Kai Lietuvoje virš 20 laipsnių šalčio, dalis mėgstančių keliauti kelia sparnus ir skrenda ten, kur snieguoti kalnų slėniai, ir džiaugiasi žiemos teikiamais malonumais. Kita dalis turistų lekia ten, kur šiuo metu vasara, kur šviečia skaisti saulė ir vilioja vandenyno mėlis. Tarp pastarųjų ir mes, jau kelinta žiema vežantys į tolimus kraštus pašildyti savo senstančius kaulus. Šiemet pasirinkome Indijos vandenyno platybėse pasimetusią mažytę Mauricijaus salą. Ir iš karto galime parašyti, kad kelione nenusivylėme.
Kodėl Mauricijus?
Kuba, Dominika, Margaritos sala, Jamaika, Mauricijus - visas šias salas vienija šiltas klimatas, stiprus romas ir gražios moterys. Beveik visuose prospektuose apie Mauricijų cituojamas Markas Tvenas, kuris kažkada pasakė: "Iš pradžių buvo Mauricijus, o tik po to atsirado rojus. Dievas paprasčiausiai paėmė ir nukopijavo Mauricijaus salą". Nedidelį rojų galima surasti kiekvienoj iš mūsų paminėtų salų. Kuboje - tai Varadero, Dominikoje ir kitose šalyse - viešbučių teritorijos. Pavyzdžiui, Dominikoje Paradise viešbutyje buvo tikrų tikriausias rojus. Puikesnis ir už M. Tveno paminėtą. Tačiau tik viešbutyje. Išeik už jo teritorijos ir papulsi į iš kartono pastatytus kaimus ir nuolat prie kelių pilamų šiukšlių kalnus. Kuboje, išvažiavęs iš Voradero, pateksi arba į Č. Gevaros revoliucijos muziejų, arba į Fidelio nustekentą kraštą, tapusį socializmo muziejumi. Visose Karibų šalyse, be stipraus romo ir gražių moterų, - daugybė vargšų, kyšių ištroškusių biurokratų, ką nors nugvelbti pasiruošusių vagišių ir didesnių nusikaltėlių. Net viešbučiuose kabo rekomendacijos, kuriose turistams siūloma neišeiti iš teritorijų ir ypač nesusižavėti laukiniais paplūdimiais, kuriuose vienišos moterys ar merginos gali būti išprievartautos. Štai čia ir baigiasi rojus. Mauricijuje kiek kitaip. Romas čia taip pat stiprus ir skanus, merginos gal ne tokios gražios kaip kubietės ar jamaikietės (aišku, čia skonio reikalas), bet užtat saugumas garantuotas ne tik viešbutyje, bet ir visoje šalyje. Turistai čia gerbiami, nes tai vienas iš šalies pagrindinių ekonomikos šaltinių. Daugiausia sala uždirba iš cukraus, antroje vietoje - turistai. Po salą gali keliauti nors ir naktį - niekas čia tavęs neužkabins, neapvogs. Atvirkščiai - visada pasiūlys romo taurelę. Nors patys salos gyventojai alkoholio beveik nevartoja. Čia irgi skirtumas nuo Karibų šalių. Ten romas liejasi laisvai turistams, bet dar daugiau - čiabuviams.
Šiek tiek oficialios informacijos
Ją perskaitę suprasite, kodėl Mauricijaus saloje dauguma abstinentai.
Mauricijus - pati mažiausia Afrikos valstybė, įsikūrusi Mauricijaus, Rodrigeso ir keliose visai mažytėse salelės. Iki Afrikos nuo Mauricijaus apie 2 000, iki Indijos - 4 000 kilometrų. Artimiausi kaimynai - Madagaskaras - 850 kilometrų ir Prancūzijai priklausanti Reunjono sala - 200 kilometrų. Mauricijaus salos kranto linijos ilgis - 250 kilometrų. Mauricijus Sidabro salos vardu minimas X a. arabų kelionių aprašymuose. Iki XVI a. ji buvo negyvenama. Tuo metu į salą atplaukė portugalai, bet greitai juos išvarė olandai, kurie savo princo garbei ir suteikė jai Mauricijaus pavadinimą. Olandai čia atgabeno negrų iš Afrikos, o vėliau salą valdę prancūzai atsivežė indų. 1814 metais sala tapo Anglijos kolonija. 1968 m. kovo 12 d. D. Britanija suteikė Mauricijui nepriklausomybę Sandraugos sudėtyje, o po 24 metų - 1992 m. kovo 12 d. - Mauricijus pasiskelbė Respublika, kuriai vadovauja Parlamento išrinktas Prezidentas.
