Mantas LIDEIKIS
Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir jo sukelta liga, pavadinta AIDS, baugina daugelį gyventojų. Vieniems tai šio amžiaus maras, nuo kurio nėra jokių vaistų, kitiems - palaido gyvenimo, narkomanijos ir kitų negerovių pasekmė. AIDS centro duomenimis, šiandien Lietuvoje jau yra 1179 asmenys, infekuoti žmogaus imunodeficito virusu. 114 iš jų jau nustatytas AIDS, 45 asmenys nuo šios ligos jau yra mirę. Iki šios dienos šiemet yra nustatyti 73 nauji ŽIV atvejai.
Viruso nešiotojai su šiuo pavojingu užkratu, kol suserga AIDS, gali gyventi ne vienerius metus, kartais ir dešimtmečius. Šie žmonės nebūna izoliuojami, o gyvena tarp mūsų. Kiekvieną dieną galime susidurti su ŽIV nešiotoju - poliklinikoje, autobuse kitoje viešoje vietoje - ir to net neįtarti. ŽIV infekuotas asmuo, ketinantis gydytis poliklinikoje, šeimos sveikatos kabinete ar ligoninėje, privalo informuoti apie užkratą, tai pažymima asmens sveikatos istorijos kortelėje.
Bet medikai mano, jog toli gražu ne visi infekuotieji nuoširdžiai laikosi tokios nuostatos. Daug sergančiųjų gali tiesiog nežinoti apie savo bėdą, o kiti tą slepia sąmoningai. Priežastis labai paprasta - bijo visuomenės pasmerkimo.
Bijo net ir medikai
Šeimos medicinos kabinetui vadovaujanti gydytoja Aistė Butienė teigia, jog labai daug infekuotųjų yra slapti. Tokių gali būti netgi iki dešimties kartų daugiau, nei parodo oficialūs duomenys. Paprastais poliklinikos tyrimais šio viruso niekaip neaptiksi. Gali tik įtarti apžiūrėdamas pacientą, išsiklausinėdamas apie jo gyvenimą, įpročius, elgesį. Todėl šiuo metu medikai privalo būti ypatingai budrūs, mat kiekvieną dieną rizikuoja susidurti su tokiu ligoniu. Nors, pasak medikės, ŽIV užsikrėsti nėra ir labai paprasta. Mat šis užkratas plinta tik per kraują, lytiniu būdu arba perduodamas iš motinos vaikui. Jis nustatomas sudėtingų kraujo tyrimų metu AIDS centre ar kitose tokį tyrimą galinčiose atlikti sveikatos priežiūros įstaigose.
Betgi gyvenimas nenutrūksta ir diagnozavus šį šių dienų rykšte vadinamą virusą. Kaipgi gyvena žmonės, kuriems jau teko lemtis užsikrėsti ŽIV? Liūdna, bet pasikalbėjus su sutinkančiais atviriau kalbėti infekuotaisiais paaiškėja, jog jų padėtis dažnai būna itin nepavydėtina. Tai iš tiesų labai sudėtinga ir ne visada visiems pakeliama problema. Pirmiausiai dėl itin atstumiančio visuomenės požiūrio - ne tik paprastų žmonių, bet neretai ir medikų.
Netikėjo, kad užsikrės
Kaunietei Jolitai šiandien 28 metai, tačiau jos patirties, nuoskaudų ir kančių užtektų ne vienam ilgam gyvenimui. Merginos veidas išvagotas randų. Jolita neslėpė - šiuos "suvenyrus" paliko praeityje turėti gyvenimo draugai. O tokių buvo nemažai. Tačiau ji niekuomet nemanė, jog paskutinis smūgis bus toks baisus.
"Žinoma, aš vartojau narkotikus. Tą daryti pradėjau nuo aštuoniolikos metų. Pripratau po to, kai vienas bičiulis, buvęs mano bendraklasis, pasiūlė pamėginti pasimėgauti "kompotu" - aguonų nuoviru. Nuo tada ir "užsikabinau". Alkoholis, palyginti su narkotikais buvo visiškas niekalas", - teigia Jolita.
