Privačiame versle ar valstybės tarnyboje dirbantys buvę VSD vadovai apgailestauja, kad dėl politikų spaudimo ir saugumiečių daromų klaidų ši žinyba netapo solidžia institucija.
Valstybės saugumo departamentas (VSD) pateko į vieną didžiausių krizių nuo pat jo įkūrimo 1990-aisiais. Taip mano buvę VSD vadovai, kelias savaites įdėmiai stebintys padėtį Lietuvoje. "Kauno diena" rašo, kad pateikti vertinimus jiems tapo gerokai lengviau. Buvusių VSD vadovų nesaisto pasižadėjimas viešai nekalbėti apie valstybės saugumo darbą - daugelis buvusių VSD vadovų nebesusiję su šia žinyba.
Nuo 1993 m. saugumui vadovavęs Jurgis Jurgelis patarinėja policijos generaliniam komisarui. Vienas pirmųjų VSD vadovų Zigmas Vaišvila paniro į verslą, o ambasadorius Mečys Laurinkus reziduoja Ispanijos Karalystėje.
Trys banginiai
Jų teigimu, VSD krizė įveikiama - būtina išnaudoti turimus resursus, keisti kai kuriuos teisės aktus ir vengti skubotų sprendimų bei vertinimų.
"Mano supratimu, visa specialiųjų tarnybų veikla turi remtis trimis pagrindiniais dalykais - pagrindine idėja ar tikslu, pagarba žmogui ir pareigų vykdymu", - sakė J.Jurgelis. Pašnekovas sako pasigendąs kai kurių minėtų dalykų.
Pasak buvusio VSD šefo, pastaraisiais metais ši institucija gerokai keitėsi - patobulėjo technika, atsirado daugiau kvalifikuotų darbuotojų. "Neturėdavome net normalių racijų, sekimo priemonių. Pripažįstu, negalėjome pasigirti ir vadovavimo patirtimi, todėl darėme klaidų", - teigė J.Jurgelis. Politikų norą daryti įtaką Saugumo departamentui jautė ir J.Jurgelis, tačiau sako sugebėjęs prieš jį atsilaikyti. Politikų spaudimas paprastai suaktyvėdavo prieš rinkimus, tačiau visą reikalaujamą medžiagą jo vadovauta žinyba pateikdavo tik pagal galiojančius teisės aktus.
Kad dėl krizės VSD kalti politikai, tvirtina ir Zigmas Vaišvila. Tai vienas ryškiausių Sąjūdžio veikėjų, buvęs vicepremjeras ir VSD vadovas. "Manau, kad visi tai supranta. Nuo įkūrimo dienos politikai šiai žinybai bandė daryti įtaką. Dabartinė situacija - to rezultatas", - sakė buvęs VSD vadovas. Iš spaudoje paskelbtų faktų ir pasisakymų jis susidarė įspūdį, kad atskiriems saugumo darbuotojams politikai įtaką daro iki šiol. 1991 metais prie VSD vairo stojęs politikas tikina, kad situacija nesikeičia keliolika metų. "Jei bandai ką nors keisti, esi pakeičiamas", - kalbėjo Z.Vaišvila. 1991 metais VSD taip pat buvo ištikusi krizė. Po tragiškų Sausio įvykių VSD padalinių vadovai kreipėsi į tuometinį ministro pirmininko pavaduotoją. Jie išreiškė susirūpinimą, kad VSD nevykdo savo funkcijų. Z.Vaišvila sutiko imtis atsakingų pareigų. Daugelis pirmųjų VSD darbuotojų buvo priversti palikti saugumą. Z.Vaišvila mano, kad kadrų kaitą lėmė ne vien profesinės darbuotojų savybės.
Nenaudingi valstybės sambrūzdžiai
Filologo lituanisto išsilavinimą turintis Mečislovas Laurinkus VSD vadovavo net du kartus - iš karto po šalies nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais ir kone 6 metus nuo 1998 iki 2004 metų. Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Ispanijoje M.Laurinkus geriau už kitus buvusius VSD vadovus gali analizuoti dabartinę situaciją šioje žinyboje.
