Kiek keičiant senovės kinų išminčiaus žodžius galima sakyti, kad išnykus padorumui įnirtingai kuriamos taisyklės. Po visų bent kiek plačiau nuskambėjusių skandalų mūsų valstybės vyrai energingai ir įtaigiai prabyla apie įstatymų landas (tiesa, neužsimindami, kad jos sąmoningai ir išmoningai kurtos bei diegtos), vienokių ar kitokių taisyklių ir kodeksų stoką.
Kai visuomenė praranda vidines, sakytume, su motinos pienu ir tėvo žodžiu perimamas, todėl nelyg savaime aiškias padorumo ir su juo esmiškai susijusio sąžiningumo nuovokas, tai įvairiausių taisyklių kūrimu stengiamasi išlaikyti to padorumo ir sąžiningumo regimybę. Manoma, kuo daugiau bus prikurta taisyklių, tuo bus geriau, nes kiekvienas žmogaus poelgis bus galimas įvertinti ir „atlyginti“. Tačiau, kaip matome, taisyklės kuriamos ne iš gero gyvenimo ir nors jos būtinos, tačiau negali tapti mūsų vidinio pasaulio normomis bei dorovinėmis gairėmis, palaikančiomis padorumą ir sąžiningumą.
Žmonių bendrabūvį reguliuojančios taisyklės ir kodeksai veiksmingi būna tik tada, kada yra pagrįsti bendruomenei būdinga gyvybinga padorumo bei sąžiningumo pajauta ir aktyvia netolerancija nepadorumo apraiškoms, juolab viešojoje politikoje vykstantiems skandalingiems vyksmams.
Padorumas ir sąžiningumas žmonių santykius reguliuoja nelyg savaime - veiksmingu, tačiau neprievartiniu būdu, sykiu padėdami ugdyti ir išlaikyti asmenybinį žmonių stuburą, taip pat socialinių saitų tvirtumą. Juk socialinių bendrumo saitų niekaip negalima plėtoti pasiremiant apgavystėmis, nepadorumu, tad ir nepasitikėjimu. Kaip tik tokią visuomenės būseną ir stengiamasi nuslėpti, padorumo stoką pridengiant taisyklių ir kodeksų kūrimu.
Padorumas ir sąžiningumas būdingi (ar nebūdingi) visiems visuomenės nariams, kitaip tariant, jų atžvilgiu visi žmonės yra lygūs. Nei padorumas, nei sąžiningumas „nepripažįsta“ luominės ar turtinės nelygybės. Padorus bei sąžiningas gali būti ir vargšas, ir turčius, lygiai kaip ir nepadorus. Tiesa, turčiaus nepadorumas dažniausiai maskuojamas visuomeninės padėties blizgesiu, teigiant tą nepadorumą esant lyg ir atleistiną aukštą ar įtakingą padėtį užimančio žmogaus būdo bruožą. Demokratinių tradicijų stokojančiose visuomenėse viešas nepadorumas net imamas laikyti būtinu politiko „kietumo“ požymiu. Tokia tendencija vis labiau įsitvirtina Lietuvoje.
Kadangi visi visuomenės sluoksniai ir žmonės yra lygūs padorumo bei sąžiningumo atžvilgiu, tai joks sluoksnis nei institucija negali šių dalykų nusavinti ir pasitelkti juos visuomenei valdyti. Tačiau taisykles, kodeksus ir įstatymus kuria tam tikros žmonių grupės pagal savo poreikius bei supratimą ir per institucijas jomis valdo visuomenę. Kitaip tariant, taisyklių kūrimas ir taikymas yra tam tikros grupės rankose. Juo visuomenė labiau stokoja padorumo, juo lengviau ją valdyti taisyklėmis. To valdymo esmė ta, kad tai yra manipuliacinis valdymas - ir taisyklės, ir įstatymai taikomi pasirinktinai, nelygu situacija ir iš taikymo galima išpešti nauda. Įvairios institucijos kaip tik ir laiduoja tokio pasirinktinio taikymo (vadinamieji dvilypiai, o tiksliau - trilypiai, keturlypiai, penkialypiai standartai) efektyvumo, o sykiu vaizduoja šį vyksmą esant teisingumo, skaidrumo ir pan. principų įgyvendinimą. Visuomenė tokiam valdymui niekaip negali pasipriešinti, nes vienintelė veiksminga pasipriešinimo priemonė galėtų būti padorumas ir sąžiningumas, kurių ir stokojama.
Kodėl galima tvirtinti, kad per pastaruosius penkiolika metų Lietuvoje ganėtinai apnyko padorumas ir sąžiningumas? Todėl, kad visi visuomenės sluoksniai vienaip ar kitaip išgyveno vadinamąjį „prichvatizacijos“ vyksmą, kuris įtvirtino esminę naudos bet kokiomis priemonėmis siekimo nuostatą. Šis procesas buvo įvilktas į parlamentinės demokratijos ir įstatymų leidybos rūbus, jame dalyvavo visi visuomenės sluoksniai (tiesa, laimėjo nedaugelis), jame sukauptais finansais maitinosi visos parlamentinės partijos. Kas Lietuvoje nesistengė nugvelbti iš tautiečio vieną kitą arą, vieną kitą dešimtį kvadratinių metrų gyvenamojo ploto, perimti kompaniono verslą, prisidurti neužtarnautų regalijų, pagražinti savo biografiją ar nuslėpti saugumietiškus „žygdarbius“? O kiek pelnėsi iš neva „iššvaistomų“ bankų ir bankrutuojančių korporacijų lėšų... Ką jau kalbėti apie gėdingas didžiųjų politinių partijų machinacijas, užkulisinius susitarimus, juodąsias kasas, atvirą verslo interesų aptarnavimą paminant po kojomis viešąjį interesą.
Tad galima tvirtinti, kad Lietuvoje šiuo metu nesama nei socialinio sluoksnio, nei politinių partijų, kurios sąmoningai diegtų padorumo bei sąžiningumo nuostatą ir sugebėtų jos laikytis. Politikams patogiau veikti sovietinį paveldą suaktualinusioje politinių manipuliacijų aplinkoje, pasitelkiant politines technologijas ir politinę rinkodarą, o verslui svarbiausia patikimai jų interesus įstatymais ginantys politikai ir grynoji nauda, kuriai padorumas reikalingas tik kaip priemonė ar priedanga. Tokiomis sąlygomis individuali padorumo ar sąžiningumo apraiška ima rodytis „netinkama“, net įžeidžianti ar nepadori ir susilaukia skeptiškų, pašaipių komentarų - stengiamasi parodyti tokį padoruolį taip pat esant jei ne savanaudį, taip bent jau nuodėmingą. Tad ir girdėsime nepaliaujamus politikų svarstymus apie reikalingas naujas taisykles ir kodeksus regėdami, kaip nauji skandalai nustelbia jau net nespėjančius įsilinguoti senuosius.
