Vos pamatęs Vitalkos ir dar dviejų su juo atvykusių tipelių veidus supratau - atsitiko kažkas rimta. Buvo galima įtarti, kad tai susiję su moterimi, kurią be jokių ceremonijų išmetė iš BMW bagažinės ir pagriebę už plaukų lyg kokį maišą nuvilko netoliese suręstos malkinės link. Tik geriau įsižiūrėjęs ir pasitelkęs visą po truputį pradedančių funkcionuoti smegenų vaizduotę supratau: tas nelabai žmogų beprimenantis mėsos gniužulas - Sonia. Taip taip, ta pati, su kuria turėjau garbės susipažinti vos prieš keletą dienų. "Sonia, Sonia, ir ką gi tu prisivirei?!"
- Ne, tai kalei - pyzdiec! Atsakau už bazarą! - putojosi Vitalka. - Suka zajavą ant Olego parašė. Tą iš ryto ir rišo. Į varanoką ir į KPZ. Aš už babkių ir bazarint nulėkiau. Yra gi prigrielintų mentų. Chui! Ryt į tiuriagą Olegą išveža. Prokuroras jau sankciją pasirašė. Ne, jai - chana! Grabas! Pats savo rankom užmočinsiu!
- Čia pa naturie chuinia! - įsiterpė man dar nepažįstamas ilgšis, atvažiavęs kartu su Vitalka. - Kekšės visai achujielino! Aš dar Chabarovske Turko chebroj dirbau, kai tokiom "vaistų" radom. Jos ten po mentovsku stogu biznį susigalvojo. Pasigauna kokį lochą, pakiša pyzdą, o tada jau isterijos - mol, nenorėjau, atpiso. Kartais tai vabščie vaizdų su rūbų ir snukių draskymu duodavo. Jei kokį paprastesnį žąsiną apdirbinėdavo, tai kurva ryte zajavą brūkšteli, ir viskas. Tą mentūra dar šiltą ir nieko nenutuokiantį tiesiog lovoje pakuoja, grūda į skyrių, na, o ten - jau patys žinot. Jei tipas prie babkių, tai pareiškimas "abipusiu šalių susitarimu" net neregistruojamas. Pusę žaliavos bledės pasiima, kitą pusę - pagonai. Jei primesdavo, kad lochas gali daug fanieros turėti (čia paprastai japoškos), tai kekšei vos pradėjus inkšti kriminalkė pro duris suvirsdavo. Narūčnikai, pora smūgių į šonkaulius, po to - visi KPZ "džiaugsmai". Kai kasaglazai sužinodavo, jog gimtąjį Hokaidą pamatys geriausiu atveju po šešerių metelių, patikėkit manim... Vienas iš penkiasdešimties gabalų baksų iššoko ir dar širdingai ačiū pasakė.
- Aha! - neaišku, ką tuo norėdamas pasakyti, įsiterpė dar net nepradėjęs gaivaliotis Pekinesas.
- Mes ten trijuose viešbučiuose valiutinėms stogą duodavom. Ir joms, taip sakant, gerai, ir mums babkės. Tai va, kai mentūra tokį bespredelą su savo šliundrom pradėjo varyt, mūsiškės be darbo liko. Mes sakom: babkes už stogą bašliuokit, o jos: klientų pavarykit. O iš kur klientai, kai visi žino, kuo tai gali baigtis. Bet čia dar ne viskas. Kelis pasodino. Srokus dar tokius nechujovus įsegė. Ir už nieką. Bachūriukai tiesiog kuo išsipirkti neturėjo.
- Na, netempk! Kaip jūs ten jas?! A?! - vėl nerimo Pekinesas.
- Ogi ore. Per vieną savaitgalį dvi tokias paėmėm į mišką, o ten - Turko receptėlis... Lemputę, paprastą, kad ir šimtavatę, į pyzdą įgrūdi ir... koja į tarpukojį kai jobini... Kekšė be fazės vietoj susileidžia. Mes jas, padlas, taip neužkasę ir palikom voliotis. Vaizdas - tyliu. Vienas mūsiškis, dar iš naujokų, apsivėmė. Kitos šliundros kai sužinojo, tai... Sakau, chebra, ore problemos išsisprendė.
- Mes šitai padlai taip ir padarysim! Vakare! - visiems pritariamai sulinksėjus, padėjo tašką Vitalka.
Aš toli gražu nesu pacifistas-humanistas, bet... čia jau net ir man plaukai pasišiaušė. Na, būdavo, reikia kokį pirštą nesusipratusiam verslininkui išlaužti - išlaužiu. Kartą vieną tipą prie rąsto pririšęs net gaterį paleidau. Kai pjūklo dantys visai palei kiaušius zvimbti pradėjo, sustabdžiau, aišku. Bet jei sąžiningai, ne prie širdies man tokie reikaliukai. Nušauti - prašom. Su malonumu, taip sakant. Aišku, kiekvienam savo. Gal ir gerai, jog chebrose atsiranda norinčiųjų ir mokančiųjų "maloniai" su žmonėmis bendrauti. Paprastai to visiškai pakanka, kad klientas proto įgautų, o drauge ir problemėlės visos išsispręstų, antraip savivaldybės kapinių nespėtų plėsti. Miškų lavonais juk netreši. Ne, pokalbiai - dalykas geras, bet... na, ne mano stichija. Turbūt talento fiziškam-emociniam komunikabilumui trūksta.