"Dabartinę situaciją vertinu neigiamai. Tai neatitinka nei VSD veiklos prigimties, nei tikslų. Tokie sambrūzdžiai nėra naudingi valstybei. Visų pirma dėl to, kad jie gerokai kenkia VSD prestižui ir gali turėti neigiamų padarinių bendradarbiavimui su kitų šalių analogiškomis žinybomis", - sakė M.Laurinkus. Anot jo, demokratinėse valstybėse diskutuojama dėl saugumo tarnybų darbo, bet ne Lietuvoje taikomais metodais. M.Laurinkus ragina tinkamai reglamentuoti VSD priklausomybę ir atskaitomybę, esą tai padėtų išspręsti VSD problemas. "Manau, kad atėjo laikas peržiūrėti VSD priskirtas funkcijas. VSD turėtų užsiimti tik užsienio žvalgyba ir kontržvalgyba. Be to, turi būti pakeista informacijos pateikimo tvarka. Dabar informaciją VSD teikia visiems trims aukščiausiems šalies vadovams, tada ir kyla nesusipratimas, kodėl vienas gavo anksčiau, kitas - vėliau. Turi būti aiškiai nustatyta institucija, kuriai pavaldi VSD", - kaip derėtų tobulinti VSD darbą, aiškino M.Laurinkus.
Uolus vykdytojas
Apie VSD, ypač jo vadovą Arvydą Pocių, daug rašo "Lietuvos žinios". Laikraštis labai aiškiai įrodo, kad Lietuvos saugumui vadovauja KGB žmogus.
Kažkuris išminčius yra pasakęs, kad praeitis, jei ji stropiai slepiama, visada pasiveja ir smogia. Žvelgdami į trumputę bei švarutę Valstybės saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus biografiją pamatysime svaiginančios karjeros laiptais sėkmingai kopusį 48 metų vyrą.
Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas Pocius nebuvo kurso pažiba, bet mokėsi uoliai. Jo buvę bendrakursiai prisiminė jį kaip geraširdį draugą, kurį dažniau matydavo ne auditorijose, o scenoje. Mat Arvydas nuo vaikystės buvo gabus muzikantas: čirpino smuikelį, grojo saksofonu. "Arvydas buvo kaip pliušinis meškiukas, visada norėjęs gyventi gerai", - tokį Pocių įsiminė jo buvęs kurso draugas, nenorėjęs skelbti pavardės. Tas gero troškimas kiek vėliau Pocių atvedė ir į KGB.
Kai 1981-aisiais Pocius baigė universitetą, jo iškart nepašaukė į armiją. Tiesa, ir noro tarnauti nebuvo. Kiek padirbėjęs, jis paprašė pagalbos prokuratūros vadovų. Tuomet su Pociumi ir susitiko KGB darbuotojas, teiravosi, kodėl Pocius dar neįstojo į TSKP. Ši klaida buvo greitai ištaisyta. Matyt, KGB padėjo Pociui išvengti 2 metų karinės tarnybos, jis tapo KGB rezervininku.
Derėtų prisiminti vieną Seimo posėdžio epizodą, kai buvo svarstomas VSD vadovo skyrimo klausimas. Seimo narys Henrikas Žukauskas tuomet teiravosi: "Ar jūs bendradarbiavote su KGB? Bet kokiame lygmenyje. Ar tai agentas, ar tai "doverenoje lico"? Taip ar ne"? Kandidatas į VSD vadovus Pocius atsakė: "Tikrai šitokių dalykų nebuvo. Ir aš nesu susijęs su ta minėta struktūra, kaip jūs ją dabar įvardijot. Ir įvardijot šituos lygmenis. Tikrai ne". Toliau "Lietuvos žiniose" rašoma, kad taip sakydamas A. Pocius melavo. Dirbdamas prokuroru Šakiuose, jis persekiojo sąjūdininkus, kišosi į Šakių Sąjūdžio veiklą.
Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis prokurorą Pocių gerai įsiminė dar Šakiuose, bundant Sąjūdžiui. "Laikėsi įsikibęs praeities", - apibūdino prokuroro tuometinę poziciją, pasakęs, kad anuomet nežinojo nieko nei apie KGB šešėlį, nei apie tais metais duotus pažadus. Signataras labiau akcentavo šių dienų departamento ir jo vadovų pozicijas. "Departamentas pradėjo veikti izoliuotai nuo visuomenės ir tapo tarsi uždara kasta", - teigė A. Endriukaitis.
Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis neslėpė savo nuostatos: "Kagėbisto ir rezervininko etiketės man vienodos. Labiausiai glumino, kad ta nešvari praeitis buvo nuslėpta, o Seimui buvo meluojama. Argi rimtas argumentas, kai Pocius norėjo išsisukti nuo armijos, todėl įsirašė į rezervininkus? Nesolidu taip teisintis".