Dabar šalyje gyvena 1,2 milijonų gyventojų: 68 proc. indų, 23 proc. kreolų, 3 proc. kiniečių, 4 proc. europiečių. Pagrindinės religijos - trys: induizmas - 52 proc. šalies gyventojų, katalikų - 28 proc., musulmonų 17 proc.
Šalies valstybinė kalba - anglų, tačiau kalba dar ir prancūzų, kreolų, o taip pat hindi, urdų, kinų kalbomis.
Sportas ir muzika suartina tautas
Bendravimas tarp žmonių daug priklauso ir nuo pačių žmonių charakterio, ir nuo tautos mentaliteto. Skrydis nuo Frankfurto iki Mauricijaus trunka 12 valandų, tačiau lėktuve daugelis užsiėmę savo darbais. Vos pakilus riaumojant varikliams visi prisikemša skrandžius, o vėliau vienas įsikniaubia į knygą, kitas žiūri kino filmą, trečias užsideda ausines ir klauso radijo. Nesuartina nei išgertas vyno buteliukas ar konjako taurė. Nebent tik užmigdo. Prabudus - vėl skrandžio kimšimas. Pažvelgus iš šono atrodo, lyg žmonės būtų iš badų krašto: visi tik ryja, ryja. Ar taip bandoma užmiršti skrydžio baimę, ar paprasčiausiai, jei už tai jau sumokėta, būtina ir suvalgyti.
Kas kita žemėje. Čia žmonės daug greičiau atsipalaiduoja ir ima bendrauti. Turistai, ypač iš Europos šalių, viešbučio pliaže prie Indijos vandenyno stengiasi įsitaisyti kuo toliau vienas nuo kito, kad negirdėtų svetimų šnekų ir netrukdytų kitam. O štai vietiniai nepraeis pro šalį neužkalbinę. Pirmas klausimas: iš kur jūs tokie dideli, ir balti? Išgirdę atsakymą "Lithuanian", suklūsta ir susidomi, nes kol kas salos gyventojams - tai beveik nežinoma šalis. Nieko nesako ir atsakymas "lituani". Viešbutyj,e kur mes buvome - Shandrany - lietuvių neprisiminė. Kai paaiškini, kad mūsų šalis netoli Lenkijos ir kad pas mus dabar 20 laipsnių šalčio, kai kurie iš karto ima linguoti galvomis: "Žinau, žinau". Taksistas Saudešas Ramdony prisiminė, kad matė per televizorių sniego kalnus ir sušalusius žmones Lenkijoje. Suprato, kad panaši padėtis ir Lietuvoje. Vėliau įsikalbėję net tarp mūsų šalių ir paralelių suradom. Nesvarbu, kad mūsų 3 milijonai, bet kaip ir Mauricijus, Lietuva - maža šalis. Ir beveik tuo pačiu metu ir mes, ir jie tapom visai nepriklausomi. Tik vienų metų ir vienos dienos skirtumas.
Prekybininkas Zulu didelis italų moterų gerbėjas, buvo bene vienintelis, kuris, paminėjus Lietuvą, iš karto išvardijo ir kaimynus: Latviją ir Estiją. Apie latvius jis žinojo daugiausia, nes jie laimėjo Eurovizijoj. Dabar kaip tik Lietuvoje vyksta atranka, kas vyks koncertuoti į kitą konkursą Graikijoje. Skeptikai sako, kad iš vis neverta važiuoti, nes iš tos Eurovizijos jokios naudos. Nieko panašaus: nugalėtojai populiarina šalį. Ir net su Europa nieko bendro neturinčioj šaly Latvija vien dėl to buvo žinoma. Viešbučio baro menedžerio asistentas Ragu irgi žinojo apie Lietuvą, nes jis domisi sportu. Labiausiai futbolu, bet mėgsta žiūrėti ir krepšinį. Ragu net nepatingėjo pavartyti enciklopediją ir bare pateikė mums didžiulę staigmeną: trispalvius kokteilius. Spalvos buvo tokios pat, kaip ir mūsų šalies vėliavos. Su Ragu bendravom visas dienas. Mes pasakojom jam apie savo šalį, jis mums apie Mauricijų. Ir į enciklopediją jam teko žiūrėti dar ne sykį. Žmogus nesidomi astronomija, bet mes paprašėm parodyti, kur yra Pietų Kryžius. Jau kitą dieną Ragu rodė mums virš galvos esančias keturias šviesiausias žvaigždes, kurių išsidėstymas primena kryžių. Nuo šiol šį žvaigždyną, kurio europiečiai savo namuose nemato, paslaugusis Ragu galės rodyti ir kitiems svečiams.
