Aidas PANERYS
Kokia katė perbėgo ne per toliausia nuo Seirijų įsikūrusiame Miesto Kolonijų kaime gyvenančių dviejų kaimynų - Aliaus Kvedaravičiaus (56 m.) ir į septintąjį dešimtmetį neseniai įžengusio Antano Andriuškevičiaus - kelią, dabar nė vienas nežino. Buvo metas, kai šiedu kaimynai tarpusavyje neblogai sutardavo, kartais, anot Antano, jis su Alium ir galvutę buteliukui nusukdavo. Bet šitaip buvo seniau. Prieš trejus metus mirė Aldona Monika Andriuškevičienė, jos vyras tapo našlys ir, žinoma, žmoną palydėjo į paskutinę kelionę kaip pridera. Šermenis ištaisė, giminės suvažiavo. Blogiausia, kad vėliau, regis, jau po laidotuvių, Alius Kvedaravičius ėmė ir užgynė kaimynui ir šio giminaičiams dardėti per savo žemę vedančiu keliu. Ne, ne asfaltuotu, o paprastu kaimo vieškeliu. Dviračiu minti pro šalį, Antano žodžiais tariant, ir tai neleisdavo. Mano žemėje, girdi, tas kelias, ir viskas! Našlys pasipiktino. Kaipgi šitaip galima? Per amžių amžius, sakė, čia ėjo kelias, dar uošvis Antanas Mockevičius, jau amžinatilsį žmogus, šiuo keliu naudojosi nuo neatmenų laikų, o dabar, matote, Alius Kvedaravičius draudžia važiuoti! Atseit ne tavo kelias! Nuo paprasto draudimo veikiai buvo pereita prie darbų. Jaunesnysis kaimynas traktoriumi atitempė keliolika didžiulių akmenų ir užvertė kelią palei savo ribas. Vienu žodžiu, atitvėrė. Giminės automobiliu iš tos pusės niekaip nepasieks, o dviratį senajam kaimynui tekdavo nešti per akmenų užtvarą. Susidūrimai tapo neišvengiami. Šventežerio seniūnija veltui aiškino saviveikliniam akmenvirčiui, kad šitaip negalima, kad kelias yra skirtas bendroms reikmėms, bet Alius Kvedaravičius užtvaros nesutiko išgriauti. Atseit mano žemėje tas keliukas, mokesčius už jį moku! Teko bylinėtis per teismą, kuris jaunesniajam ūkininkui priteisė sumokėti šimtą litų baudos. Nesibylinėjo toliau, bet akmenų krūsnies irgi neišardė. Galiausiai, vieną neseną sekmadienį, kai našlys išmynė į Seirijus, jo kaimynėlis ėmė ir suarė keliuką, padarė jį visai nepravažiuojamą. Grįžęs Antanas, įsukęs į keliuką, suklupo. Stop! Toliau kelio nėra. Čia pat pasirodė besąs ir Alius, tiktai su svariu plaktuku rankose. Vėliau jis teisinosi, kad senis, girdi, jį puolęs, kad jis tik mosavęs plaktuku ir šitaip gynęsis nuo įsiutusio kaimyno, kuriam atseit gal ir tekę metaliniu kūjeliu per galvą. Antanas, jo kaimyno žodžiais tariant, tyčia išsimozojęs krauju veidą, šaukęs, kad jį dabar policijai įduosiąs, nors nieko baisaus, girdi, nenutikę. Kurgi ne! Antanas Andriuškevičius tą pačią dieną buvo paguldytas į rajono centrinės ligoninės Traumatologinį skyrių. Medikams teko išskusti viršugalvį, kad galėtų prieiti prie žaizdų. Šias sukabino. Jos buvo gilios ir po kelių dienų, kai mes lankėmės ligoninėje. Našlys sakė, jog tai ne pirmas susidūrimas su kasmet vis labiau tūžtančiu kaimynu. Nejaugi atseit teks įsigyti skraidyklę, kad galėtum patekti į namus? Kas čia keista, kad kitądien po šio kruvino incidento dėl kelio iš naujo pasiliejo kraujas, tiktai jau ne Antanui, o iš Kauno atvykusiems šio žentui Sauliui Sinkui, 37 metų vyriškiui. Nukentėjo ir šio žmona Irena Sinkienė, ir jos sesers Nijolės Andriuškevičiūtės mieliausiasis, regis, Arūnas, taip pat kaunietis. Šio brangiausioji, pasak tėvo Antano, rimčiau nenukentėjo, nors, be abejo, galėjo. Mat Alius Kvedaravičius turėjo revolverį, sportinį, slovakų gamybos "Kora Brno". Pirko, girdi, Alytuje dar šį vasario mėnesį, sumokėjo, berods, 740 litų už ginklą ir kabūrą, apsigynimui, sako, na, o kadangi 6 mm kalibro šovinukai užtaisomam revolveriui leidimo nereikia, tai jį ir laikė. Užtaisytą. Dėl visa ko. Juk nežinia, kada gali prireikti.
