Pirmadienis teatrams – tradiciškai išeiginė diena. Tačiau jau keletą pastarųjų metų būtent tą savaitės dieną scena užleidžiama “neformalams” – nevalstybiniams teatrams. Laimi abi pusės – valstybinis teatras susižeria papildomus nuomos pinigėlius, kurie šiaip jau pirmadienį iš niekur nekrinta, o nevalstybinis gauna sceną savo spektakliui.
Be to, garantiją, kad potencialių žiūrovų ir pas juos dirbančių aktorių tą dieną nenuvilios kiti teatrai, nes ne taip jau dažnai tos nevalstybinių teatrų trupės rodo savo spektaklius, o ir aktoriai, dažniausiai esantys kokio nors valstybinio teatro “tikrieji” nariai, tądien laisvi.
Štai toks pirmadienis “ištiko” Kauno valstybinio dramos teatro sceną, kurioje vasario 3 d. municipalinis šokio teatras “Aura” surengė dviejų dalių koncertą. Pagrindinis koncerto tikslas – pristatyti savo programą “Mūzos” apdovanojimus skirstančiai komisijai, kurios gi nepakviesi į nedidukes trupės repeticijų patalpas. Jose galima rodyti savo spektaklius ir kompozicijas tikriesiems “Auros” gerbėjams, kurie atleis šokėjams netikėtus viražus, būtinus norint išvengti dviejų improvizuotoje scenoje stūksančių kolonų, ir pagailės pargriuvusio, nes daugelis jau seniai žino, kad atlikėjai šoka ant šaltų betono grindų. Tiesą sakant, kiekvieną kartą, pamačiusi “Auros” spektaklius “normaliose” scenose, stebiuosi, kaip galima taip viską “atidirbti” ir surepetuoti tame sandėliuke.
Gal dėl to, kad “Aura” yra vienintelis šiuolaikinio šokio teatras, gal todėl, kad kauniečiai yra savo miesto kolektyvų patriotai, o gal kad “Aura” išties turi itin retą galimybę normaliomis sąlygomis pristatyti publikai savo darbus, šįkart dramos teatro žiūrovų salė buvo pilnutėlė.
Trupė parodė tris šį sezoną sukurtas kompozicijas: bendrą amerikiečio choreografo Davido Appelio ir trupės šokėjų darbą “Eime su manimi”, šiuo metu Šiaurės Karolinos (JAV) universitete šokį studijuojančios buvusios “Auros” šokėjos Linos Puodžiukaitės “Rūtų vainikėlį” ir choreografės iš Didžiosios Britanijos Tamaros McLorg dar vasarą sukurtą kompoziciją “Balsai tamsoje”.
Visos trys kompozicijos buvo labai skirtingos. D.Appelis, likęs Kaune po modernaus šokio festivalio, dvi savaites stebėjo šokėjų improvizacijas, iš kurių po truputį lipdė kompoziciją. Ji taip ir atrodė – tiesiog tvarkingai į visumą sujungtos improvizacijos, kurios leido kiekvienam šokėjui po truputį atsiskleisti. Jokios vidinės jungiančios idėjos nebuvo, greičiau tik kvietimas susipažinti ir įsiklausyti. Būtent tokio pobūdžio darbas leidžia trupei geriausiai susiburti, pažinti vienas kitą, išmokti taikytis, prisistatyti žiūrovui, tačiau improvizacijų pagrindu sukurti spektakliai itin retai tampa vizualiai įdomūs. Tiesa, “Eime su manimi” neliko vien trupės “vidaus reikalu” - jis tiko ir scenai, bet stebint buvo akivaizdu, kad kurtas ne jai, o gerokai mažesnei, intymesnei, kamerinei erdvei.