Geriausiu draugu mums tapo ir egiptietis Šerifas. Vidutinio amžiaus vyras kol kas neturi žmonos, nes, ištekinęs dvi jaunesnes seseris, dabar prižiūri senelį. Bijo atsivesti į namus pačią, nes galvoja, kad ji nebus tokia gera prižiūrėtoja kaip jis. Šerifas kas rytą dovanodavo įdomiausių kriauklių, pasakodavo, kur jas radęs, rodydavo perlus, kuriais prekiaudavo. Šerifas pasakojo, kad prekyba - ne jo pašaukimas. Jis - žvejys ir prekiauja tik dabar, kai nekimba žuvys. O prekiauti turi teisę bet kas, tik reikia nusipirkti licenziją. Tad gulint pliaže po palme, per dieną apsikrovę karoliais ir perlų apyrankėmis praeidavo kokie 5-6 prekiautojai. Siūlydavo pirkit, pasakodavo apie savo gyvenimą, klausydavo mūsų. Jei nenori bendrauti su prekybininkais, gali ir neprasidėti, jie įkyriai į akis nelįs. Bet jei su jais kalbi, jie gali pusę dienos šalia prasėdėti, užmiršę savo pagrindinį darbą. Su jais kalbėti įdomu, nes jie daugiausiai apie viską žino, o kai kurie tikri filosofai. Musulmonas Alanas, eidamas namo, vis sustodavo prie mūsų gultų ir ką nors įdomaus papasakodavo. Kai pasisakėm, kad bijom driežų, šmirinėjančių kambario sienomis, ir gyvačių, įsitaisiusių mūsų batuose, Alanas pareiškė: "Mūsų saloje nėra jokių priešų. Sala draugiška ir visi jos gyventojai - ir žmonės, ir vabzdžiai, ir gyvūnai - yra draugiški". O po to šyptelėjęs į ūsą pridūrė: "Geriausiai šalia savęs apgyvendinkit kinietį - jis viską, kas juda, suvalgys", - ir jau kildamas namo pasiguodė, kad šiandien prekyba nekokia, tai pardrožęs namo išgers taurelę romo ir guls popiečio miegui. "Betgi tu musulmonas, gerti alkoholio tau negalima?" - sakėme. Alanas ramiai išdėstė: "Yra geri katalikai ir blogi katalikai, yra geri musulmonai ir blogi musulmonai. Tai aš - blogas musulmonas", - nusijuokė. Kitą kartą paklaustas, kaip saloj taip taikiai sugyvena skirtingos religijos, Alanas pasakė, kad viskas yra gerai, kol visi turi ką vagyti. Jei būtų bloga ekonominė padėtis, tai neaišku, kaip tarpusavy visi sugyventų. Ko gero, būtų visko.
Iš tikrųjų, kai žmonėms nėra didelių rūpesčių dėl duonos kąsnio, tai visi taikūs. Šiuo metu šalyje nėra bedarbių, visi turi nuosavą stogą, turi ką pavalgyti, ramūs dėl vaikų ateities.
Septynių spalvų žemė ir kitos įžymybės
Lietuviai įpratę burnoti "Novaturą" už dideles ekskursijų kainas. Tačiau ir kitos agentūros nenusipigina. Pažiūrėjom, kad vokiečių turistinės agentūros TUI organizuojamos ekskursijos po Mauricijų irgi labai brangios. Pavyzdžiui, nuvykti į botanikos sodą - 40 eurų. Tuoj skaičiuojam: trims - 120 eurų arba 404 litai. Einam pas taksistus. Jaunas vyras, vėliau tapęs mūsų draugu, sutinka mus vežioti už 200 litų. Tad per dieną apžiūrim ne tik botanikos sodą, bet ir sostinę Port Luisą, dar užsukame prie seniai užgesusio vulkano.
