Dar nespėjo atšalti po apkaltos likę politiniai lavonai, o partijos jau grįžo prie įprastos prėskos smulkių kivirčų dietos. Girdime tradicinį vaikų darželio smėlio dėžės apsikeitimą nuomonėmis: "tu pirmas pradėjai" - "ne, tu pirmas pradėjai" - "o aš pasakysiu mamai" - "o tu mamos sūnelis" - "susirink žaislus ir eik į savo kiemą".
Po penkių mėnesių karštų kalbų apie ciniško populizmo, manipuliavimo visuomenės nuomone ir įstatymų negerbimo pavojų staiga skelbiamas šūkis "rinkėjai turi teisę pasirinkti". Ar tai reiškia, kad populizmo nebeliko ir visuomenės nuomone niekas nemanipuliuos? Ir ar tai reiškia, kad rinkėjų pasirinkimo teisę ginantys gali garantuoti, kad nepasikartos "juodosios rinkimų technologijos"?
Ne, visi, kas matė tvirtai sukąstus Palangoje atostogaujančio Rolando Pakso žandikaulius, supranta, kad pavojus nepraėjo, garantijų niekas negali duoti, o kalbos apie "pasirinkimo teisę" yra gyvybės vanduo neatvėsusiems politiniams lavonams. Tiesą sakant, jei kas norėjo prikelti iš numirusių Paksą, nebuvo galima sugalvoti geresnio būdo, kaip paskelbti pagrindiniu kandidatu Česlovą Juršėną.
Socdemų ideologai gali nevargti aiškindami, kad liberalcentristai pirmi paskelbė savo kandidatą - Valdą Adamkų. Žinoma, būtų buvę geriau nuo to susilaikyti, tačiau esmė yra ne smėlio dėžės baksnojimas "tu pirmas pradėjai", o paprastas faktas - socialdemokratai kelia ne geriausią kandidatą.
Neginčijamai geriausias kandidatas Algirdas Brazauskas atsisako kandidatuoti, nes jam skauda koją, o gal premjerauti patinka labiau negu prezidentauti. Galima būtų ginčytis dėl jo teisės atsisakyti, bet jei jau atsisako, socdemams geriau padaryti iš to blaivesnes išvadas.
Brazauskas yra vienintelis iš socialdemokratų, turintis pakankamą autoritetą visuose visuomenės sluoksniuose, ir jis yra vienintelis, kurį lengvai paremtų kitos partijos ir jų vadovai, įskaitant buvusį "nesutaikomąjį" Vytautą Landsbergį. Socdemai negalės prašyti kitų partijų palaikyti Juršėną pagal dabar plačiai linksniuojamą Jacques'o Chiraco (Žako Širako) ir Jeano Marie Le Peno (Žano Mari Le Peno) pavyzdį. Juršėnas - ne Chiracas, nes tikrasis partijos lyderis ir tikrasis liaudies autoritetas yra Brazauskas.
Žinoma, ponas Juršėnas yra įgudęs politikas, tačiau geriausi jo įgūdžiai susiformavo ne rinkimų nacionaliniu mastu batalijose, bet Seime, tiksliau, jo užkulisiuose. Jis yra puikiai įvaldęs politinio lobizmo meną ir yra bene didžiausias Seimo posėdžių pirmininkavimo meistras.
Kas kitas gali pakreipti parlamentinio svarstymo eigą mesdamas Seimo koridoriuose žodį vienam kitam deputatui, dozuotai nutekindamas informaciją žurnalistams ir palaikydamas partinius barjerus įveikiančius ryšius.
Česlovas Juršėnas yra tai, kas Amerikoje vadinama congress beast ("kongreso gyvūnas") - būtybe, kuri gyvena ir maitinasi parlamente. Tipišku tokios būtybės pavyzdžiu yra respublikonų senatorius Newtas Gingrichas (Niutas Gingričas) arba demokratų senatorius Edwardas Kennedy (Edvardas Kenedis). Tai labai geri, įtakingi politikai, tačiau jie veikia tik kongreso lygyje ir nepretenduoja į aukščiausią valdžią - prezidentūrą.
Apibendrinant, Česlovas Juršėnas yra geras politikas, bet ne geriausias kandidatas į prezidentus. Jei keliamas ne geriausias turimas kandidatas, gražbyliavimas apie rinkėjų pasirinkimo teisę yra demagogija. Na, o argumentas, jog Juršėnas yra žmogus, kuris sutaikys tautą, priklauso psichoterapijos sričiai. Pradinė reakcija į jo kandidatūrą yra kas tik nori, tik ne "taikos ir šiltos ramybės jausmas", į kurį paprastai siūlo pasinerti pradedantys dvasinės sveikatos konsultantai.
Apskritai nėra aišku, kodėl socdemų vadovybė sužaidė "juršėną". Gal tai "galvos svaigimas nuo laimėjimų": ką tik pavyko apkalta, Pakso reitingai kritę, todėl skaitytis su kitomis tradicinėmis partijomis nebėra reikalo. Gal tai įtaka, švelniai tariant, "pragmatiško" partijos sparno, kuris nemato ypatingo skirtumo tarp socialliberalų, liberaldemokratų bei Darbo partijos ir kuris tariasi galįs koalicinėmis kombinacijomis išsisukti iš bet kokios padėties. Gal kažkokios slaptos žinios, kad Paksas nekandidatuos (kaip tokios žinios gali būti patikimos?).
Kad ir kokie būtų sprendimo motyvai, galima įtarti, kad nebuvo pagalvota apie visus padarinius. O jie gali būti tokie - rinkėjas įvertina faktą, kad gauna ne geriausią patiekalą iš socdemų meniu ir gali panorėti nubausti tokio sprendimo autorius.
Didžiausia bausmė - jei antrame ture lieka Juršėnas (socdemai garantuoja, kad jis išeis į antrą ratą), o prieš jį - Paksas, rinkėjas neina į rinkimus, palikdamas Paksui teisę iškaršti kailį socdemams už nepakankamai pasvertą sprendimą. Neabejotina, kad Paksui ši pareiga bus maloni.
Užuot profesionaliai suokę giesmes apie iškilią Juršėno asmenybę, socdemai geriau pagalvotų apie Juršėno pralaimėtų prezidento rinkimų poveikį socdemų pasirodymui per Seimo rinkimus. Nubaudęs Paksu, rinkėjas gali nubausti ir Uspaskichu.
Virgis Valentinavičius yra “Eltos” redaktorius.
Čia pareikšta asmeninė nuomonė nebūtinai sutampa su “Eltos” nuomone.
