“Omni laike” paskelbtas įdomus Sauliaus Spurgos straipsnis (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_146647), kuriame intriguojamai lyginami 1992 metai su dabartine padėtimi Lietuvoje. Skaityti įdomu, bet kai kurias klaidas norėčiau pataisyti.
Antai Lietuvos Sąjūdžiui priskiriama “vadizmas ir nepakantumas”, o su dešiniaisiais kažkieno “dialogas buvęs neįmanomas”. Sąjūdis atėjo skelbdamas brolybę, solidarumą, vienybę vardan Lietuvos ir priėmė geros valios komunistus, nors išorės radikalai ar kokia nors “Tautos pažanga” dėl to priekaištavo. Kita vertus, Sąjūdis pirmiausia pats susidūrė su nemažu nepakantumu ir priešiškumu, ypač po 1990 m. kovo, kai, anot A. Juozaičio, “užgrobė valdžią”. Dėl dialogo, tai vienintelė politinė “jėga”, su kuria išties atsisakiau dialogo, buvo M. Burokevičius.
Apie deputatus, kuriems esą “baimę kėlė” Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos tarnyba, būtų gera kalbėti konkrečiau. Kuriems, kodėl? Prisimenu, kad kai kurie deputatai visaip stengėsi panaikinti šią tarnybą, tuo metu vienintelę atsvarą “Vilniaus brigadai”. Po 1992 m. nepanaikino, bet priskyrė Vyriausybei - Vidaus reikalų ministerijai.
“Referendumas dėl prezidento institucijos atkūrimo, nors Lietuva dar neturėjo Konstitucijos” - tai seniai skleistas ir kai kam dar likęs klaidinantis teiginys. Lietuva turėjo laikinąją Konstituciją - Laikinąjį pagrindinį įstatymą - ir būtent šiai 1990 m. Kovo 11-osios Konstitucijai, ne į tuščią vietą, buvo siūlomas atitinkamas papildymas dėl prezidento įstaigos ir įgaliojimų. Vėliau beveik toks pat įtrauktas į 1992 m. Konstituciją.
Įdomus vaizdelis, neva “prieš Landsbergio politikos kryptį” vieningai stoję “dauguma kitų politinių jėgų”. Įdomu, prieš kurią kryptį? Nepriklausomybė per demokratiją, jos apsauga per tarptautinį pripažinimą ligi pat JTO narystės, laisvė per jokio Rytų diktato nevaržomą vakarietišką integraciją (pirmiausia normalizuojant santykius su Rusija ir susitariant dėl jos kariuomenės itin greito išvedimo - palyginkit dabar Gruziją!), privati nuosavybė (įskaitant žemę - neteisėtai atimtos žemės grąžinimui priešinosi tik LDDP), verslo laisvė rinkos sąlygomis, nacionalinė valiuta ir narystė Tarptautiniame valiutos fonde bei Pasaulio banke, pradėtos švietimo, sveikatos ir kitos reformos, referendumas dėl okupacijos žalos atlyginimo, Lietuvos kariuomenės atkūrimas, naujos Konstitucijos sukūrimas būtent per dialogą... Jei “dauguma” būtų priešinusis, ką būtume įstengę nuveikti?
Ir dar sykį būtent apie dialogą. Matyt, su kairiaisiais. Jis tikrai prasidėjo ne po dešimties metų, o vyko įvairiomis formomis visą laiką, kartais visai konstruktyviai. Taip ir 1993 m. (dėl paraiškos į NATO), ir 1995-1996 m. (dėl A. Šleževičiaus nušalinimo, dėl Nacionalinio saugumo koncepcijos), ir net 1997 m. dėl kandidatūrų į prezidentus.
Tikiuosi, ateityje svarstymai apie Lietuvos Sąjūdį ir jo brėžtą 1990-1992 m. valstybės politiką bus daugiau pagrįsti dokumentais, ne mitais.