Botanikos sode surinkti retesni augalai. Įspūdingai atrodo didžiulės lelijos - Viktorija Regija, kartą per 60 metų žydintis Talipo medis. Čia pat ganosi stirnos, ramiai morkas rupšnoja niekur neskubantys didžiuliai vėžliai.
Sostinė Port Luisas - nedidelis 1735 metais pastatytas miestas. Užsukam į prekybinį kompleksą Le Kodan. Čia panašiai kaip Kauno "Megoje": gausybė parduotuvių, restoranų, kazino, šalia - istorijos muziejus. Tarp jo eksponatų ypatingą vietą užima pašto ženklai - "Mėlynasis Mauricijus" ir "Oranžinis Mauricijus". Jie buvo išleisti 1847-ais metais ir yra vieni iš pirmųjų pašto ženklų pasaulyje.
Kitą dieną su S. Ramdony važiuojam apžiūrėti kitų salos įžymybių. Indų tautybės vairuotojas, nors kaip pats sako, nėra labai tikintis, bet mus nuveža prie induistams švento Gran Baseno ežero. Atiduodam pagarbą ir auką indų dievams, o jų šventikas už tai mums atveria trečiąją akį.
Vėl sėdam į automobilį ir iš lėto siauru keliu judam į salos gilumą. Kalnų kelias daro kilpą po kilpos pro kavos ir arbatos plantacijas, kol pasiekiam aukščiausią kelionės tašką. Nuo kalno atsiveria graži panorama, matosi kriokliai. Dar keli posūkiai, ir mes atsiduriame vienoje iš keisčiausių planetos vietų - prie septynių spalvų žemės ploto. Atrodo, lyg vaikščiotum po Jupiterį. Kalno šlaitas lyg specialiai išdažytas geltona, oranžine, violetine ir kitomis spalvomis. Ant jo neauga jokia žolytė. Kiek bevartėm enciklopedijų, išaiškinimo, kodėl čia tokia spalvota žemė, taip ir neradom. Aišku tik tai, kad tai lavos liekanos. O aplink - džiunglės ir kalnai. S. Ramdony vis žvilgčioja į dangų, nes tuoj pradės lyti. O tada teks čia ir nakvoti, nes keliai kalnuose tampa labai slidūs.
Lyti, aišku, pradeda, bet mes jau važiuojam jūros pakrante. Sustojam dar vienoje vietoje - Gri-gri. Čia galima pasižiūrėti, kaip siaučia tikras okeanas. Toje vietoje pasibaigia koralinis rifas, saugantis salą iš visų pusių ir nuo okeano bangų, ir nuo ryklių. Ties Gri-gri kartais bangos būna sulig penkių aukštų namu, maždaug tiek išplautas ir šlaitas, ant kurio stovime. Tačiau šį kartą bangos lūžta kažkur toli, ir iki kranto atplaukia tik balta puta.
Tikimės susitikti
Prieš važiuojant į Mauricijų skaitėm, kad tai pats prieinamiausias kurortas iš prabangiausių ir pats prabangiausias iš prieinamiausių. Sugrįžę tai galime patvirtinti. Aukšto lygio aptarnavimas, daugybė pramogų. Plaukiok dviračiais ir jachtomis, važinėkis vandens slidėmis, žaisk tenisą ar golfą, eik į pirtį ar pas masažistus. Už visa tai sumoki pirkdamas kelialapį. Bet svarbiausia, kad tai labai švari šalis. Važiuoji į tropikus, bet nereikia skiepytis nei nuo geltonojo drugio, maliarijos ar hepatitų. Net vandenį gali gerti iš vandentiekio krano.
O sveikatos čia suteikia net ir kokoso palmių aromato prisodrintas salos oras. Nors ir karšta, bet nuolat pučiantis pasatas šiek tiek vėsina. Kartą per parą atneša ir truputį lietučio. Sausį, vasarį, kovą - pati vasara ir lietingas periodas. Bet tas lietus visiškai netrukdo. Netgi atvirkščiai - jo pasiilgsti. Tik išvažiavę jau ėmėme ilgėtis tos tolimos salos ir, svarbiausia, nuoširdžių žmonių, tapusių mūsų draugais. Visi - ir jie, ir mes - tikimės dar susitikti. O kol kas žinios iš tolimosios Afrikos mus pasiekia internetu. Tokiu pačiu būdu jie sužino ir apie mus.