- Ei, Vitalka, jūs ten rimtai su Sonia tą chujaciją daryt planuojat? Na tą, su lempute? - lyg kas timptelėjo mane už liežuvio. Nei čia mano reikalas, nei ką, o va, vis tiek lendu.
- O tu, Valdai, dar abejoji?!!
Na, dabar aš jau neabejojau. Sonios likimas nuspręstas galutinai ir neatšaukiamai. Tokie žmonės žodžiais nesimėto. Pasakyta - padaryta. Jau greičiau niekam nieko neprasitarę padarys nei pasakę neįvykdys. Ir ką aš čia dabar. Visi mes mirtingi, o mes - tuo labiau. Retam egzemplioriui iš banditų pasaulio suteikiama garbė pačiam išeiti į pensiją. Paprastai išleidžia. Bjauriausia, kad pačiame jėgų žydėjime ir net neatsiklausę. Visų laikrodžiai į tą pusę tiksi. Visų. Soniai jau sekundinė rodyklė, taip sakant... Ir vėl aš apie ją, kad ji kur... Kas čia man darosi? Gal degtine apsinuodijau? Iki šiol aš jos nepažinojau ir toliau galėjau sėkmingai nepažinoti. Labai ji čia man...
- Vitalka, žinai, aš dar ją kokį kartelį užbrauksiu!
- ...?
- Na, ko čia nesuprasti!
- Tu ją dabar matei? Ten gi jau ne boba, o mėsa. Faršas. Taip ir sakyk, kad tos kurvos jau atsibodo. Sulakstysiu, naujų atvešiu.
- ...!
- Gerai jau. Imk, jei tik nori! Labai man įdomu, tipo!
Jau toldamas išgirdau, kad vokiečiai-pribaltai išgerti tiek, kiek tikri vyrai, matyt, nepratę. Pakrypsta. Taip pat ir seksualine prasme. Ir juoką. Tokį šlykštų šlykštų girtą juoką.
Sonia mane pasitiko "paprastučiu" klausimėliu:
- Jie mane nužudys?! Tik nemeluok, Valdai. Nužudys! Aš juos pažįstu. Pažįstu. O kodėl tave čia leido? A?! Gal tu ir?.. Ne, kodėl gi turėtų tokį malonumą tau perleisti!
- Aš paprašiau, kad tavimi, kol dar visiškai nesugadino, leistų pasinaudoti, - prie prieblandos apsipratusios akys pagavo šmėkštelint kreivą šypsenėlę sudarkytame Sonios veide.
- Tai kurgi tu tąnakt, eržiliuk, buvai?! - net tokioje situacijoje ji dar sugebėjo ironizuoti. Taip, nepažįstu aš tos moters ir, deja, nebeturėsiu progos pažinti. O gaila kažkodėl. - Tai ko tu, Valdai, delsi? Gal padėti, nes ir vėl liksi Sonios nepamylėjęs. Daugiau progų, patikėk, nebebus. Naudokis, kol dar gali! Laikas bėga. Dėl tavęs tikrai nenorėčiau tenai pavėluoti.
Aš, aišku, galėjau pasakyti, kad tąnakt maniau, kad ji Vitalkos pana. Galėjau, juk kunigui, kurį iškart po išpažinties žinai būsiant nužudytą, gali viską sakyti. Absoliučiai viską. Nepasakiau.
- Kodėl tu taip padarei? A? Tu juk žinojai, kuo viskas baigsis?!! Tu juk žinojai, Sonia?! Kodėl?! Kaip nori, Sonia. Jei manai, kad jie mane čia atsiuntė, tada, aišku, nieko nesakyk. Nereikia. Taip, tave nužudys, bet už ką!? Už ką, Sonia!?
Ji nieko nesakė. Tiesiog žiūrėjo, taip keistai, pavargusiu iškankintos moters žvilgsniu, bet... nieko nesakė.
- Cha, keista. Jaučiuosi toks kvailys. Aš juk banditas. Lygiai toks pat, kaip ir jie. Gal net blogesnis, Sonia. Banditas. Atleisk, aš tik norėjau suprasti. Tiesiog suprasti. Atleisk, Sonia! - lūpomis švelniai paliečiau jos krauju sukepusius plaukus ir sparčiu žingsniu neatsigręždamas nuėjau durų link.
- Man leido pasirinkti ir aš pasirinkau. Pati. Niekas čia nekaltas. Niekas. Net ir jie, - jau beišeinantį mane pasivijo kimtelėjęs Sonios balsas. - Supranti, Valdai, nekalti. Taip, jie pavertė mane prostitute, bet juk man reikėjo pinigų, daug pinigų. Jie tiesiog suteikė galimybę užsidirbti. To norėjau aš pati. Man to reikėjo.