L.Puodžiukaitės kompozicija “Rūtų vainikėlis” nustebino savo labai naivia idėja ir techniškai itin stipria choreografija, kuri nebūdinga Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjams. Vestuvinę suknelę, batelius ir nuometą numetusi į šalį “nuotaka” (Raimonda Gudavičiūtė) gan agresyviai ima makaluoti rankomis ją mėginančiam apkabinti “jaunikiui” (Darius Stankevičius) po nosimi. Žinia, save gerbiantis vyras puola ginti savo garbę, ir veik visą kompoziciją porelė labai choreografiškai galynėjasi. Jei šokėjai būtų bent per plauką prastesni, visa tai būtų taip ir likę tik melodramatiškas apsistumdymas, tačiau būtent itin geras šokis, gana netikėti judesių derinių sprendimai, puikus partnerių darbas, neperlenkta vaidyba ištraukė kompoziciją iš lėkštumo duobės. Tiesa, paskutinė kompozicijos akimirka, kai po grumtynių “nuotaka” iš susivėlusių plaukų šiaip ne taip pati išlupa rūtų vainikėlį, meta jį po kojomis ir pakimba ant “jaunikio” rankų, sukelia šypseną.
“Balsai tamsoje”, nuo sukūrimo patyrę tam tikrų transformacijų, jau tapo puikiai atliekamu spektakliu, kurį itin malonu stebėti – ir jo choreografiją, ir režisūrą. Žinia, galima pasigesti gyvos škoto Barry Ganbergo muzikos, girdėtos ir “juodo” varianto premjeroje “Auros” repeticijų salėje, ir modernaus šokio festivalio metu spalio mėnesį Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau būtent šis spektaklis atskleidė stipriąsias “Auros” šokio teatros puses, įrodė, kad ir toliau ši trupė yra Lietuvos šiuolaikinio šokio lyderė. “Balsai tamsoje” – spektaklis apie buvimą moterimis ir vyrais, nuo viršutinių dalykų – specifinių judesių, tuščio gražinimosi ir maivymosi – pereinant prie daug intymesnio vidinio pasaulio atskleidimo. Nors spektaklyje šoka šeši įdomūs ir saviti šokėjai, bet vis dėlto labiausiai į akis krenta du – Goda Laurinavičiūtė ir Darius Stankevičius. Viskas, prie ko prisiliečia šie du atlikėjai, prisipildo mažų intymių paslapčių, kurios glūdi jų subtiliuose judesiuose ir santūrumu pridengtoje vaidyboje.
Visos trys kompozicijos pirmiausia atskleidė šokėjų visapusiškumą ir gebėjimus tiek improvizuoti, tiek ir dirbti su jiems “padiktuotu” šokio “tekstu”. Visose vyravo du trupės “primarijai” – dar visai jaunutė R.Gudavičiūtė ir trupės senbuvis D.Stankevičius. R.Gudavičiūtė stebino ir savo artistiškumu, ir techniškai itin sudėtingu šokiu. Tiesa, jos plastika kiek gruboka, “sunkiasvorė’, dažnai gožianti kitus šokėjus, kuriems trūko Raimondos jėgos ir judesių platumo, bet turint omenyje dar nedidelę šios šokėjos patirtį ir jauną amžių, reikia manyti, kad ji dar tobulės.
O be D.Stankevičiaus daugelis “Auros” spektaklių apskritai neįsivaizduojami. Puikus improvizatorius nedidelius fizinius savo šokio trūkumus puikiai pakeičia raiškia plastika, įprasmintais judesiais, vaidybos kultūra. Scenoje jis geba kalbėti tylėdamas, vien kūnu, nesipuikuodamas techninėmis šokio galimybėmis. Būtent jis daugelį “grynojo” šokio kompozicijų paverčia tikru nedideliu šokio teatru.
Nežinia, ką nutars “Mūzos” komisija, bet trupės vadovė ir choreografė Birutė Letukaitė tikrai turėtų sulaukti atidesnio Terpsichorės žvilgsnio bei kokio nors skęstančių gelbėjimo kryžiaus, nes visas jos buvimas – tai nuolatinė kova su trupės skendimu nepritekliuose. Kiekvienas toks koncertas – tai maža pergalė prieš tuos nepriteklius. Belieka tikėtis, kad darbšti ir atkakliai į gyvenimą besikabinanti trupė nepaskęs ir išsikapstys į krantą. Juk pilna teatro salė parodė, kad ji reikalinga.