Vis dėlto ji ir šiandien nepyksta ant buvusio savo bendraklasio Romo. Nors šis vyrukas tapo ta gyvenimo kryžkele, po kurios Jolita pasuko keliu, kuriuo eina ir šiandien - kupinu skausmo, neapykantos, baimės. Jos išsižadėjo tėvai ir brolis - net ir šiandien, kaip mergina jau lyg ir atitoko ir mėgina kabintis į gyvenimą, nenori turėti su dukra ir seserimi nieko bendra. Įdomus paradoksas - Jolita taip pat sako nejaučianti didelės meilės savo gimdytojams, tačiau su skausmu ir ilgesiu prisimenanti Romą, kuris buvo jos pirmoji meilė ir, ko gero, vienintelis nesavanaudiškas draugas. Gaila, jog vyrukas jau keleri metai po žeme. Mirė nuo narkotikų sukeltų komplikacijų, sulaukęs vos 24 metų.
Iki tol gyvenusi tai pas jį, tai pas tėvus, vėliau Jolita ėmė valkatauti ir prisiglausdavo ten, kur ją priimdavo. Todėl merginai neblogai žinomos ne tik Kauno miesto centro, bet ir Žaliakalnio, Šančių, Vilijampolės narkomanų lindynės. Pastarajame rajone mergina neseniai gyveno. Jos giliu įsitikinimu, čia ji ir susigriebė tą prakeiktą virusą.
Kas buvo tas, kuris ją taip "apdovanojo", Jolita pasakyti negalinti. Pasak jos, tai galėjo būti ir vienas vyrų, su kuriais ji dalinosi meilės guoliu. Bet galėjo būti ir švirkštas, mat narkomanai daugelių atvejų linkę naudotis ta pačia adata. Jolita netgi bando nusišypsoti - bent tuo narkomanai panašūs į girtuoklius, besidalinančius ta pačia stiklinaite.
Nusisuko net ir narkomanai
"Nors širdies kertelėje aš visą laiką tikėjausi kažko panašaus, kai tai tapo realybe, negalėjau susilaikyti nepaplūdusi ašaromis. Neprisimenu, kaip tą dieną grįžau namo, ką veikiau, ką kalbėjau. Galvoje tiksėjo tik viena mintis - "mirtis", - pasakoja pašnekovė.
Vis dėlto keista, jog tai sklinda nepaprastai greitai. Pasak Jolitos, nesvarbu, kad ji tikrinosi anonimiškai, kad gydytojai informaciją saugo. Tačiau nori nenori prasitarė vieniems, kitiems. Žinia pasklido beveik žaibo greitumu. Po poros savaičių apie tai žinojo beveik visi pažįstami. Ir keista, netgi panašūs į ją narkotikų vartotojai ėmė Jolitos vengti. Mat ir jie, kaip anksčiau ir Jolita, laiko save sveikais, ir mirtinai bijo užsikrėsti. Nors ne vienas tikriausiai jau taip pat nešioja savyje tą užtaisą.
Anot pašnekovės, tai tarsi kažkoks užburtas ratas. Narkotikams atsispirti negali, trūks plyš juos vartoji. Taip pat be galo bijai, kad gali užsikrėsti. Bet tiesiog neigi tokią galimybę, tikindamas pats save - "Prie manęs ši bjaurastis tikrai neprilips".
Sužinojęs apie tai, jog jo mergina serga, Jolitą paliko paskutinis jos draugas. Nuo tada jau daugiau kaip pusantrų metų ji vieniša. Laimei, nė sykio nebuvo pastojusi, neturi vaikų. Beje, jau beveik 2 metai, kai mergina nevartoja narkotikų ir bando kepurnėtis iš tos balos, į kurią yra įpuolusi. Gydytojai patarė, kaip elgtis, kaip bandyti gyventi su šia bėda. Betgi patarimai patarimais ir lieka.
Pats baisiausias dalykas yra visuomenės požiūris. Jolita moka siūti ir laiko save gera siuvėja. Kadaise - labai senais laikais, kaip jai dabar atrodo - baigė lengvosios pramonės profesinę mokyklą, tačiau nuolatinio darbo neturi iki šiol. Iš paskutinės darbovietės buvo priversta išeiti dėl bendradarbių spaudimo. Moterys jai esą atvirai pasakiusios, kad narkomanę galbūt dar ir pakęstų, tačiau užsikrėtusią ŽIV - na jau ne...