Ji nenorėjo likti viena. Ji prašneko tik todėl, kad nenorėjo likti viena. Viena. Aš grįžau. Kiek įmanoma atsargiau paėmiau "zonos" darbo antrankiais užveržtą ištinusią jos ranką, prirakintą prie, matyt, specialiai tokiems reikalams skirto vagio, nepajudinamai stirksančio sienoje.
- Aš sportavau. Aš labai intensyviai sportavau. Ruošėmės Europos čempionatui. Tokiais atvejais visada sutrinka mėnesinių ciklas. Tai įprasta. Sportininkės paprastai į tai nekreipia jokio dėmesio. Aš irgi nekreipiau. Kai supratau, darytis abortą buvo per vėlu. Ir taip aš jo nebūčiau dariusis, tačiau... mes valgėme krūvas tablečių. Tiesiog saujomis. Be to neįmanomas joks profesionalus sportas. Joks. Ypač šis. Julia - graži guvi mergaičiukė, bet... ji jau gimė nefunkcionuojančiais inkstukais. Hemodializė, hemodializė, hemodializė. Diena iš dienos. Ir pinigai. Tu net neįsivaizduoji, Valdai, kiek kainuoja mūsų nemokama medicina. Tikrai neįsivaizduoji. Aš buvau pasiryžusi padaryti viską, kad tik mano kūdikis gyventų. Viską. Aš - ne kokia davatkėlė, bet, patikėk, buvo šlykštu. Buvo labai šlykštu. Ne, jie tikrai gerai su manimi elgėsi. Nesityčiojo. Neleisdavo per rankas. Ne. Tikrai ne. Gerai ir mokėjo. Ir papildomai pinigų duodavo. Tai ir tik tai man buvo svarbiausia. Viskas Julytei. Žinai, aš net dėkinga Olegui ir jo vyrams, bet va, matai, kuo atsilyginau. Milicija. Yra pas mus toks padalinys - kovai su organizuotu nusikalstamumu. Jie žinojo, su kuo ir kaip aš bendrauju. Jie taip pat žinojo, kodėl tai darau. "Mes tavo dukrai inkstukus, tu mums - Olegą". Maždaug taip nuskambėjo pasiūlymas. Aš sutikau. Aš tiesiog negalėjau nesutikti. Tikiuosi, tu mane supranti? - visiškai nesitikėdama jokio atsakymo paklausė Sonia. - Vakar Julia išskrido į Boną. Milicijai, matyt, labai jau reikėjo Olego dūšelės, jei Vokietijoje sugebėjo rasti labdaringą vaikų transplantacijos centrą. Ten, kai tik atsiras donoras, jai iškart atliks inkstų persodinimo operaciją. Vos pakilus lėktuvui, dar oro uoste, aš pasirašiau pareiškimą, jog buvau išprievartauta. Beliko permiegoti su Olegu ir surinkti nurodytą telefono numerį. Tai tiek. Toliau Julytę augins mano mama.
Su tais Sonios žodžiais man galų gale pavyko įveikti tikrai nagingo "zekelio" sukonstruotą mechanizmą. Garsiai trakštelėję plieniniai spąstai paleido kairįjį merginos riešą. Suvokiau, kad žaidžiu su ugnimi, o štai kodėl tą darau - tikrai ne. Matyt, šitie banditėliai buvo teisūs sakydami, jog negalima mums (turėdami omenyje mane) tiek gerti. O štai ir jie patys, tiksliau kol kas po truputį artėjanti girtų balsų kakofonija. Nors Sonios veide nevirptelėjo nė raumenėlis, jos pirštai mėšlungiškai spaudė manuosius.
- "Duonos ir gėlių!" Cha! Sugalvok tu man taip. Ačiū! Ačiū už rožes! Turbūt nepatikėsi, Valdai, bet niekada nesu gavusi gėlių. Niekada. Tu pirmas, - ji, kiek leido sužalotas veidas, pabandė nusišypsoti. Kančios, skausmo, patirtos gyvenimo neteisybės grimasa. Akys. Jos šypsosi. Tik tos tamsiai rudos šiltos akys. - Ačiū! - žaizdotos ištinusios Sonios lūpos atvira karšta žaizda nutvilkė manąsias. - Ačiū!
Gal kiek per grubiai nustūmęs merginą šokau prie durų. Jie buvo jau visai čia pat. Pirmas, nagu lengvai barbendamas į lemputę, žirgliojo Vitalka. Iš paskos vilkosi visa iki vieno mardavarotų ruja. Jie buvo girti, bet ne tiek, kiek norėtųsi man. Tikrai ne tiek. Tvirtai suspaudžiau ištikimojo 226-ojo rankeną. Žinojau, kad to paryti jiems neleisiu. Nors nieko nesakiau, bet pamačiusi juodą pistoleto vamzdžio kiaurymę ji suprato. Ji viską suprato. Jos žvilgsnis pagavo manąjį. Man ir nereikėjo nieko sakyti. Nieko. Visiškai. Ji užsimerkė ir vos pastebimai linktelėjo galvą.
- Atleisk, Sonia!
***
- Kokios duonos?! Kokių dar gėlių?! Ką tu ten!.. Ei, Valdai, nu kalbėk gi, nu! Ei...