- Ir prisireikė! - sakė Alius Kvedaravičius. - Nenorėjau panaudoti, bet kitaip neišėjo. Antano dukros, Irena ir Nijolė, su savo antrosiomis pusėmis atvyko pas tėvą patalkinti bulviasodyje, o privažiuoti per mano kelią negalėjo. Ar žentai jau žinojo, kad jų uošvis guli ligoninėje, atvirai šnekant, nežinau. Neklausinėjau, nebuvo laiko. Staiga kaip viesulas atrūko smėlio spalvos folksvagenas, atsilapojo to pasato visos keturios durys ir pro jas iššoko keturiese: Nijolė, Irena, Saulius ir Arūnas. Ak tu šioks ir toks, girdi, dabar pats kentėsi! Šaukė, kad užmuš. Moterys stvėrė kuri akmenį, kuri kibirą, svaidė viskuo, kas papuolė. Stovėjau kaip sykis prie namo kampo, gintis tegalėjau revolveriu. Kartą iššoviau į orą. Nelįskit, sakiau, bet šie nenurimo. Puolė būreliu. Štai tada ir pykštelėjau Sauliui į koją, iš pirmo sykio pataikiau. Šoviau ir į antrą, bet jau nežiūrėdamas, nes per galvą mušė. Kas - jau nesuvaikiau, bet į Arūną nepataikiau. Paskui užpultas visus šovinukus iššaudžiau žemyn, į žemę. Pyliau ir pyliau, maniau, kad atstos, tačiau šie nusitempė mane toliau nuo namo, pargriovė ant žolės ir vėl daužė. Bijau sumeluoti, bet lyg ir Irena uždrožė akmeniu. Dešinės rankos smilių prakirto, guzą įtaisė, kairiajame paakyje po tų peštynių atsirado mėlynė. Tai ką, turėjau nusileisti? Mano žemėje viskas įvyko, mokesčius moku už tą keliuką!
Gaila, bet nė vieno iš keturių kauniečių jau neradome, nes visai galimas daiktas, kad save beteisinantis Alius Kvedaravičius šį incidentą padailino. Saulius Sinkus, kuriam, anot uošvio, kulka pataikė į dešinę šlaunį ir išlindo pro blauzdą, atsidūrė pas gydytojus. Arūnui, girdi, tas padūkėlis kaimynas galvą prakirto, Irenai, sako, buvo užvažiuota į veidą ir krūtinėn įspirta, o Nijolei, tėvo žodžiais tariant, nieko nenutiko. Antanas Andriuškevičius gydosi žaizdas Lazdijuose, jo žentas - Kaune, irgi ligoninėje, o visą šį kaimo vesterną tiria rajono policijos komisariatas. Ginklas, suprantama, paimtas. Ar jis bus grąžintas - kitas reikalas. Miesto Kolonijose nutikęs konfliktas taip ir nebūtų užsimezgęs, jeigu tarp kaimynų nebūtų perbėgusi katė, turbūt labai juoda, nes šitaip pyktis dėl visada bendram naudojimui skirto kelio, tegu ir vinguriuojančio per tavo žemę, gali toli gražu ne kiekvienas ūkininkas. Vien akmenų užtvara jau sakyte sako apie negerus polinkius kaimynų gyvenime, o tyčia suartas kelias atrodo iškalbingesnis už pačią nesantaiką.
