„Nepriklausomybė turėjo būti universalus vaistas visoms nelaimėms. Tačiau viešajame gyvenime nedingo skurdas, nedorėliai netapo padoriais žmonėmis, melagiai nepradėjo sakyti tiesos, o kyšininkai neatsisakė savo procedūrų. Veikla nepriklausomybės labui ir padorumas nebuvo atlyginti, o nusikaltimas liko nenubaustas.
Kildavo klausimas: kas dėl to viso kaltas? Kas už tai atsako? Nepriklausomybės kovotojai - ir tikrieji, ir tariamieji - buvo nusivylę: kodėl pristigo kartuvių tiems niekšams, kurie pavogė mums [...], o dar prieš tai padlaižiavo paslaugomis užgrobėjui? Tiems latrams puikiai sekasi, o paprasti, padorūs žmonės tempia vargą...
Ir kaip čia paaiškinsi, kad [...] skurdo negali pagrįsti kyšininkų ir karjeristų nedorybėmis, kad tai pasekmė ilgamečio atsilikimo, karų suniokojimo, blogos konjunktūros ir dramatiškų jaunos valstybės problemų? Ne, tokie paaiškinimai nepajėgūs įtikinti žmonių, kurie nori turėti kaltininką čia, dabar ir tuoj pat. Ypač kai tuos žmones erzina sutrikimas dėl bejėgiškumo, ir jeigu jų kartėlis pavirsta pavydu tiems, kam pasisekė, o jau pavydas - neapykanta pasauliui. Tokiems žmonėms lengva įkalbinėti, kad „tai ne ta [...], apie kurią jie svajojo...“
Dabar siūlau perskaityti dar kartą.
O dar kartą perskaitę, pasiimkime kryžiažodžių šratinuką ir į vietas, pažymėtas daugtaškiais, įrašykime: Lenkiją, lenkų, Lenkija.
Taigi čia apie Lenkiją, kuri atkūrė savo nepriklausomybę po Pirmojo pasaulinio karo ir kurios pirmasis prezidentas Gabrielius Narutavičius (Vasario 16-osios Akto signataro brolis) vos išrinktas buvo tuoj pat nušautas. Rašo Adamas Michnikas („Gazeta Wyborcza“, 2005-09-10/11) studijoje „Gatvių nuotekų liūdesys“. Tai apie menkybės ir niekšybės nuotekas, kurios išreiškia ir kursto nuotaikas, lemia protų sumaištį, nuosmukius ir nelaimes. Tai apie Lenkijos istoriją 1918-1922 metais ir dar apie kitas šalis, Prancūziją, Čekoslovakiją. Verta šią A. Michniko istorinę publicistinę studiją paskelbti visą.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
