Viešieji ryšiai (VR) - ne tik madinga profesija, bet ir senų seniausias menas skleisti jums parankias idėjas tarp jums parankių žmonių.
Dabar šia veiklos sritimi susidomėjusios stambiausios ir smulkiausios firmos - jos siekia girti savo vardą ir gaminius, politikai - jie nori užburti rinkėjus, ir visi be išimties, kuriems maga kam nors įpiršti reikiamą nuomonę. Galima pateikti ir gilesnių pavyzdžių: VR kampanijos per kartų kartas vedė pirmyn ištisas tautas. Ir darė tą taip sėkmingai, kad netgi buvo suformuoti visuomenės nuomonės stereotipai: prancūzai - geriausi meilužiai, o čiukčiai - didžiausi naivuoliai. Visi žino, kad kiekvienu konkrečiu atveju tai gali neatitikti tikrovės, tačiau... Kiek anekdotų mes viens kitam pasakojame apie prancūzų elgesį? O apie čiukčių? Vadinasi, VR pavyko, prancūzai laiku pasistengė, sukurdami “reikiamą įvaizdį”, o štai čiukčiai šią anti-VR kampaniją savo adresu pražiopsojo. Tačiau… galbūt šitaip jiems lengviau prekiauti ir jie patys sugalvojo visus tuos anekdotus. Kaip dabar sužinoti užsakovo pavardę ir istorinę tiesą?
Manoma, kad egzistuoja ir lyčių VR, kuriems veikiant viena lytis užkalba dantį kitai, kad palengvintų sau gyvenimą. Prieš daugelį tūkstančių metų vyrai suprato, kokia naudinga jiems šeimos institucija, ir nuo tol planingai formavo teigiamą santuokos įvaizdį būtent moterims, joms įrodinėdami ir įteigdami, kad tik gražiajai lyčiai būtina svajoti apie baltą suknelę ir žmonos statusą. O vyras santuoka nesuinteresuotas, jį į santuoką reikia vilioti pasakomis ir glamonėmis. Tačiau, atrodo, kad šiuolaikinė santuokos forma naudingesnė ne moterims, o vyrams. Kad tuo būtų įtikinta silpnoji lytis, buvo naudojamos serenados, baladės, patriarchalinė visuomeninės santvarka, tapybos drobės, dizainerių išmonė kuriant vestuvines sukneles, remiamasi tradicijomis ir buvusiųjų kartų patirtimi, šventųjų knygų citatomis ir taip toliau, ir panašiai.
Šios sėkmingos santuokos įvaizdžio gerinimo kampanijos pasekmės juntamos iki šiol. Netgi dabar, kai moteris jau gali išsikovoti padėtį ir užsidirbti pinigų ne tik vyro globojama, bet ir savarankiškai, kažkur moteriškos pasąmonės gelmėse knibžda mintis, kad neištekėjusi moteris nevisavertė.
Ir netgi pačios aršiausios feministės priverstos kovoti (taigi skaitytis) su tokia “pasenusia” nuomone. Jeigu tokią VR kampaniją iš kartos į kartą būtų galėjusi surengti nors viena komercinė įmonė, niekam iš mūsų ir į galvą neateitų žiūrėti ką nors kitą, o ne “Sony” (arba “Rubiną”), o galvą visi iki vieno trinktume tik “Procter&Gamble”.
Jei jau pradėjome aprašinėti reikiamų idėjų įtvirtinimą potencialių vartotojų (pirkėjų, rinkėjų, aukų - sąrašą galima tęsti, kas nereikalinga - išbraukti) pagal VR dėsnius, tai ir vertinsime tai pagal rezultatus. "VR veikia" - kai reikiamas teiginys visuomenės nuomonėje egzistuoja kaip mąstymo stereotipas. Štai dauguma žmonių, greitai paprašyti paminėti kokią nors gėlę, pasakys - “rožė”, nors žino ir daugiau gėlių, o paklausti apie rusų poetą, išpyškins: “Puškinas”. Nepavykę tokie VR, kurie nepasiekė tikslinės grupės smegenų. O jei tyrinėjame lyčių VR, tai ir padalinsime juos į tuos, kuriuos mėgino arba vykdė vyrai, ir tuos, kuriuos savo ruožtu sugebėjo įdiegti moterys.
