Aurelijos JARUŠEVIČIŪTĖS ir Vytauto ŽUTAUTO fotoreportažas
Kažkur perskaitėme, kad tie visi keliai veda į Romą, į meilės miestą. Net ir pačiame miesto pavadinime užkoduotas žodis "meilė". Roma, perskaičius atvirkščiai, būtų "amor". Lotynų kalboje tai reiškia meilė. Bet tai, matyt, rašė įsimylėjęs žmogus. O žinomo posakio "Visi keliai veda į Romą" prasmė buvo kita, susijusi su Romos imperija. Ji buvo išraizgyta gerai grįstais keliais, kokių nebuvo jokioje kitoje valstybėje. Tada ir kilo šis žinomas posakis.
Apartamentų privalumai ir minusai
Dabar atvykimas į Senojo pasaulio sostinę labai panašus kaip ir į kitus miestus. Lėktuvu, traukiniu, autobusu. Dar prieš išvykdami perskaitėme, kad Romos stotyse ir gatvėse pilna kišenvagių. Kelionių vadovuose pilna patarimų nenešioti rankinių ant peties, nes jas nutraukia vikrūs vagišiai, privažiavę motociklais. O tada belieka šauktis policijos. Buvome atsargūs, tačiau negalime sakyti, kad tik ir dairėmės aplink, kur čia tie vagys. Laimei, jų nepastebėjome ir niekas neapvogė. Nors iš geležinkelio stoties su lagaminais dardėjome pėsčiomis kokį kvartalą, kol suradome apartamentų kontorą, vėliau - dar kvartalą iki pačių apartamentų.
Pirmą kartą per savo keliones pabandėme apsigyventi ne viešbutyje, o apartamentuose. Pats žodis skamba labai jau prabangiai. Iš tikrųjų tie apartamentai - tai nedidelis vieno kambario butukas pačiame Romos centre. Jo kaina panaši kaip viešbučio - apie 100 eurų už parą. Minusai - kaina be pusryčių, kambarį turi pats susitvarkyti. Pliusų gal ir daugiau. Virtuvėlėje visa įranga - gali virti valgyti, kepti, skalbti. Taip galima sutaupyti ne vieną eurą. Dviems kuklūs pietūs restorane - apie 50 eurų. Parduotuvėje už tokią sumą prisipirkome mėsos gaminių, daržovių, vaisių - pusryčiams ir pietums valgėme tris paras. Dar vienas privalumas, kad gali įsivaizduoti esąs senas romietis. Praveri langą į kiemą - ten džiūvančių skalbinių jūra. Pasisveikini su kaimynu, kuris balkone sutraukia cigariuką, o nuorūką sprigtu sviedžia žemyn. Ten nedidelis, apsamanojęs, imperatoriaus Augusto laikus menantis fontanas. Žiūrėdamas į kiemą gali galvoti, kad gyveni viduramžiais. Miniatiūriniai balkonai, kiauri kanalizacijos vamzdžiai, ant virvių džiūstantys skalbiniai.
Bona sera, sinjorita
Kadangi priešais gyvenančio kaimyno langas čia pat, tai gali pamatyti, kad čia gyvenančio italo buitis nė kiek ne geresnė nei mūsų tautiečių. Jokios prabangos - tokie patys baldai, mažutės virtuvės, tualetai. Gal tik kambariai gerokai ankštesni.
Susikalbėti su kaimynu gali ir nemokėdamas itališkai. Jis tau iš ryto sakys "bon džiorno", o vakare - "bona sera" - ir tu jam šypsodamasis atsakyk. O "bona sera" nesunku atsiminti, nes juk dainuodavome: "Bona sera, sinjorita, bona sera". Padėkoti irgi nėra sunku - "gracje". Žodis ne sykį girdėtas. O lietuviškai skambančių žodžių galima surasti ne vieną ir tada atrodys, kad mūsų kalbos panašios. "Pistoleto, "bandito", "benzino", "vino", "un momento" - tuos žodžius tikrai supratote ir be vertimo. Turistui gyventi Romos centre labai patogu. Vietiniams sunkiau, nes jiems nuolat trukdo turistai ir nėra kur pastatyti mašiną. Šokiadieniais italai sėda už mažyčių "Pandų", "Unų" ir su jomis nardo po miestą. Šventadieniais dauguma atvairuoja iš garažų didesnius automobilius ir susisodinę šeimas važiuoja į užmiestį, nes miestas okupuotas turistų.
