiai ji žada gerėti šiais metais. Buvo nubalsuota ir prieš tokią “esamą tvarką”. Į tai reikėtų atsižvelgti visiems politikams.
Šių eilučių autorius paskutinių V. Adamkaus ir R. Pakso debatų televizijoje rezultatą įvertino 55:45 R. Pakso naudai, tačiau vis dėlto manė rinkimų rezultatą būsiant labiau lygų. Rinkimai parodė, jog Lietuvoje jau susiklostė du sluoksniai - sočiųjų, patenkintų “esama tvarka” ir skurdžių, vargingųjų, nebematančių realios išeities.
Žmonių neįtikino Prezidento V. Adamkaus žadami ES pinigai, artimiausiu laiku turėsiantys pagerinti jų gyvenimą, nes žmonės jau nesyk matė, kaip didžiuliai tarptautinių finansinių institucijų pinigai ir privatizavimo lėšos dingsta bedugnėse mūsų vadinamojo politinio ekonominio elito kišenėse. Visuomenė nesąmoningai suvokia, kad toks prarajos tarp turtingųjų ir vargšų didėjimas mūsų tautai gresia katastrofa. Tik klausimas - ar naujasis prezidentas išties imsis taisyti padėtį? Ir pradės ne nuo kalbų apie būsimus ES pinigus, o nuo esminių problemų įvardijimo ir savo konstitucinių galių sukaupimo toms problemoms spręsti. Kaip ypatingą problemą būtina išskirti žmogaus konstitucinių teisių apsaugą ir galimybę jam pačiam ginti savo konstitucines teises. Naujasis Civilinio proceso kodeksas yra akivaizdus pavyzdys, kaip teisiškai įtvirtinamas žmogaus “beteisiškumas”.
Įdomu buvo stebėti įvairių partijų lyderių elgesį per rinkimus. Solidžiausiai atrodė socialdemokratai. Jie išreiškė saikingą paramą V. Adamkui, kurio priedangoje buvę komunistai iš esmės įsitvirtino kaip politinio ekonominio elito branduolys. Tačiau jie nesiėmė prognozuoti rinkimų rezultato, žinodami, kad galės sutarti ir su R. Paksu. Palyginti su jais labai jau komiškai atrodė konservatorių ir buvusių R. Pakso liberaliųjų bendražygių elgesys. Atrodė, kad jie užmiršo pagrindinę politikos taisyklę - nesusikurti sau mirtinių asmeninių priešų. V. Landsbergio pavyzdys turėjo juos daug ko išmokyti. O juk dabar konservatoriams reikės penkerius metus bendrauti su “fašistu” išvadintu šalies vadovu. Tiesa, niekas nenustebtų, jog A. Kubiliaus lūpomis būtų pranešta, kad jo per rinkimus išsakytas mintis reikėję visai kitaip suprasti. A. Paulauskas šiuo metu gali graudžiai mąstyti apie tas perspektyvas, kurios buvo atsivėrusios jam bendraujant su R. Paksu vadinamosios “naujosios politikos” laikais, o Vytenis Andriukaitis - apie savą stiprią socialdemokratų, o ne buvusių komunistų partiją. Išskiriant asmeninių santykių liniją, bus įdomu stebėti, kaip rutuliosis naujojo prezidento santykiai su Vilniaus meru Artūru Zuoku, padėjusiu daug pastangų išstumti jį iš politinės arenos, ir su Gediminu Vagnoriumi, kuris “įsuko” jį į didžiosios politikos orbitą.