Vyriškas reikalas
Viena pačių genialiausių vyriškų VR kampanijų - idėjos “Uošvė - žmogaus priešas” įdiegimas. Tai kaip tik tas atvejis, kai vienu šūviu buvo paklota visa kiškių šeimyna:
1. Rimta problema virto pasakaite ir juokų tema, o tai leidžia trintį suvokti kaip neišvengiamą, t.y. gerokai lengviau.
2. Prieš vesdami susidurti su šia problema visi ruošiasi iš anksto, o tai palengvina jos sprendimą (psichologai teigia, kad suprasti problemą - tai ją išspręsti 50 proc.).
3. Uošvės pačios tiki, kad jos gali būti “priešės”, ir daugelis net stengiasi nepaklusti susidariusiam stereotipui (savaime suprantama, tai vyro naudai).
4. Problema tapo visuotine, taigi natūralia ir įteisinta (nors iš tiesų tai visiems konflikto dalyviams rodo darnos šeimoje stoką).
Labai gaila, kad šios priemonės - “neigiamų savybių aukštinimo anekdotuose” - reikiamu laiku nepanaudojo moterys, nes priešprieša “marti ir anyta” dažniausiai yra dar didesnė. Moteris į moterį paprastai žvelgia su didesniu pavydu ir gerokai pikčiau nei moteris į vyrą. Tačiau vyrai tuo pasirūpino anksčiau ir jei dabar moterys imtų kartoti šį triuką, jo pastangos atrodytų apgailėtinos (tai pasaulinė VR patirtis). Tai, suprantama, neatmeta kitų problemos sprendimo galimybių.
Tačiau ne viskas vyrams ėjosi taip sklandžiai - štai nepavykusių vyriškų VR pavyzdys. Triūsė jie ilgai, atidavė beveik visą širdį, tačiau įtikinti dailiosios lyties nesugebėjo. Teiginys “Vyras - poligaminė būtybė” buvo “stumiamas” visais rašytinės istorijos laikais (taip pat ir uolų tapyboje). Be to, vyrai jį rūpestingai iliustravo savo veiksmais, pavyzdžių ieškojo gyvūnijos pasaulyje ir atskirų, ypač išsiskiriančių, jo atstovų elgesyje, grindė jį fiziologiškais, sociologiškais, filosofiškais, ekonominiais ir netgi beveik bioenergetiniais įrodymais. Tuo pačiu metu dažnai šios iki kaulų smegenų “pasauliui atviros” būtybės svarsto apie moters monogamijos siekį. Tačiau man dar neteko matyti moterų, kurios būtų lygiai taip pat šventai įsitikinusios išskirtine vyrų poligamija. Kai kas tai vadina vyrų filosofija savęs pateisinimui, kai kas įsitikinęs, kad moteris nemažiau poligamiška, tik jai pakanka proto apie tai tylėti.
Moterys netiki, tačiau priverstos su šia visuotinai vyriška idėja skaitytis. Galbūt šis stereotipas yra viena iš gausybės šeimyninių dramų šia tema priežasčių. Taip pat - nevykusių VR rezultatu.
Apskritai vyriškiems VR būdingas metodiškumas ir kolektyviškumas. Matyt, tai vyko šitaip: užteko vienam vyrui sugalvoti patogią idėją, paskelbti ją antikinėje pirtyje ar seniūnų taryboje ir jo broliai pradėjo vienbalsiai, iš kartos į kartą šią mintį kartoti, kad įtvirtintų ją visuomeninėje pasąmonėje. Vėliau idėjomis buvo keičiamasi su užjūrio pirkliais (“Mes jums idėją “Vyras - kūrinijos vainikas”, o jūs mums ką?) Kartais netgi buvo keliamas klausimas dėl autorių teisių: ar žydai sugalvojo, kad gimtoji nuodėmė atsitiko dėl moters kaltės? Jei taip - pasmerkti juos tremčiai, o šios idėjos autorystę atiduoti Romos (Bizantijos) valstybei!
Parengta pagal užsienio spaudą
