Vilnietis advokatas Kęstutis Stungys teisininko karjerą pradėjo 1968-aisiais, kuomet baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, o dar po kiek laiko apsigynė teisės mokslų daktaro disertaciją. Pirmoji darbo vieta - Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutas. Vėliau jis dirbo teisėju, galiausiai tapo advokatu. Šiam pasirinkimui liko ištikimas iki šių dienų. Be to, K. Stungys dirba pedagoginį darbą - yra Teisės universiteto Baudžiamojo proceso katedros docentas. Advokato žmona Laima šeimininkauja namuose. Dvi dukros dar gyvena kartu - Jurga mokosi Teisės universitete, Agnė - Dailės akademijoje. Trečioji, vyriausioji dukra Irma, yra medikė, o Justina - anglų kalbos specialistė... Advokatas sutiko pasidalinti mintimis su "Akistatos" skaitytojais...
- Ar sutiktumėte su teiginiu, jog advokatu gimstama, o ne tampama?
- Negalėčiau kategoriškai tvirtinti, jog iš tiesų taip ir yra, tačiau manau, jog vis dėlto advokatas turi jausti didelę pagarbą žmogui, jį mylėti, turi būti atlaidus jo padarytoms klaidoms ir suprasti, kad iš klaidų galima pasimokyti, na ir, aišku, privalo nepasiduoti poveikiui - tiek iš visuomenės, tiek iš valdžios jėgos struktūrų (policijos, VSD, teismų ir t. t.) pusės, turėti stiprias principines nuostatas. Advokatui pirmiausia turi rūpėti žmogus ir jo teisės.
- Kas jus paskatino užimti gynybos, o ne puolimo "pozicijas"?
- Jau 1968-iaisiais, kai baigiau universitetą, kuomet buvo skirstomos darbovietės, savo dekanui pareiškiau, jog norėčiau dirbti advokatu (kadangi baigiau "raudonu" diplomu, turėjau galimybę rinktis). Dekanas šyptelėjęs pasakė, jog nesu susikompromitavęs, tai kodėl einu į advokatūrą... Nors tuomet savo teisinę karjerą pradėjau Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institute, vėliau dirbau teisėju, galiausiai ratas apsisuko ir tapau tuo, kuo norėjau. Iš esmės man pagal charakterį lengviau ginti negu kaltinti. Tai viena. O antra - reikia suvokti, kad jeigu yra kaltinamasis, turi būti ir gynyba. Juk negalima palikti žmogų akis į akį su didžiule represine mašina...
- Su kuo galima palyginti advokato profesiją?
- Manau, kad ji galėtų būti lyginama su kūrybinių darbuotojų darbu - juk vienodų bylų nėra. Kartu ir įstatymai turėtų būti taikomi bei aiškinami kūrybiškai, žinoma, iš gynybos pozicijų. Aišku, negalima užsiimti laisva kūryba ir teismui skaityti paskaitas. Advokato darbas yra konkreti faktinių bylos aplinkybių teisinė analizė ir vertinimas.
- Ar sprendimą ginti kaltinamąjį sudėtingoje baudžiamojoje byloje priimate greitai, ar tenka pasvarstyti?
- Darbinės veiklos pradžioje viską griebdavau be didelės analizės, nes maniau, kad jeigu imsiu rinktis, ką ginti, reikės "sėdėti" tiktai ant duonos ir druskos. Tiek daug dirbau, kad galiausiai atėjo laikas, kai galiu rinktis. Pavyzdžiui, niekuomet nesiimu bylų, kurių specialistas nesu (mano specializacija - baudžiamoji teisė). Manau, kad tai labai svarbu, nes specializacija sudaro galimybę gilintis tiek į pačius įstatymus, tiek į teismo praktiką ir visa tai leidžia efektyviau ginti žmogų. Ir manau, kad reikėtų specializuotis net atskirų kategorijų bylose, pavyzdžiui, nusikaltimų prieš asmenį, turtinių nusikaltimų ir t. t. Žodžiu, turiu galimybę pasirinkti ir ja naudojuosi. Galiu tiktai pridurti, jog niekad nesistengiau kuo daugiau uždirbti...