Per tuos metus kelis kartus buvo kilusi mintis viską baigti savižudybe. Depresija kamuoja nuolat. Ypač ji stipri tokiomis dienomis kaip šios tamsios lapkričio, gruodžio mėnesių dienos. Vis dėlto Jolita mano nesanti tokia silpna. Pasak jos, ji stengiasi išmokti įveikti neviltį ir apsiprasti, jei tai apskritai įmanoma, su savo dabartine padėtimi.
Gyvena šiuo metu laikiname socialiniame būste Kaune, Vilijampolėje. Tačiau ji norėtų iš čia kaip galima greičiau ištrūkti. Viena priežasčių - kaimynai. Pirma - daugelis jų yra panašūs į ją asmenys, bet tai nereiškia, kad gailestingesni ir užjaučiantys. Antra, ne vienas iš jų žino, kuo serga Jolita, ir tą neretai parodo ne tik žvilgsniais, bet ir veiksmais.
Kartą kaimynystėje gyvenančiais senutei mergina norėjo padėti panešti pilna krepšį pirkinių. Taip pasielgti ją paskatino ne tik iš pažiūros maloni senolės išvaizda, bet ir tai, kad jau seniai neturi žmogaus, su kuriuo galėtų pasišnekėti, pabendrauti. Tačiau pamačiusi, kad mergina tiesia link jos ranką senutė krūptelėjo ir pradėjo šaukti, kad ši jos neliestų - dar savo "zarazą" užneš! Vargu ar senolė apskritai žino, kas per viena ta "zaraza", bet, matai, ir ji bijanti.
Tačiau žiauriausi ir baisiausi kaimynų vaikai. Retai jie leidžia ramiai merginai praeiti - švilpia, laido juokelius, siūlo įvairius nešvankius dalykus. Būna, jog ir apsvaido akmenimis. Porą kartų kažkas išdaužė jos kambarėlio langus, dažnai apspardo duris. O vieną sykį, kažkokas ant Jolitos butuko durų išraižė: "Čia gyvena AIDS".
Kad kečiasi, dar teks įrodyti
Todėl vienintelė Jolitos viltis - tėvai. Pasak jos, tai ramūs, padorūs žmonės. Tačiau net ir šiandien, kai dukra jiems paskambina, jie nesileidžia į ilgas šnekas. Jolita be užuolankų prašo leisti grįžti į namus, tačiau tėvai atsidusę atsako: "Pati, dukrele, pasirinkai tokį gyvenimo būdą". Pas juos esą dažnai apsilanko sūnaus (Jolitos brolio) vaikai, kaipgi ji bus, kai mažieji namuose žais? Gal dar užkrės mažylius?
Mergina stengiasi tėvus įtikinti, jog šia liga neužsikrečiama liečiant, kosint ar būnant greta. Virusas nepasilieka ant daiktų. Tačiau, pasak merginos, gerai nors tai, kad tėvai su ja jau kalbasi. Anksčiau jai paskambinus, tiesiog padėdavo ragelį, ir viskas. Galbūt ir pavyks įtikinti, kad ji iš tiesų keičiasi.
Paskutinėmis dienomis ji vėl rado darbą, tik važinėja į rajoną. Tai kainuoja, bet ten jos niekas nepažįsta, todėl šį kartą mergina linkusi nuslėpti tiesą apie savo ligą, nes kitaip bijo tokios pačios reakcijos, kaip anksčiau. Bet ar tai pavyks, ji sako nežinanti, nes nutinka taip, kad ima yla ir išlenda iš maišo.
Sutikusi Jolitą gydyti medikė teigė, jog iš tiesų būna sudėtinga, kai kreipiasi ŽIV nešiotojos moterys, kurioms reikia moters konsultacijos dėl nėštumo ar susiruošus gimdyti. Neretai tam, kad tokios pacientės būtų priimtos į gimdymo namus, tenka įsikišti ir tarpininkauti AIDS centrui.