Pėsčiomis miesto gatvėmis
Romoje turistams patogu dar ir todėl, kad beveik visus istorinius objektus galima apeiti pėsčiomis. Štai mūsų apartamentai buvo prie pat Šv. Marijos Madžiore bazilikos - pirmosios Vakarų pasaulyje bažnyčios Mergelei Marijai. Ji buvo pastatyta antikinės Junonos šventyklos vietoje. Tai ketvirtoji pagal dydį Romos bažnyčia.
Penkiolika minučių pėsčiomis, ir už judrios gatvelės išnyra didžiausias antikinio pasaulio pastatas Koliziejus. Tai senovės Romos visuomeninio gyvenimo centras, kurį romėnams pastatė belaisviai žydai. Tai miesto simbolis. Anglas vienuolis Bedas (VIII a.), vėliau paskelbtas šventuoju, yra pasakęs: "Kol gyvuos Koliziejus - gyvuos Roma, kol gyvuos Roma - gyvuos pasaulis".
Visa antikinės Romos istorija susijusi su Koliziejumi. Jis ir dabar pačiame centre, kur pro šalį lekia tūkstančiai automobilių, motociklų, o tarp jų, norėdami pamatyti šventovę, nardo tūkstančiai turistų. Iš jų savo organizuotumu ir smalsumu išsiskiria japonai. Ir ne tik Romoje. Kur benuvažiuotum, visur sutiksi japonus - su kuprinėmis ant pečių, vandens buteliais rankose ir fotoaparatais ar filmavimo kameromis. Kai žiūri iš šalies, gali pagalvoti, kad visa Japonija turistauja ir jų salos tuščios. Tačiau jų, matyt, tiek daug, kad pilna visur. Ir prie Koliziejaus. Viens, du - visi gražiai sustojo, nusipaveikslavo, išklausė gido ir tekinomis - prie kito objekto. O jis čia pat. Dešimt minučių kelio nuo Koliziejaus - Venecijos aikštė su B. Musolinio valdžios rezidencija. Čia irgi pilna turistų. Kas paveiksluojasi, kas užkandžiauja, kas paprasčiausiai ilsisi ištiesęs kojas. Tačiau ilgai sėdėti nėra kada, nes laukia gigantiškas Tautos altorius, Trajano kolona, geriausiai išsilaikęs antikinės Romos pastatas - Panteonas - visų dievų šventykla, ir būtinai - Trevio fontanas.
Tų fontanų Romoje šimtai, bet šis - tai ištisa skulptūrinė kompozicija, kur ant uolų krūvos išdėstytų skulptūrų, o skaidrus ir švarus vanduo trykšta iš visų pusių. Fontaną išgarsino ne tik skaidrus vanduo, bet ir legenda, kuri byloja, jog norint sugrįžti į Romą, telieka į Trevio fontaną įmesti monetą. Prie šio fontano per turistų minią net prasibrauti sunku. Vieni meta monetas, kiti ieško suvenyrų čia pat esančiose parduotuvėlėse. Čia gali išgirsti kalbant rusus, čekus, lenkus, amerikiečius ir daugybę kitų.
Prekeiviai už šventoriaus
Į Vatikaną važiuojame turistiniu autobusu. Labai patogu. Per ausines 8 kalbomis pasakojama apie objektus, kuriuos pravažiuojame. Sėdint atvirame autobuso antrajame aukšte puikiai matosi ir paminklai, ir žmonės. Štai lyg koks dirigentas abiem rankomis sankryžoje eismą reguliuoja jaunas policininkas. Burnoje nuolat švilpiantis švilpukas ir rankų mostai - "važiuokit, važiuokit".
Ant šaligatvio, pasistatęs metalinę dėžutę, guli elgeta. Visa jo manta šalia. Praeiviams jis abejingas, neprašo nei žodžiu, nei žvilgsniu. Ką nors įmesi - gerai, neįmesi - apseis ir be tavęs. Tokių kaip jis gatvėse ne vienas.
O štai lėtai žingsniuja du jauni vyrai, apsirengę Romos legionierių kostiumais. Prie juosmens blizga durklai, trumpos tunikos nedengia kelių, rankose - ietys.