- Ar dalinatės savo patirtimi su kolegomis, ypač jaunesniais?
- Jokių paslapčių neturiu. Turėjau labai daug padėjėjų, kurie vėliau tapo advokatais, kai kurie iš jų dirba pedagoginį, mokslinį darbą, ruošia disertacijas. Ateina studentai ir juos iškart panardinu į kontoros problemas. Nors mūsų jaunimas toks gabus, turi daug naujų, originalių minčių, tačiau manau, kad viena galva gerai, o pusantros - dar geriau (juokiasi - R. P.). Kitąkart stebina tas naujas ir rimtas pasinėrimas į advokato darbą. Tai reiškia, kad ir man pačiam visąlaik reikia mokytis. Ypač dabar, einant į Europos Sąjungą...
- Prabilote apie Europą. O juk jūs esate kaip geriausiai žinomas dokumentų ruošėjas Europos Žmogaus Teisių Teismui. Ar ši patirtis nenulems tolesnės jūsų darbo krypties?
- Mūsų darbe tai nauja ir labai sudėtinga veiklos sritis. Juo labiau kad pastaruoju metu Europos Žmogaus Teisių Teismas pasižymi formaliu įstatymų taikymu. Vis tiek pagrindinis dalykas yra nacionalinė teisė ir būtent čia reikia siekti rezultatų. Kreiptis į EŽTT reikėtų tiktai išimtiniais atvejais. Tai jokiu būdu nepakeis mano darbo krypties.
- Kokį didžiausią darbo krūvį esate atlaikęs?
- Natūralu vienu metu dirbti keliose bylose. Tačiau per daug darbų neprisiimu, kad neslysčiau paviršiumi, kad nereikėtų dirbti trafaretiškai. Anksčiau, tarybiniais laikais, kuomet advokatai gaudavo labai mažus honorarus, jie buvo verčiami imtis daugelio bylų, o tai reiškia, jog negalėdavo susikaupti, įsigilinti į bylos esmę, o dėl viso to kaltinimo versija tapdavo vienintele. Tuomet advokato darbas buvo tiktai verkšlenti ir prašyti švelnesnės bausmės. Dabar, jeigu rimta byla, yra galimybė ir pasiruošti, ir pateikti įrodymus, pagrįsti ginamojo versiją. Be to, dirbu pedagoginį darbą, kuriam taip pat reikia gerai pasiruošti, nes studentai yra reiklūs, supranta, kad reikės dirbti esant didelei konkurencijai ir dėl to žinios bus labai reikalingos.
- Kartais advokatas, ginantis rezonansiniais nusikaltimais pagarsėjusius asmenis, vos pats nesutapatinamas su nusikaltėliais. Ar tai neskaudina?
- Visuomenės požiūris į advokatūrą yra neblogas (o juk pasitikėjimas teismais, prokuratūra ir policija yra gana menkas). Aišku, kitąsyk esi tapatinamas su ginamuoju ir tiesiog pikta, kad net mūsų kolegos (iš valstybinių represijos struktūrų) advokatą laiko jo bendrininku. Dėl objektyvumo norisi paklausti - ar nieko nesako faktas, jog vis dėlto kai kuriems tiems patiems prokurorams ar teisėjams patikimos tiktai rezonansinės bylos?.. Neseniai klausiausi diskusijos apie Rusijos Federacijos advokatų etikos kodeksą. Vienas iš kalbėjusiųjų advokatus padalino į "nasitelius" (nešiotojus), "zakonnikus" (įstatymininkus) ir "oboratikus" (vilkolakius). Pirmieji esą po kabinetus (už rezultatus) nešioja pinigus, antrieji dirba tik griežtai pagal įstatymą, o tretieji tiktai vaidina, kad gina žmogų, bet praktiškai atstovauja jėgos struktūroms. Todėl ir galvoju, kad mūsų advokatūra nepasektų Rusijos pavyzdžiu, o būtų ištikima ginamam žmogui.
- Beje, išgirdę visuomenės apklausos rezultatus, jog teisėjai - labiausiai korumpuoti valstybinių institucijų pareigūnai, šie ėmė teisintis, jog tokia nuomonė susidarė todėl, kad advokatai, iš anksto pažadėję teigiamą rezultatą ir už tai paėmę kyšį, tikina atiduodantys jį teisėjui, tačiau iš tiesų gautus pinigus įsideda savon kišenėn. Žodžiu, teisėjai lyg ir neteisingai apkaltinami. Ar taip gali būti?
- Dabar, esant kelių pakopų teismų sistemai, dirbant teisėjų kolegijoms toks kyšių įteikimas praktiškai neįmanomas. Reikia orientuotis į kompetenciją. Tai svarbiausia. Manau, kad kiekvienas darbas yra atitinkamai vertinamas, visi dirbame už pinigus. Advokatas už gerą darbą turi gauti gerą atlyginimą. Kaip ir prokurorai bei teisėjai... Taigi jokių kyšių nereikia.
- Ar jums svarbi ginamojo asmenybė, jo įvykdyto nusikaltimo pobūdis?
- Nesvarbu. Aš kreipiu dėmesį į pareikštą kaltinimą, vertinu jo pagrįstumą ir stengiuosi panaudoti visas teisėtas, įstatymų leidžiamas priemones, kad įrodyčiau ginamojo versijos teisingumą, išaiškinčiau visas aplinkybes, kurios galėtų sušvelninti jo padėtį.
- Antikos laikais teismuose buvo labai vertinamas oratorinis menas. O kaip dabar?
- Oratorinis menas tarp advokatų vaidina ne paskutinį vaidmenį, bet turint omenyje darbo krūvius ir laiką, kurį teismas skiria bylai nagrinėti, advokatas privalo ne gražbyliauti, o pateikti išsamų, konkretų ir visapusišką įrodymų vertinimą - žinoma, jeigu nori rezultatų, dirba ne salėje esantiems "žiūrovams", o ginamajam.
- Kas, jūsų manymu, nulemia advokato populiarumą?
- Trumpai tariant - darbas ir pasitikėjimas žmogumi... Ne paslaptis, kad vieni advokatai populiarūs tarp paprastų žmonių, kiti - tarp jėgos struktūrų. Ir tai viską pasako. Netgi per daug...
- Jums tikriausiai būtų nesunku atsakyti, kas, be pinigų, žmogui dar gali suteikti laimę?
- Man atrodo, kad pinigai ir laimė yra du neatsiejami dalykai. Na, o laimę dar gali suteikti ir ramybė, kai žmogus žino, kad yra sąžiningas, tiek aplinkinių, tiek savo principų atžvilgiu. Manyčiau, kad reikėtų būti kiek galima visapusiškesniam, neužsisklęsti.
- O jums pačiam?
- Lygiai tokie patys kriterijai tinka ir man. Lygiai taip pat ir aš suprantu laimę.
- Kas, be darbo, jūsų gyvenimą daro įdomų, teikia malonumą, džiaugsmą?
- Turiu aistringą pomėgį medžioti, kai galima užsimiršti, susitikti su bendraminčiais, betarpiškai pabūti su gamta, pamąstyti, pagalvoti, kas ko vertas... Manau, kad dirbant tokį darbą verta bent vieną kitą kartą per savaitę išlįsti "iš knygų", bent trumpam pamiršti sudėtingas žmonių intrigas, aktyviai pailsėti. Daugiau praktiškai niekam nebelieka laiko... Taip pat ir atostogoms. Negali juk kur nors lindėti, kai ginamasis sėdi kalėjime. Taigi poilsiui pakanka savaitgalių.
- Kas būtumėte, jei nebūtumėte advokatas?
- Prieš pasirinkdamas teisę turėjau ir kitų norų - pavyzdžiui, studijuoti filosofiją ar genetiką. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad pradėjęs studijuoti teisę daugiau jau nieko nebenorėjau...
- Dėkoju už įdomų pokalbį ir linkiu sėkmės.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