O Vatikanas pasitinka prekeiviais. Pulkas juodukų įkyriai siūlo grandinėles, "Versace", "Gucci" ir kitų firmų rankines, pinigines, laikrodžius. Ir visa tai - tik už kelis eurus. Policija gaudo tuos nelegalius prekybininkus, todėl jie savo mantą išsidėstę taip, kad akimirksniu gali susivynioti ir skuosti į kitą vietą arba abejingai žingsniuoti šaligatviu. Tik policijos automobilis nuvažiuoja - vėl visa govėda išsidėsto savo prekes ant šaligatvių už Vatikano tvoros.
Pačiame Vatikane, kuris yra už aukštos sienos, prekiaujama civilizuotai, tačiau mokėti tenka už viską. Ne tik už suvenyrus, pašto antspaudą, bet ir už ekskursijas, ausines, įėjimus į muziejus. Prekybininkai su savo prekėmis į Vatikaną neįeitų, nes norint patekti į šį miestą-valstybę, tenka praeiti pro įvairius aparatus, kad neįsineštum ginklų, peilių ir panašių dalykų. Tik įėjus į Šv. Petro aikštę, visi rikiuojasi į kelių šimtų metrų eilę. Judama palyginti greitai ir po pusvalandžio jau gali dairytis po pagrindinę pasaulio katalikų bažnyčią, apžiūrinėti Mikelandželo "Pietą", apaštalo Petro, popiežių kapus, apsilankyti Vatikano muziejuose. Vatikane, kuris dar vadinamas Šventuoju Sostu, gyvena 802 gyventojai ir tik 400 iš jų yra šios šalies piliečiai: popiežius, arkivyskupai ir vyskupai, vienuoliai, apsauga. Čia darbuojasi daugiau kaip 3000 tarnautojų, kurie gyvena už šios valstybės ribų. Šios šalies valstybinės kalbos yra italų ir lotynų. Vatikano valstybės simbolis - Šv. Petro bazilika ir aikštė.
Romos maratonas
Jau iš anksto žinojome, kad sekmadienį Romos centras automobiliams bus uždarytas, nes vyks tradicinis, jau 14-asis Romos maratonas. Kadangi mūsų buto langai "žiūri" tik į kiemelį, norėdami pamatyti bėgikus, turėjome išeiti į gatvę. Gerą pusvalandį pro mus bėgo ir bėgo įvairaus amžiaus ir sveikatos žmonės. Matėsi ir neįgalių. Ne vienas į maratono trasą išėjo ir su savo keturkoju draugu. Vėliau sužinojome, kad pirmą vietą užėmė rusė Galina Bogomolova ir bėgikas iš Kenijos - Džonatanas Jego Kiptu. 84-ąją vietą bendroje įskaitoje laimėjo mūsų tautietis Linas Balsys.
Tarptautinė kelionių agentūra "Trip Advisor" per apklausas išsiaiškino, kad patys neįdomiausi Europos miestai yra Briuselis, Ciurichas ir Varšuva. Patys brangiausi yra Londonas bei Paryžius ir Roma. Roma, kaip ir Londonas bei Paryžius, dar pelnė purviniausiųjų statusą, o Paryžius ir Roma pripažinti miestais, kurių virtuvės geriausios.
Aišku, kad valgymo tradicijos atėjo iš imperatorių laikų. Kas jau kas, o šie visais laikasi garsėjo puotomis. Pasakojama, netoli už Romos imperatoriams specialiai buvo auginami unguriai ir murenos. Kad jų mėsa būtų švelnesnė, jas maitingavo žmonių (tikriausiai žuvusių gladiatorių) mėsa.
Dabar po visą pasaulį paplitusi itališka mocarela (sūris iš buivolų pieno) ir picos. Mes jų virtuvės dar neįsivaizduojame be makaronų. Tačiau italai valgo ir daug daržovių, troškintų bulvių, morkų, svogūnų, žuvies, o visa tai užgeria vynu. Atrodo, geria daug, bet girtas italas - retenybė. Jų vynas atpalaiduoja kūną, bet palieka blaivų protą. Italai - geri kavos žinovai. Arbatos čia gausi nebent kinų, japonų užeigose. Italai verda tik kavą. Net visuose turistų žinynuose patariama kapučino kavą gerti tik iš ryto. Priešpiet geriama latė - kartu su pienu išplakta kava. Na, o espreso kavą galima gerti bet kuriuo paros metu. Tai labai stipri kava. Mažame puodelyje jos būna ne daugiau kaip du gurkšniai.
